Tai amerikiečių istoriko Davido Christiano knyga apie gyvybės atsiradimą. Pats autorius, kiek neįprasta – specializuojasi rusų istorijoje, yra baigęs Oksfordo universitetą, nors ilgus metus dirba ir gyvena Australijoje.
Autorius sako, kad svarbu pasakoti mūsų kilmės istoriją, nes tai humanistinė pastanga ieškoti bendrysčių žmonėse laikais, kai aplink, atrodo, vien tik skirtybės.
Nors ir pats išsirinkau, knygą gavau dovanų ir pradžioje skaičiau su skausmingu „neįdomumu“: toks neblogai sudėliotas akademinis stilius anglų kalba, tačiau vis tik kiek per daug mano skoniui ir išsilavinimo lygiui knygoje fizikos, chemijos ir astronomijos, kad aš momentais turėdavau sau įsižnybti, kad toliau skaityčiau.
Žmonijos istorijoje pats žmogus apskritai atsiranda tik paskutiniame knygos trečdalyje ir tai dar tas žmogus nelabai protingas.
Bet kaip ir visi geri dalykai gyvenime, „Kilmės istorija“ reikalauja pastangų ir tos pastangos atsiperka.
Kas atmintina:
- Žmogus ir šimpanzė turėjo tuos pačius protėvius prieš maždaug septynis, aštuonis milijonus metų, na, o, pavyzdžiui, žmogus ir bananas skirtingais genetiniais keliais suko maždaug aštuonis šimtus milijonų metų.
- Organizmams augant ir darantis vis labiau kompleksiškais, jiems reikėjo daugiau informacijos apie jų gyvenamą aplinką. Natūrali atranka suteikė dideliems organizmams troškimą informacijai, mat gera informacija buvo būtina jų sėkmei. Štai kodėl kai žmogus išsprendžia galvosūkį, smegenys patiria tą patį malonumą kaip kad valgant ar užsiimant seksu.
- Charles‘as Darwinas suprato, kad emocijos yra sprendimų priėmėjos, išvystytos natūralios atrankos būdu ir padeda organizmams išlikti. Vadinasi, jei nežinotume, kaip jausimės priimdami sprendimus, mums būtų labai sunku apskritai apsispręsti.
- Smegenims reikia iki dvidešimt kartų daugiau energijos nei analogiško kiekio raumenų audiniui. Žmogaus organizme smegenys sunaudoja apie 16 procentų energijos, nors sudaro vos 2 procentus kūno masės. Tai gali būti bent jau dalis paaiškinimo, kodėl mąstyti – sunku.
- Ištisos grupės gali mirti staiga, kartu su visomis savo per šimtmečius sukurtomis technologijomis, pasakojimais ir tradicijomis. Didžiausia panašaus masto katastrofa įvyko prieš maždaug 70,000 metų. Genetinė informacija rodo, kad žmonių skaičius staiga nukrito iki vos kelių dešimčių tūkstančių, galinčių sutilpti į vidutinio dydžio stadioną. Mūsų rūšis priartėjo iki praktinio išnykimo ribos. Tiksli to priežastis — paslaptis, galbūt tai sukėlė ugnikalnio išsiveržimas ar kitos priežastys. Gali būti, jog to nė nesužinosime.
Taigi, anot autoriaus, visa mūsų kilmės istorija — kelionė ties išnykimo riba, bet, svarbiausia — nuolatinis kompleksiškumo augimas. Mes kaip gyvybės forma esame labiausiai kompleksiška, gebanti tiek daug visko apimti, suvokti ir nuveikti.
Visa mūsų kilmės istorija — kelionė ties išnykimo riba, bet, svarbiausia — nuolatinis kompleksiškumo augimas.
Vis tik kartu autorius kelia klausimą, ar mes dar nepasiekėme ribos kompleksiškumo, kurį dar pajėgiame suvaldyti? Kiekvienai gyvybės rūšiai, pasižyminčiai kolektyviniu mokymųsi, būdinga tai, kad ji anksčiau ar vėliau atsimuša į kompleksiškumo sieną ir šiame taške ta rūšis sugriūna. Ir senovės graikų Sizifo mite Korinto karalius nubaudžiamas už tai, kad yra ir per daug protingas, ir per daug ambicingas.
Bene stipriausias D.Christiano teiginys – Visata mūsų likimui – abejinga, tas slypi pirmajame ir antrajame termodinamikos dėsniuose.
Ir mes prastai suprantame žmonijos istoriją dalimis, nes esame taip arti jos. Gal vis tik žmonijos istorija, bent jau taip, kaip ją suprantame, iš tikrųjų baigėsi, nes mūsų rūšis nebegali būti apibūdinama kaip Homo sapiens – protingas žmogus?
