Kiekvieną akimirką esame apsupti gausybės spalvų ir atspalvių. Objektai, kuriuos matome perteikia kokią nors spalvą. Kasdienis pasaulis yra toks ryškus, kad net nesusimąstome apie tai, jog kažkada žmogui regima spalvinė aplinka galėjo būti kur kas skurdesnė nei šiandien.
Britų meno istorikas, BAFTA nominantas ir laidų vedėjas James Fox knygoje „Pasaulis pagal spalvą“ skaitytojams pateikia neįtikėtinai įdomių įžvalgų apie spalvų reikšmes, jų atsiradimo istoriją ir tai, kaip jos veikia mūsų kultūrinę savimonę.
Leidyklos VAGA išleistoje kultūros istorijos studijoje, atsispirdamas nuo dar Antikoje suformuoto septynių spalvų kanono, autorius dedikuoja atskirą skyrių kiekvienai iš jų: juodai, raudonai, geltonai, mėlynai, baltai, purpurinei ir žaliai.
„Žmonės labai įvairiai skirsto spalvas. Anglų kalba turi vienuolika žodžių, kurie nusako pagrindines spalvas: juoda, balta, raudona, geltona, žalia, mėlyna, purpurinė, ruda, pilka, oranžinė ir rožinė. Tačiau kitose kalbose viskas kitaip. Rusai turi du žodžius mėlynai spalvai pavadinti: goluboi – šviesiai mėlyna, ir sinyj – tamsiai mėlyna, ir laiko jas visiškai skirtingomis spalvomis.
Vakarų Afrikos tivų tauta turi tik tris pagrindinius spalvų terminus: juodą, baltą, raudoną, ir yra kelios bendruomenės, kurios visiškai neturi chromatinių terminų, kaip šiaurės Australijoje gyvenanti burara gentis, kuri dalija spalvinę gamą į gungaltja (šviesu arba ryšku) ir gundja (tamsu arba blanku). Spalvų žodynas, kaip ir spalvų reikšmė, yra kultūros reiškinys – tai lemia kontekstas. Visuomenės paprastai įvardija tik tas spalvas, kurios joms atrodo svarbios. Actekai buvo garsūs žemdirbiai, tad turėjo daugiau nei tuziną žodžių žaliai spalvai apibūdinti. Etiopijoje gyvenantys mursių piemenys turi vienuolika žodžių, kaip apibūdinti karves, ir tai vienintelis jų spalvinis terminas.
<…> Ši knyga parašyta laikantis Aristotelio pirminių spalvų sekos: juoda, raudona, geltona, mėlyna, balta, purpurinė ir žalia. Nepretenduoju į išsamią studiją – spalva pernelyg turtinga, kad būtų galima tai padaryti, – bet bandžiau kaip galima geriau atskleisti aptariamo subjekto universalumą. Knygoje keliaujama nuo priešistorinių laikų iki šiandienos, nuo vieno pasaulio krašto iki kito, jos pagrindas – literatūra, filosofija, mokslas ir dar daug kitų dalykų.
Mano tikslas ne tik suprasti fizines spalvos savybes, bet ir amžiams bėgant spalvoms suteiktą reikšmę.
Mano tikslas ne tik suprasti fizines spalvos savybes, bet ir amžiams bėgant spalvoms suteiktą reikšmę.
Šios reikšmės atskleidžia labai daug dalykų apie jas kūrusias visuomenes, atspindi jų viltis, baimes, nerimą ir rūpesčius. Todėl šias septynias spalvas pristačiau taip, kad papasakočiau kitokią istoriją apie žmonijos ir mūsų pačių vietą pasaulyje. Jei jums geriau patinka, skaitykite knygą kaip kultūrinę spalvos istoriją, nors, mano manymu, tai pasaulio istorija, papasakota spalvos“, – sako James Fox.
Knygoje „Pasaulis pagal spalvą“ James Fox gvildena daugeliui negirdėtas, tačiau nepaprastai svarbias ir stulbinančias įdomybes apie mūsų ryšį su spalvomis. Autorius analizuoja, kaip ir kodėl įvairūs istoriniai įvykiai darė įtaką spalvų interpretavimo kismui, ką jos atskleidė apie spalvų kūrėjus.
Aprašydamas bronzos amžiaus dirbinių, Turnerio, Ticiano, Yveso Kleino ir kitų menininkų kūrybą, James Fox pristato literatūros, filosofijos, kino, archeologijos ir kitų menų sąveiką bei menininkų darbus, nuveiktus vardan spalvos gimimo ir gyvavimo dailės kūrinių šedevruose, performansuose, reklamose, mūsų stereotipuose ar net spausdintuvuose, kuriuos pasitelkiame savo kasdienybėje, net nenumanydami, jog visų spalvų reikšmės prasidėjo nuo žmogaus vaizduotės.
