Knygyno vietą perėmė iš svainio
Kaip teigė Vytauto Didžiojo universiteto organizuotoje 27-ojoje mokslinėje, tarpdalykinėje Kauno istorijos konferencijoje skaitytame pranešime „Emmanuelio Levino vaikystės knygų pasaulis: Jechielio Levino knygyno klausimas“ istorikas Arvydas Pakštalis, Jechielio Levino knygyno adresas būdavo nurodomas kaip pastatas Nikolajaus prospekte (dabartinė Laisvės alėja) šalia mergaičių gimnazijos.
Šiame pastate buvo įsikūrusi ir „Konrado“ kavinė. Sovietiniais laikais ši kavinė buvo pavadina „Tulpės“ vardu.
Pasak A.Pakštalio, šiuo adresu taip yra veikęs ir kitas knygynas. Nuo 1900 metų čia buvo įsikūręs garsaus knygininko, bibliotekininko Abelio Balošerio knygynas. Įdomu tai, kad A.Balošerio žmona Golda buvo Jechielio Levino sesuo, o tai reiškia, kad Abelis ir Jechielis buvo svainiai.
Na, ir 1905 metais Abelio Balošerio knygynui persikraustant į kitą netolimą pastatą, į šį atsikrausto Jechielio Levino knygynas. Istorikas daro išvadą, kad besiplečiant Abelio Balošerio knygynui šiam prireikė didesnių patalpų, taigi turimos buvo užleistos svainiui Jechieliui Levinui.
Pardavinėjo knygas, padėjusias E.Levino filosofijos supratimo pagrindus
A.Pakštalis pranešime tvirtino, kad Jechielio Levino knygyne buvo galima įsigyti tuometinių geriausių autorių knygų, įvairių mokslo sričių vadovėlių, užsiprenumeruoti laikraščių ir žurnalų iš visos Rusijos imperijos.
Štai, 1914 metų reklaminiame skelbime rašoma, kad galima užsisakyti laikraščio prenumeratą prieinamomis kainomis ir sąžiningu pristatymu į kitus miestus.
„Suprask, kad tai savam mieste tai nelabai sąžiningai“, – juokavo istorikas.
-
Vienas įtakingiausių XX amžiaus pasaulio filosofų – kaunietis, pirmąjį straipsnį parašęs lietuviškai
-
Tikimasi, kad E.Levino centras Kaune veiklą pradės jau kitais metais
-
Kaune viešėjęs Emanuelio Levino sūnus: „Ir kas galėjo pagalvoti, kad tai įvyks?“
-
Filosofo Emmanuelio Levino sūnus tarptautinėje spaudoje pažėrė kritikos LSMU
-
Spektaklis pasaulinio garso filosofui E.Levinui atminti: kodėl prancūzams, bet ne lietuviams, pažįstamas šis kaunietis?
Knygyno prekių pasirinkimas neapsiribojo vien knygomis ir spauda. Anot istoriko, jame buvo didelis kalėdinių ir naujametinių atvirlaiškių pasirinkimas su tekstais rusų, vokiečių, lenkų kalbomis. Taip pat, ten buvo galima įsigyti ir albumų, banknotų, natų sąsiuvinių, buhalterinių knygų ir kalendorių.
Emmanuelis Levinas yra teigęs, kad dar prieš jam pradedant studijuoti filosofiją Prancūzijoje jis nusprendė atsiversti didžiųjų rusų rašytojų, tokių kaip Puškinas, Dostojevskis ir Tolstojus, kūrybą. Šių veikalų perskaitymas vėliau Emanueliui padėjo pasiruošti perprasti Platono ir Kanto filosofinius apmąstymus, mat rusų romanų veikėjai, nuolatos ieškantys gyvenimo prasmės, iš dalies padėjo pagrindus filosofijos suvokimui. Na, o šių didžiųjų rusų rašytojų kaip pavyzdžiui Tolstojaus, knygos buvo parduodamos Emmanuelio tėvo knygyne.
Savotiškas žydų kultūros centras Kaune
Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui buvo pakankamai įprasta praktika bilietus į įvairius, dažniausiai kultūrinius, renginius pirkti knygynuose. Jechielio Levino knygynas nebuvo to išimtis. Čia dažniausiai būdavo parduodami bilietai renginiams, vienaip ar kitaip susijusiems su žydų kultūra.
Pavyzdžiui, knygyne buvo galima įsigyti bilietus į labdaros koncertą, skirtą žydų moterų ir merginų vakarinei mokyklai paremti, arba žydų liaudies muzikos koncertą, kurį organizavo Kauno žydų muzikos ir dramos draugija.
Taip pat buvo pardavinėjami bilietai ir į įvairias paskaitas, tarkim, apie žydų literatūrą, žydų kultūros kalbą ar žydų problematiką nežydiškoje literatūroje. Anot A.Pakštalio, nepaisant to, kad Levino knygyne buvo tik pardavinėjami bilietai į šiuos renginius ir patys renginiai jame nevykdavo, vis vien galima sakyti, kad knygynas buvo savotiškas žydiškos kultūros centras Kaune.
Ne knygynas, o popieriaus krautuvė
Atėjus Pirmajam pasauliniam karui Levinų šeima buvo priversti išsikelti iš Kauno į Charkivą. Iš pastarojo į Kauną jie grįžo 1920 metais. Pasak pranešimo autoriaus, vos grįžęs Jechielis Levinas padavė prašymą į Vidaus reikalų ministeriją atidaryti knygyną adresu Laisvės alėja 25 (dabartinis adresas būtų Laisvės alėja 45).
Šiuo laikotarpiu šaltiniuose įstaiga jau įvardijama kaip ir knygynas, ir popieriaus prekybos parduotuvė. A.Pakštalis spėja, kad firma neatlaikė konkurencijos ir dėl to labiau orientavosi į kanceliarinių prekių pardavimą.
Docentė dr. Aušra Kristina Pažėraitė savo straipsnyje „ Paskutiniai Emmanuelio Levino tėvų namai Kaune ir tėvo verslo reikalai (pagal keletą naujai surastų dokumentų)“ teigė, kad po Pirmojo pasaulinio karo Emmanuelio Levino tėvo turėtas verslas buvo tik popieriaus krautuvė, o ne knygynas. Įvairiose biografijose įstaiga dažnai vadinama knygynu dėl to, kad taip tiesiog skamba šiek tiek prakilniau nei popieriaus krautuvė.
Pasak docentės dr. A.K.Pažėraitės, šaltiniuose per visą savo egzistavimą tarpukariu krautuvė įvardijama kaip kanceliarinių prekių. O ant sąskaitos buvo nurodytas firminis įstaigos pavadinimas – „Knygų ir popieros prekyba“. Mokesčių inspekcijai nurodytas dar kitoks: „Popierio ir rašom. medžiagos sankrova“ (kalba netaisyta).
Šiuo laikotarpiu įstaigoje buvo prekiaujama tik kanceliarinėmis prekėmis, o knygomis – ne. Autorė svarsto, kad galimai knygų pardavimo būta krautuvės gyvavimo pradžioje, prieš karą, kai rusiškų knygų paklausa dar galėjo būti reali.
Remiantis istoriko A.Pakštalio pranešimu ir doc. dr. A.K.Pažėraitės straipsniu galima tvirtai teigti, kad Jiechelio Levino knygynas veikė nuo 1898 arba nuo 1905 metų (remiantis turimais šaltiniais negalima visiškai tiksliai nustatyti atidarymo datos) iki 1915, o nuo 1920 metų tikėtina, kad pagrinde gyvavo kaip popieriaus krautuvė.
