Kviečiame artimiau susipažinti su Astridos Lindgren premijos laureatu.
Jakobas Björnas Wegeliusas – rašytojas ir iliustratorius. 1966 m. gimė Geteborge, gyvena Miortfošo kaime, Smolando povincijoje. Žmona – rašytoja, dailininkė, iliustratorė Lena Sjöberg, dukart nominuota Augusto premijai gauti. Du sūnūs. Metęs idėjų istoriją, J.Wegeliusas baigė Stokholmo aukštąją meno mokyklą. Metus dirbo ligoninėje slaugu. Nūnai yra aštuntos kategorijos jūrų kapitonas – škiperis. Nuo savo literatūrinio debiuto 1994 m. išleido 8 knygas. Dukart įvertintas Augusto premija vaikų ir jaunimo grožinės literatūros kategorijoje: 2008 m. už „Legendą apie Salę Džouns“ ir 2014 m. už „Žudiko beždžionę“. Laimėjo virtinę kitų literatūrinių apdovanojimų, tarp jų 2015 m. Šiaurės ministrų tarybos vaikų ir jaunimo literatūrinę premiją, 2016 m. Deutscher Jugendliteraturpreis ir galiausiai 2020 m. – prestižinę Astridos Lindgren premiją.
Kvapą gniaužiantys gorilos Salės Džouns nuotykiai užkariavo tūkstančių vaikų ir suaugusiųjų širdis. Salės Džouns ir jos draugų jūrininko Henrio Koskelos, fado dainininkės Anos Molinos ir instrumentų dirbėjo Luidžio Fidardo traukos kerai tokie stiprūs, kad J.Wegeliusas, išleidęs apie ją dvi knygas, abusyk laimėjo Augusto premiją. Niekas nenustebtų, jei laimėtų ir trečią kartą – už „Netikrą rožę“ (2020 m.), po šešerių metų pertraukos pasirodžiusį Salės Džouns nuotykių tęsinį.
– Jums artima komiksų kalba, bet abi knygos apie Salę Džouns skirtingo žanro. Kodėl?
– Augdamas skaičiau labai daug komiksų. Nepaprastai panūdo pačiam rašyti ir piešti – taip ir nenustojau. Tiesa, „Legenda apie Salę Džouns“ – labiau romanas-komiksas, o štai „Žudiko beždžionė“ artima tradiciniam romanui. „Legendoje“ mano beždžionę šeimininkas burtininkas išmokė rašyti mašinėle, mat turėdamas daugybę meilės romanų, nebespėjo atsakinėti į savo mylimųjų laiškus ir jam reikėjo Salės Džouns pagalbos. Taip atradau naują atspirties tašką – leisti Salei Džouns pačiai tapti pasakotoja.
– Rūpestingai atkūrėte trečiojo dešimtmečio Lisaboną, uostamiestį, kuriame prasideda nuotykiai. Techninė terminologija garlaivių mašinų skyriuje arba sinjoro Fidardo
instrumentų dirbtuvėje – tarsi poezija, tačiau kartas nuo karto galėtų sugluminti šiuolaikinį skaitytoją. Kuo galėtų vaikui rūpėti armonikos sandara? Ar gali būti, kad toks ir buvo jūsų tikslas: kruopščiai prišvartuoti pasaką prie tikrovės molo? Ir įrodyti, kad didžiausias šios knygos pasaulio stebuklas – tai ne raštinga beždžionė įvykių sūkuryje, o ją supanti autentika. Skaitant apima jausmas, kad tai tikrai įvyko. Turbūt taip užburiamas skaitytojas?
– Man pačiam labai patinka įsivaizduoti, kad aprašau tikrus įvykius. Jei tau svarbūs pasakojimo rėmai, kitaip tariant, laikmetis ir terpė, nesunku sukurti ir jausmą, kad veiksmas vyksta realybės paribiuose. Ir jei jau tavo pagrindinė herojė – mąstanti ir rašanti beždžionė, tai nebus blogiau, jei kontrastą jai atstos ryški aplinkos autentika. Jei užsimojai rašyti išgalvotas istorijas, svarbiausia įteigti klausytojui, skaitytojui ar stebėtojui, kad viskas tikra. Antraip publikai bus sunku įsitraukti.
Man pačiam labai patinka įsivaizduoti, kad aprašau tikrus įvykius.
– Pasaka taip stipriai susipina su realybe ir istorija, jog kartais pamiršti, kad ją seka beždžionė!
– Būtent. Aš bent jau to siekiau. Tačiau sąsajos su tikrove reikalingos ir man pačiam. Jos sukuria tarsi plūdurus, už kurių man nevalia išsiirti. Kūrybai svarbu rėmai, nuo kurių galėtum atsispirti, – ribos tam, kas leidžiama fantazijai.
– Viena tokia jūsų pasirinkta riba – Salė Džouns nemoka kalbėti. Kam nusibrėžėte ją kaip tik čia?
– Tai riba, kuri prideda papildomos įtampos, tačiau iš pradžių apie tai nesusimąsčiau. Man tik vėliau toptelėjo, kaip paranku, kad ji žmonių akyse tėra gyvūnas, kad ji tarsi nesileidžia apibrėžiama žmogiškais terminais. Ji nei vyras, nei moteris, nei vaikas, nei senutė, nei turtinga, nei vargšė. Ji tiek gerai, tiek blogai pritampa bet kokioje socialinėje aplinkoje. Taip man atitenka laisvė jai leisti veikti bet kur.
