Staigi sėkmė
1930-ųjų literatų karta. Su ja siejamas lietuvių literatūros atsinaujinimas po stalininės kultūros politikos vykdyto „valymo“ ir ideologizavimo. Centrinė kartos figūra – Justinas Marcinkevičius, greta jo dabar jau menkiau žinomi Alfonsas Maldonis, Algimantas Baltakis. Ir Janina Degutytė – vienintelė šios kartos (ir viena iš nedaugelio sovietinio laikotarpio) labai populiarių moterų rašytojų.
Nors Degutytės rašytojos karjera įsibėgėjo greitai, kelias iki pirmosios staigų populiarumą pelniusios knygos buvo sunkus ir vingiuotas.
Degutytė buvo skaitytojų mėgstama, deklamuojama mintinai, išsirašoma į sąsiuvinius, perrašoma į albumus, jos eilutės „Aš nenoriu drungno vandens, / Ir takų, smėliu pabarstytų“ buvo ne vieno jauno idealistiškai nusiteikusio žmogaus kredo. Pasirodžius pirmajam poetės rinkiniui – ją tiesiog užplūdo skaitytojų ir gerbėjų laiškai.
Bet čia reikėtų stabtelėti. Nors Degutytės rašytojos karjera įsibėgėjo greitai, kelias iki pirmosios staigų populiarumą pelniusios knygos buvo sunkus ir vingiuotas.
Vaikystės netektys ir apsisprendimai
Ankstyvoji Degutytės vaikystė žadėjo kone idealų gyvenimo scenarijų: gimė tarpukario Kaune, turtingoje išsilavinusio statybos techniko ir jaunos darbininkės šeimoje, vienintelė ir tėvo, labai mylinčio savo žmoną, dievinama dukra.
Tačiau viskas pasikeičia tą dieną, kai ji pamato girtą motiną. Kaip sako pati poetė – ta diena kaip kirviu įkirsta širdyje. Nuo jos prasideda kitas – netekčių ir negerą lemtį įveikiančio atkaklumo gyvenimas.
Motina gerti nebenustojo. Dar daugiau – išgėrusi rodė neapykantą tiek dukrai, tiek ir vyrui. Slapstymasis nuo siautėjančios motinos rūsiuose, kapinėse, pas giminaičius. Ir drauge – negalėjimas jos palikti. Degutytės biografija rodo neįtikimą dukros atsidavimą ir ištikimybę motinai, kurios meilės ji niekada nepažino.
1942-aisiais Degutytė netenka tėvo – komendanto valandos metu jį nušauna vokiečių patrulis. Vienintele atrama tapo senelė, likusi poetės kūryboje kaip motiniško rūpesčio atitikmuo. Taip pat ir draugystės – tikros draugystės tarp suaugusiojo ir vaiko.
Įstabus yra Degutytės pasakojimas, kuomet ji iki paryčių savo beraštei senelei pasakodavo apie žemę ir saulę, kaip planetų išsidėstymo pavyzdžius demonstruodama senelei jos pačios išaugintus dekoratyvinius arbūzus.
Tačiau po poros metų miršta ir senelė. „Taip ir žuvo visi, kas mane mylėjo ir ką aš mylėjau“, – gerokai vėliau konstatuoja poetė. Paauglė Antrojo pasaulinio karo nualintame Kaune liko su geriančia, visą šeimos turtą išpardavusia motina, kurią pati apsiėmė išlaikyti.
Šis dar paauglės sprendimas priimtas visam gyvenimui: remiama mokytojų ir klasės draugų, suolan įdedančių sumuštinį, dirbdama korepetitore, megzdama drabužius išlaikė save ir motiną. Būdama garsi poetė – visą ilgą jos gyvenimą teikė niekada nedirbusiai (viso gyvenimo stažas sudarė gal kokius metus) motinai visapusišką išlaikymą. „Tau baisu, Viešpatie, Tau baisu dabar vienai, / bet aš gi su Tavim, / aš visada buvau su Tavim, / ir nešiojau Tave kaip kūdikį, / suvyturiuotą savo skausme“ – rašo poetė eilėraštyje, sukurtame devintajame dešimtmetyje motinai mirus.
