Nojaus Saulyčio „SMS gelytė“, Tomo Petrulio „Sterili“ bei Lauros Kromalcaitės „Čia mūsų niekad nebuvo“ yra trys skirtingos ir stiprios knygos. Tad linkėčiau leidykloms, apsiėmusioms dirbti su poezija, antro šių knygų tiražo.
„SMS gėlytė“
Štai tik ką knygą išleido Nojus Saulytis, su kurio sąmoju jaunųjų poetų kontekste tegali konkuruoti vienas kitas jo amžininkas. Mat pretenziją į ironišką intonaciją ir primityvią poetiką turi kas antras.
„SMS gėlytėje“ yra viskas, ko vengia konservatyvesni skaitytojai. Nes griežta eilėdara bei sudėtingų aliuzijų raizgalynė konceptui išpildyti nebūtina. Be to, knyga – N.Saulyčio debiutas. Tad ir laikas dar parodyti nespėjo, ar „SMS gėlytės“ kojos įsmigs į literatūros kanoną, ar pranyks vidutiniškos poezijos gausoje.
Kaip ir N.Saulyčio performansuose, taip ir knygoje pirmiausia į akis krinta nepiktas humoras, išreiškiamas radikaliai supaprastinta, meniškai pritaikoma šnekamąja kalba. Panašiai rašė 2016 m. Pirmosios knygos (PK) konkurso laimėtoja Dovilė Bagdonaitė savo „Mėlynojo banginio širdyje“, kai kur bandė ir 2019 m. laureatas Lukas Miknevičius „Už vėjo tuščia“. Nors laisvosios eilės, būdingos įvardytiems menininkams, neturi griežtų formos ribojimų, tai nereiškia, jog čia galima pridžiazuoti nesąmonių. Tad manau, kad iš pastarųjų skaitytų debiutų būtent N.Saulyčiui ir pavyko pasiekti tą trokštamą saiką tarp sąmojingumo, jautrumo ir net aktualumo.
o lauke paauglės
gros gitara
ir tu netyčia
pateksi į jų
mėgėjišką klipą (10)
Tikrų eilėraščių apie meilę, o ne dangiškus migdolus, balsą įgaunančioje lietuvių literatūroje trūksta. Jeigu jautraus „SMS gėlytės“ subjekto balsas nepramuš rankas ant krūtinės sunėrusio ciniko, tai nežinau, kokios čakros bepadės. Citata apačioje parodo, kaip stipriai gali suveikti laiku ir vietoje eilėraštyje įvykęs įvaizdis:
Krentančios žvaigždės. Viskas padaryta
iš tos pačios materijos. Tai paslaptis.
Paklausiu tavęs, kokią paskutinę
knygą perskaitei.
Bus itin gera,
kad sutilpome abu
į vieną hamaką. (23)
Iš jau užkietėjusių šiuolaikinės literatūros profų N.Saulyčio žavesys man primena ankstyvesnę Mindaugo Nastaravičiaus poetiką – jautrią ir nejaukią subjekto saviironiją. Tačiau vargu ar aptariamas rašytojas siekia įtikti konkretiems lietuvių lyrikos korifėjams. Vienintelė N.Saulyčio pretenzija – jausmo išgryninimas.
Galiausiai N.Saulyčio knygą įdomu turėti ir kaip daiktą, nes joje galima įžvelgti žaidimą su adresatu. Tarkime, knygos dizainas sukurtas rašytojo brolio Mykolo Saulyčio, kuris, poeto nuomone, geriausiai jį supranta. Be abejo, derinti vaizdinę medžiagą bei lyriką nėra nauja, bet „SMS gėlytėje“ tai tikslinga. Manau, kad visų trijų aptariamų knygų kontekste M.Saulyčio sukurtas dizainas verčiausias skaitytojų dėmesio.
„Mūsų čia niekad nebuvo“
Šių metų PK konkurso nugalėtoja Laura Kromalcaitė į literatūrą atėjo teigdama, jog jai būdingas kraštutinis naivizmas. Jos naivizmas laviruoja tarp čiobrelinės poezijos ir šleikščios erotikos, kuri ir yra poetės arkliukas. Panašiai kaip ir N.Saulyčio atveju, L.Kromalcaitės rašymo principas nėra naujas, tačiau autorė kažkokiu būdu sugebėjo išpildyti sumanymą. Sakyčiau, kad ji žymiai įdomesnė Rupi Kaur versija, tad ir ši „primityviai“ sukalta poetika tik papuoštų liūdnoką instagramo poezijos nišą.