– Ji tampa ir nepamainoma žmonių pasaulio stebėtoja.
– Iš tikrųjų. Ji tarsi šuo, tupintis po stalu per vakarienę. Klausosi visų pokalbių, sužino visas paslaptis. Jos akivaizdoje žmonės apnuogina savo tikrąjį veidą, nes beždžionės niekas nesidrovi. Ji tarsi veidrodis atspindi savo sutiktų žmonių charakterius. Tai, kaip spontaniškai elgiesi su gyvūnais, daug ką pasako apie tave kaip žmogų.
Jos akivaizdoje žmonės apnuogina savo tikrąjį veidą, nes beždžionės niekas nesidrovi.
– Knygoje beveik nėra veikėjų be praeities šleifo. Neretai žmonės, kuriuos ji stebi, yra pažymėti sielvarto. Net ir antagonistai. Riba tarp gėrio ir blogio yra labai siaura.
– Į tai aiškaus atsakymo neturiu. Išskyrus tai, kad prijaučiu visiems savo herojams be išimties. Ir tai, matyt, atsispindi Salės Džouns žvilgsnyje į juos.
– Ar pasitaiko, kad pasakojimo kryptį nustato tikrovės ribos?
– Taip. Pavyzdžiui, laivas, kurį Koskela ir gorila įsigijo pirmojoje knygoje. Iš pradžių norėjau rasti garlaivio tipą, kurį būtų smagu piešti. Beieškant krito į akį Clyde Puffer nuotrauka. Vėliau, skaitydamas apie šio laivų modelio istoriją, išsiaiškinau, kad jis artimai susijęs su Glazgu, kur ir buvo pirmą kartą sukonstruotas specialiai paštui gabenti į Hebridų salas. Kadangi pagrindinė intriga „Netikroje rožėje“ remiasi jų laivo praeities paslaptimi, tikrovė prisidėjo prie to, kad pasakojimas nusikėlė į Glazgą.
– Netgi į patį Glazgo pogrindinį pasaulį. Tikriausiai ir tai nėra vien išgalvota?
– Tiesa. Trečiajame dešimtmetyje Glazgas vadintas Europos Čikaga. Tai buvo gangsterių lizdas. Štai jums ir antroji priežastis, dėl kurios Salės Džouns istorijos vingiai nusuko tenai. Visad svajojau sukurti pasakojimą apie gangsterius. Dievinų gangsterių epus! Automatiškai mintys krypo į Niujorką, net lankiausi tenai su visa šeima ir žvalgiausi po gangsterių muziejų, skaičiau apie didžiąją krizę, tačiau užėjau tikrą minų lauką, pilną klišių. Viskas atrodė labai išsisėmę.
– Papasakokite, kaip radosi jūsų aistra laivybai ir uostamiesčiams.
– Dar paauglystėje, gyvendamas Geteborge, pradėjau buriuoti mokomuoju laivu. Būdamas šešiolikos plaukiau į Lisaboną karinių jūrų pajėgų škuna. Kai plaukiant Tacho žiotimis pamačiau tą baltą miestą, žvilgantį kaitroje, išsyk pajutau, kad jis turi būti visų Salės Džouns nuotykių ištakos. Tam tikra prasme taip ir atsitiko.
– Mano galva, kai gali sau leisti visiškai pasinerti į fantazijos pasaulį ir pragyventi aprašydamas jį – tai neįkainojama privilegija.
– Suvokiu, kad vaikų knygose nurodytas skaitytojų amžius skirtas padėti tam, kuris nori nupirkti tinkamą gimtadienio dovaną, bet man tai labai keista. Manau, kad literatūros taip sudalinti negalima. Rašau tai, kas man ateina į galva ir apie ką rašyti man smagu. „Netikroje rožėje“ Salė Džouns mąsto, kas ji tokia, žmogus ar gyvūnas, tačiau iš tiesų šis klausimas jos nekankina. Ji pasitenkina apibrėždama savo esybę penkiais žodžiais: Aš esu savo draugų draugė.
Rašau tai, kas man ateina į galva ir apie ką rašyti man smagu.
– Kaip ir kur kuriate?
– Kaime turim savo kūrybinę ateljė! Ji įrengta sename stomatologo priimamajame dar iš tų laikų, kai Miortfoše daug kas tebeturėjo dantis ir tebebuvo krautuvė, kur galėjai nusipirkti irisų, nuo kurių dantys gesdavo. Įsitaisęs stomatologo laukiamajame, piešiu iliustracijas. Kambariukas mažytis, maždaug 6 kvadratiniai metrai, bet nežinau, kur būtų geriau darbuotis nei tenai. Rašyti man sunku, bet iliustruoti vienas smagumas, todėl piešimą visada pasilieku pabaigai. Kaip dovaną sau pačiam.
Kas toliau? Tiksliai nežinau. Nuo vieno kūrinio iki kito praeina nemažai laiko, aš dirbu lėtai, ilgai suku galvą prieš paleisdamas plunksną į darbą. Pagyvensim – pamatysim.
Pagal užsienio spaudą
Vertė Raimonda Jonkutė