„Aišku viena: spalva ne tik paviršiaus dekoras. Ji giliai įsilieja į mūsų gyvenimą, pripildo mūsų žodžius, mintis ir jausmus, priklauso plačiam mūsų rūšies kuriamam reikšmių tinklui. Tūkstantmečius spalvą naudojome kaip universalią kalbą perduoti pačioms svarbiausioms idėjoms: kaip gyventi ir mylėti, ką garbinti, o ko bijoti, kas esame ir kam priklausome. Galbūt spalva netgi svarbiausia prasmės nešėja, nes kalba mums taip tiesiai ir gyvu balsu.
Tačiau spalva ne tik perduoda reikšmę, ji kuria patį kontekstą, kuriame egzistuoja tos reikšmės. Svyruodama tarp gamtos ir kultūros, patyrimo ir supratimo, ji yra mūsų ryšio su pasauliu mediatorius. Spalva yra amžinoji prizmė, pro kurią matome žmones, vietos objektus, taip pat suvokiame, ką apie juos galvojame ir ką jiems jaučiame. Kaip oras, kuriuo kvėpuojame, vanduo, kurį geriame, taip esame neatskiriamai įsipainioję į spalvą.“
Daugiasluoksnė kultūros istorijos studija „Pasaulis pagal spalvą“ – tai ne tik istorija apie spalvas, bet ir pasakojimas apie mus ir mūsų vietą visatoje. Ši knyga svarbi istorikams, menininkams, kulinarams, estetams, dizaineriams ir visiems, kurių veikla ar susidomėjimas susijęs su spalva. Spalvų reikšmių perpratimas – tai būdas naujai pažvelgti į aplinką, praeitį ir nepažabojamą žmonijos vaizduotės galią koloritą paversti didžiausiu kultūrinės reikšmės nešėju po kalbos.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Purpuras yra spalvos chameleonas. Raudonos ir mėlynos mišinys, jis susiformuoja, kai sueina du spektro kraštutinumai. Todėl tai universaliausia paletės spalva: ji gali pereiti nuo įvairių raudonumo iki visų mėlynų atspalvių, bet visuomet išliks purpuras. Ji gali būti šviesi ir tamsi, karšta ir šalta, kovinga ir rami, – o kartais visa ši įvairovė vienu metu. Bet nors atspalvių įvairovė ir gausi, purpuras retai matomas gamtoje. Tik keli organiniai elementai gali sėkmingai išlaikyti tą trapų balansą: atspindėdami trumpąsias ir ilgąsias ultravioletines šviesos bangas absorbuoti nedidelį jų diapazoną. Dėl šių dviejų priežasčių purpuras neturi aiškiai apibrėžto analogo, kaip juoda yra tamsuma, raudona – kraujas arba geltona – saulė. Ši spalva labiausiai siejama su mūsų pastangomis ją išgauti. Ypač reta natūrali purpuro spalva vertė žmones ieškoti gamybos metodų ir juos vystyti, o išgautus dažiklius pridengti paslapties ir prabangos aura. Laikui bėgant purpurinė spalva buvo siejama ir su technologijomis, ir dekadansu – šių asociacijų šaknys antikoje, bet, kaip matysime, keistai atkurtos XIX šimtmetyje.