Ko gero, vienas stipriausių jos eilėraščių – „Širdies sutrikimai“, kuris pabaigoje skaitytoją palieka maloniai susipainiojusį:
jei sutikčiau save gatvėje
man sustotų širdis
iš geismo ir iš nusivylimo (13)
Vis dėlto, eilėraščiuose kartais gali kliudyti erzinantis infantilumas. Norint jo išvengti reikėjo dar labiau tirštinti naivumą, o gal paieškoti įdomesnių variacijų tarp kičinių ir originalių įvaizdžių. Toks eilėraštis yra „Biografija“, kurioje „mergaitė stovi baloj su per dideliais batais“ bei „į lagaminą sutelpa tik krūva nušiurusių lapų/ir nedidelis sužeistas šuo“. Išskyrus gailestingą atmosferą, kurią sukelia tariamai mieli dalykai – mažos mergaitės ir gyvūnai – šioje vietoje sunkiai rasi daugiasluoksniškumo. Tai mane veda prie klausimo: ar naivaus poezijos stiliaus vartojimas atleidžia nuo šio aspekto, kaip vieno svarbiausių „geros poezijos“ kriterijaus, atsakomybės?
Timis – tai lyg velnio apsėstas kukutis.
Mano manymu, kūrybiškiausia „Mūsų čia niekad nebuvo vieta“ yra skyrius „Timis – klounų karalius“. Pasakojimas apie šį nedorybingą ir arogantišką triksterį yra tyras menininkės fantazijos vaisius, kuriame skaitytojas neturi jokio tiesioginio kontakto su autore. Timis – tai lyg velnio apsėstas kukutis arba vaikų literatūros personažės Amelios Bedelios parodija. Tai galima pamatyti eilėraštyje „Kaip bakalėjininkas užsitraukė Timio rūstybę“:
Timis išmetė
Liučiną pro langą
ir nusprendė su niekuo
nebesidalinti raktais (59)
Kaip naivistinio meno atstovė, L.Kromalcaitė debiutavo profesionaliai mėgėjiškai. Sugėrus visus įvaizdžius, tarkim, beždžiones, kates, žiurkes ir kitus, gali susidaryti įspūdį, jog vaizdas kuriamas lyg pieštiniame zoologijos sode. Tai sufleruoja ir veik ikoniškas primityvaus meno simbolis ant viršelio – olų piešinys, kurį imitavo Eglė Mameniškytė. Nepaisant bukletą primenančio pigaus PK serijos leidimo, iliustracija šį faktą neutralizuoja. Vadinasi, didesnių trikdžių gvildenti stilingą L.Kromalcaitės poeziją, besimėgaujant kombučia, čia nerasta.
„Sterili“
T.Petrulio „Sterili“, kaip ir kitos knygos šiame straipsnyje, buvo maloni naujiena. Šią poeziją tikrai norėsiu atsiversti dar kartą, mat joje yra visko, ką subjektyviai mėgstu: negailestingo humoro, intertekstų, kuriuos suprasti įmanoma. Kartu ši knyga nėra drabstymasis mėsomis (nors to taip pat yra) bei bauginimas šventųjų portretais.
Suprantu, kad T.Petrulis savo poezijoje nori būti rimtas ironikas. Tačiau pro akis neprasprūsta ne kiekvieno skaitytojo moralės riboms pritaikyti sąmojai. Taip, jie pritraukia dėmesį, bet ne į save pačius, o į reikšminius sluoksnius – nukasus „prabangią“ leksiką, duobėj lieka susirūpinimas egzistencinėmis problemomis, kurių įprastomis priemonėmis protas neišneša.
„Išeities taškas“ nėra vienintelis pornografiškas eilėraštis apie negebėjimą sutilpti į norimą formą, tačiau jis neblogai iliustruoja situaciją. Be abejo, kiekvienas vertiname pagal savo sugedimo lygį, tačiau kūrinyje, mano manymu, vedama paralelė tarp brutalaus pornografinio vaizdelio ir negebėjimo rasti sprendimo.
Ko gero, panašiai veikia ir eilėraštis „Sterili“. „Aš esu sterili galit kišti sterilų vamzdelį“, – rašoma pirmoje eilutėje. Sudėtinga nusakyti, kodėl moteriškos giminės subjektė save įvardija konkrečiu būdvardžiu. Bet išklausius interviu su Laima Kreivyte, sužinai apie T.Petrulio požiūrį į kalbą. Pasak jo, reiškinys žmogų įkalina bei turi savotišką sterilizuojantį poveikį. Kyla klausimas, ar T.Petrulis kaip mąstytojas žmogų mato kaip turintį „beribę sielą“. Ko gero, toks požiūris atskleistų veikiau romantišką požiūrį, kas skamba paradoksaliai ir intriguojančiai pornografiškos poetikos kontekste.
Tęsiant kalbą apie pavadinimą, jis kiek susišaukia su 2019 metais Manto Toločkos parašyta „Popierine“. