„Tai, kas šiandien pas mus neįmanoma, buvo įmanoma tolimame XX amžiuje. Todėl visiškai aišku, kodėl fašizmas šitaip greitai sužlugo. Bandymas tikrovėje įrodyti, kad žmogišką kūną turinčios būtybės gali būti ir žmonės, ir ne žmonės, tai yra paprasti gyvuliai (koncentracijos stovyklos kaip aptvaras), baigėsi krachu. Nes tai buvo tik idėja, o tais laikais ji neturėjo jokių sąlygų prigyti. Bandydami pritempti realybę prie idėjos, fašistai mėgino visaverčius žmones paversti gyvūnais. Beprotiškas bandymas pralenkti laiką! Nuogi, purvini, suvyti į vieną vietą žmonės nesiliovė buvę žmonėmis. Nes kiekvienas, kas turėjo žmogaus pavidalą, tada buvo žmogus“, – ištrauka iš J.Melniko knygoje esančio „Reicho balso“ laikraščio.
Knygos „Maša, arba Postfašizmas“ veiksmas vyksta XXXIX amžiuje, postfašistiniame pasaulyje, kuriame nėra atskirų valstybių, tik Reichas. Knygos centre – storė Maša, kuri yra nei žmogus, nei gyvulys. Storai atrodo kaip žmonės, tačiau neturintys jokių emocijų, nuolankiai paklūstantys savo šeimininkams. Maša – ne išimtis. Mašos šeimininkas nuolat pyksta ant žmonos, kuri yra per daug emocionali, viską sureikšminanti ir iš visko išpučianti burbulą. Galiausiai jis randa prieglobstį storės draugijoje, kuri jam nuolanki ir paklūstanti kaip vergas. Tada iškyla klausimas, o gal tokios moters ir reikia vyrui?
Knygos pristatymui buvo pasirinkta originali forma. Pritemdytoje salėje, žvakių šviesoje pasirodė mergina tik su triko, ji blaškėsi lyg išprotėjusi po salę, o vėliau ši beprotybė peraugo į šokį. Tai buvo aliuzija į knygos heroję Mašą.
Vėliau pristatinėdamas knygą autorius pasakojo: „Romanas – požiūris į žmogų, o fašizmas remiasi tiesos ilgesiu“.
Rytis Zemkauskas knygą apibūdino taip: „Autorius yra realistas, na, gal šiek tiek distopinis realistas. Žmonės sako, kad šio romano pabaiga yra holivudinė. Tai yra tvarkos ilgesys. Gyvenime irgi kartais baigiasi holivudiškai. Pats gyvenimas baigiasi holivudiškai. Kalbėdami apie postsovietinę sąmonę, turėtume kalbėti apie postfašistinę sąmonę, nes vieni iš mūsų buvo kolonizatoriai, kiti buvo kolonizuoti. Tai, ką rašo Jaroslavas, bandymas patalpinti tam tikrą žmogišką situaciją į sąlygas, kurias pagimdė žmonijos iliuzija, kad viską galima sutvarkyti ir, kad žmogų galima paaiškinti. Tai XX amžiaus didžioji tragedija. Atradimų amžius sukūrė iliuziją, kad viską galima determinuoti. Tai jei galima determinuoti, pradėkime“.
Alvydas Šlepikas buvo kritiškesnis, kai jo paklausė, ką mano apie knygą ir ar jam ji atrodo skandalinga: „Nieko skandalingo šiame romane nėra. Jis yra pakankamai tradiciškai parašytas. Tai tikrai yra fantastinis romanas, tame nieko blogo nėra. Šis romanas yra sudarytas iš skyrių, kuriuos atskiria laikraščio straipsniai. Tie straipsniai papildo, paaiškina situaciją, kas vyksta pasaulyje. Tai labai aiški nuoroda į garsų Karelo Čapeko romaną „Karas su salamandromis“, kuris taip pat buvo fašistinis ir, kaip prisimenate, taip pat buvo vadinamas skandalingu. Savo pačia struktūra ir tuo, kaip vystomas siužetas, šis romanas yra akivaizdžiai artimas Harry Harrisono romanams, ypač 1969 metais parašytam romanui „Belaisvė visata“. Tai taip pat be galo įdomus kūrinys. Žinoma, knygoje taip pat bandoma kalbėti apie tam tikrą autoritarinę valstybę, kurioje gyvena žmonės, ir Haris Harisonas sukuria tokią visatą, kaip yra ir šioje knygoje. Įdomu, kad šio romano kalba yra labai tikslinga, nes praktiškai nėra jokių metaforų, jokių palyginimų. Kalba yra tik aprašomoji ir tiesioginė, bet aprašomoji – tiesiogiai aprašomoji. Iš pradžių tai šiek tiek erzina skaitant, tačiau greitai prie to pripranti ir suvoki žmonių, gyvenančių toje sistemoje, toje Jaroslavo fašistinėje valstybėje, detoniškumą, nemąstymą, žiūrėjimą ir turėjimą tam tikrų aiškių įsitikinimų, kas yra aišku, kad čia yra žmogus, kas čia yra ne žmogus, taip yra elgiamasi, taip yra gerai ir kitos nuomonės negali būti. Kaip ir minėjau, man šis romanas nėra skandalingas. Skandalingiausias – knygos viršelis, į kurį, jei tai nebūtų Jaroslavo Melninko kūrinys, net nepasižiūrėčiau.“
Taip pat skaitę George'o Orwello „Gyvulių ūkį“ gali pamatyti tam tikrų bruožų, „pasiskolintų“ šiame Jaroslavo Meninko romane. Tačiau apibendrinant būtų galima teigti, kad romanas pakankamai įdomus, o jo istorija kalba ir apie mums šiuo laikotarpiu aktualius dalykus, nuo kurių dažnai stengiamės nusisukti.