Per visą žmonijos istoriją labiausiai vertinama purpurinė spalva buvo tokia nuostabi, kad aplink ją buvo kuriamos civilizacijos. Tyro (dabartinis Suras Libane) purpuras pradėtas gaminti Sirijos Finikijos pakrantėse jau nuo XV a. pr. Kr. Jis buvo taip tapatinamas su vieta, kad gali būti, jog regionų pavadinimai – Kanaanas ir Finikija – senąja Mesopotamijos kalba galėjo reikšti „purpuro šalis“. Dažai buvo gaminami iš kiaukutinių gyvių grupės, pirmiausia iš Hexaplex trunculus ir Bolinas brandaris. Moliuskų kiautai būdavo sutrinami, o žiauninė liauka, išskirianti nedidelį kiekį toksiškų gleivių, ištraukiama. Šis nemalonus skystis būdavo supilamas į pasūdytą vandenį ir laikomas tris dienas, tada dar devynias dienas virinamas ant lengvos ugnies švino katile. Pasak visų pasakojimų, proceso metu sklisdavo nepakenčiama smarvė – supuvusios mėsos ir į česnako panašaus dvoko mišinys, – bet taip būdavo sukuriamas nuostabių spalvų spektras, pradedant dangaus mėlynumo ir baigiant ryškiai raudona. Tačiau visų trokštamiausia buvo ryški purpurinė, kurią Plinijus lygino su „tamsia rože“, „sukrešėjusiu krauju“ ir „tamsos spalva“. Purpuro gamyba buvo sunki ir intensyvi: vienam dažų gramui reikėjo 9–10 tūkstančių moliuskų. Tad produktas buvo neįtikėtinai brangus. Romos imperatoriaus Diokleciano 301 m. išleistame edikte dėl kainų, kuriame nustatytos daugiau nei šimto prekių kainos, svaras Tyro purpuro šilko įkainojamas iki 150 000 denarų – tai 75 kartus brangiau nei šafranas, daugiau nei du kartus brangiau už auksą ir tai penkis kartus didesnė kaina nei sveiko vyro vergo. Vienintelis sąraše, prilygęs tokiai astronominei sumai, buvo „pirmos klasės“ liūtas patinas. Pažvelkime į šiuos stulbinamus skaičius iš kitos perspektyvos: tipinis IV a. žemės ūkio darbininkas uždirbdavo maždaug 25 denarus per dieną; tad jei būtų panorėjęs įsigyti – nors tuo sunku patikėti – bent saujelę purpurinio šilko, būtų privalėjęs taupydamas kiekvieną denarą sunkiai dirbti dvidešimt ketverius metus.
Artimuosiuose Rytuose turtingieji ir galingieji vilkėjo Tyro purpurą jau nuo XIV a. pr. Kr., vėliau jis paplito Persijoje ir Graikijoje. Statuso manijos apsėstiems romėnams tai buvo aukščiausios mados viršūnė, nes spalvos kiekis ir kokybė nurodydavo asmens rangą. Paprasti miestiečiai turėdavo pasitenkinti šviesiai balta toga pura, magistratai ir aukštieji kunigai vilkėjo purpuru apkraštuotomis toga praetexta, raitelių rūbai buvo puošiami siaura purpuro juostele (angustus clavus), senatoriams buvo leidžiama vilkėti plačias purpuro juostas (latus clavus), o garsiems generolams ir imperatoriams buvo suteikiama purpurinė toga picta. Romėnus užvaldęs purpuro pomėgis buvo toks didelis – Plinijus vadino tai beprotiška aistra, – kad valdžia buvo priversta imtis reguliavimo. Neronas uždarė juo prekiaujančias parduotuves, Kaligula sekvestravo oficialiems tikslams, o Dioklecianas vadovavo spalvos gamybai Tyre.
Rytinėje imperijos dalyje, žinomoje kaip Bizantija, spalva buvo pervadinta į imperinę, arba karališkąjį purpurą, ir tapo išskirtine imperatoriaus spalva. Teodosijaus II valdymo metais (408–450) bet kas, gaminantis, perkantis, vilkintis ar net turintis purpuro gaminius, galėjo būti apkaltintas išdavyste – nusikaltimu, už kurį galima sulaukti mirties bausmės. Tačiau imperinės purpuro konotacijos neapsiribojo vien tik šilku. Bizantijos valdovai taip pat pavydžiai savinosi purpurinį marmurą: jų vaikai gimdavo Konstantinopolio imperatoriaus Didžiųjų Rūmų tam skirtame kambaryje, kuris visas buvo dekoruotas porfyru (gr. porphyra – „purpuras“). Nuo X a. kartais prie imperatoriaus vardo netgi būdavo pridedama priesaga porphyrogenitus – gimęs purpure (pasakymas įvairiuose kontekstuose gyvuoja iki šiandien).
Plačiai naudojamo Tyro purpuro gamyba baigėsi žlugus Konstantinopoliui, 1453 m., netrukus prapuolė ir receptas. Tačiau asociacijos su spalva liko. Vėlesniais amžiais gaminys įgijo kone legendinį statusą, o sukurtas ryšys su prabanga gyvas ir šiandien. Kalbant apie rašytojo „rožinę prozą“ (purple prose) ar sportininko „purpuro poziciją“ (purple patch) nurodoma – nors ir nesąmoningai – į prabangius dažus, kurie nebegaminami jau daugiau nei šešis šimtus metų. Tačiau XIX a. 6-ajame dešimtmetyje grupė Europos chemikų sukūrė dažus, kurių spalvos kokybė ir reputacija prilygo Tyro purpurui, – taip jie sugrąžino pirmines jo reikšmes moderniam pramoniniam pasauliui.