Meno reikalingumas?
Istorinis laikas, tekęs Degutytės jaunystei, gerokai pasunkino ir taip sunkiai pakeliamą šeimos situaciją. Atrodytų, tokia aplinka negalėjo lemti jaunam žmogui nieko gera: girtavimas, kareivių lankymasis namuose, skurdas. Kaip tai išgyventi nesusitapatinant, nenueinant „tom pačiom pėdom“?
Atrodytų, tokia aplinka negalėjo lemti jaunam žmogui nieko gera: girtavimas, kareivių lankymasis namuose, skurdas. Kaip tai išgyventi nesusitapatinant, nenueinant „tom pačiom pėdom“?
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje neretai nuskamba klausimai: kam gi reikalinga menas, kultūra? Kokia to nauda? Menas tai ne padanga: sumontavai ir leki kaip vėjas, menu – nei pasiklosi, nei užsiklosi. Degutytės biografija liudija meno reikalingumą, dar daugiau – jo lemtingumą.
Gyvendama, kaip yra pati sakiusi, visiškoje tamsoje, tuo metu – dar mergaitė, Degutytė išmoko slėptis nuo motinos bibliotekoje. Skaitydavo iki uždarymo. Menas jai tuo metu buvo kone vienintelis liudijimas, kad pasaulyje esama kitokių vertybių, šviesos, kad žmogus gali eiti ir eina kitokiais keliais.
Anksti ėmė rašyti pati, tarsi norėdama paliudyti save tame šviesiame pasaulyje. „Rašiau apie saulę, kurios nemačiau, kaip vaikystėje piešiau prie stalo sėdinčią šeimą, kurios nebuvo.“ Nors mokėsi sunkiai, nes retai kada ateidavo į pamokas išsimiegojusi, turėdama nesuplėšytus sąsiuvinius, buvo labai apsiskaičiusi, jautri, įžvalgi ir – be galo troško mokytis, iš visų jėgų.
Gelbėtojai
Tokioje situacijoje galimybės siekti išsilavinimo atrodė daugiau nei menkos. Bet Degutytės biografija primena stebuklinės pasakos siužetą, kuriame kritinėje situacijoje pasirodo stebuklingasis gelbėtojas ir padeda peržengti neįveikiamą slenkstį.
Tokių gelbėtojų būta ne vieno: klasės auklėtoja, suieškojusi finansinę paramą stoti į universitetą, moteris ligoninėje, atnešusi tuo metu stebuklui prilygstantį peniciliną, pakėlusį iš metus užtrukusios ligos patalo...
Be jokios pagalbos sunkiai versdamasi tuomečiame Vilniaus valstybiniame Vinco Kapsuko universitete poetė baigė studijas ir kaip daugelis to laiko jos bendrakursių – išvyko mokytojauti į mažą miestelį. Tuolaik, kai jos kartos vyrai jau spausdino knygas, Degutytė rašė „į stalčių“, o vienintelė jos auditorija buvo skirtinguose miesteliuose mokytojaujančios kurso ir bendrabučio draugės.
Kelias knygos link
Dabar beveik kiekvienas ką nors parašęs turi galimybes skelbtis – internetas sugeria ir paskandina viską. Degutytės debiuto laikotarpiu spausdintas žodis turėjo kokybės ar autoriteto aurą (nekalbu apie tai, kiek tą autoritetą žlugdė ar kompromitavo spaudos ideologizavimas). Spausdintis reikėjo pasitikėjimo savimi. Degutytei jo stigo. Ir ne vien pasitikėjimo savimi. Nuo tekstų skelbimo sulaikė nenoras rašyti režimą palaikančių eilėraščių bei manymas, kad kitokie – tiesiog „nepraeis“.
Taip Degutytės ir sulaukė 1959-ųjų, kai debiutuoti buvo galima rinkinį apkaišius vienu kitu eilėraščiu apie Leniną, bet išvengus didesnių moralinių nuostolių. Nors, ko gera, debiutas būtų buvęs dar vėlesnis, bet poetės vaikystės ir viso gyvenimo draugė Vanda Lopaitytė nutarė laiškais gaunamus eilėraščius nusiųsti Rašytojų sąjungos poezijos sekcijos konsultantui.
Tai ir buvo poetinės karjeros pradžia, žaibiškai keitusi pačios autorės gyvenimą. Per keletą metų iš niekam nežinomos sunkiai besiverčiančios provincijos mokytojos ji tapo žinoma poete, gyvenančia naujos statybos bute naujame Antakalnio rajone.
Tokią rašytojo biografijos raidą dabar akseleruoja didesnių skaitančių bendruomenių bestseleriai (pavyzdžiui, Stepheno Kingo išsikraustymas iš namelio ant ratų), o štai tarybmečiu tai buvo daugmaž normalu kiekvienam skaitytojų ir valdžios pripažintam ar bent jau pastarajai smarkiai nenusikaltusiam autoriui.
Degutytė dirbo daug ir sunkiai, kas neretai reikalavo daugiau jėgų, nei kad poetė išties galėjo skirti. Mat sunkiai dirbdama, pusbadžiu gyvendama Kaune susirgo širdies reumatu – liga, kankinusia visą tolesnį gyvenimą. Poetė mėnesiams atguldavo į lovą, nemaža laiko praleisdavo ligoninėse. Todėl bet kuo užsiimdama turėjo atsižvelgti į savo sveikatą – daugelis dalykų buvo pažymėta tabu: sunkiai nenešti, aukštai nelipti etc. etc.
Nelengva laisvė
Ji buvo viena iš nedaugelio to laiko kultūros moterų, pasirinkusių emancipuotą gyvenimo būdą. Nors turėjo ne vieną gerbėją ir galimybę ištekėti, pasirinko alternatyvią gyvenseną, aiškiai suvokdama, kad iš gyvenimo nori šio to daugiau, nei kasdienė buitis, tuomet be didesnių diskusijų priklausiusi moters sferai. Pro vystyklus ir puodų garus surasti kelią į literatūros olimpą – kur kas sunkiau.
Degutytė pasirinko gyvenimo būdą, maksimaliai palaikantį asmens kūrybingumą, bet tuo pat metu nepaliekantį žmogaus vienatvėje. Su bičiule dailininke Brone Jacevičiūte-Jėčiūte ji praleido visą savo brandų gyvenimą.
Kietai tradicinėje, suvaržytoje tarybinėje visuomenėje bet koks kitoniškas gyvenimo būdas turėjo būti paaiškintas. Tuo metu bičiules lydėjo apkalbos, ir iki šiol keliami bei poetės tyrinėtojams adresuojami klausimai – „tai buvo Degutytė lesbietė ar ne?“. Nesiimu atsakyti, bet pirmiausia tai buvo kultūrinis pasirinkimas: dvi menininkės, puikiai suvokiančios viena kitos interesus, juos visapusiškai remiančios, padėjo viena kitai atsiskleisti daug labiau, nei būtų norėjęs padėti tuometis vyras. Menininkių laiškai liudija maksimalų dėmesį viena kitos veiklai ir pastangas sukurti kuo komfortabilesnę kūrybinę aplinką.
Anapus ribos
Poetė, vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja, iki šiol įtraukiama į mokyklines chrestomatijas su nulinksniuotomis klasikinėmis eilutėmis apie Lietuvą „Tu – mažutė, tu telpi visa / Į Čiurlionio karalių delnus...“, bet išties – jau mažai žinoma, net prie 1930-ųjų kartos elito neretai pamirštama paminėti. Kodėl? Gal todėl, kad Degutytės gyvenimas baigėsi drauge su sovietmečiu – poetė labai laukė Lietuvos Nepriklausomybės, bet mirė 1990 vasarį, taip ir nesulaukusi kovo.
Visi jos kartos poetai buvo daugiau ar mažiau įtraukti į kūrybos perkainojimo procesus, tęsė visuomeninį gyvenimą, vėliau – pasakojo apie savo nugyvento laiko savitumą. Degutytės kūryba savotiškai įšalo savajame laike, bet šiek tiek dėmesio jai galbūt galėtų mums sugrąžinti geriausiuosius eilėraščius, kurie, deja, niekada netapo chrestomatiniai.
Daugiau informacijos apie šį projektą rasite „Facebook“ paskyroje.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
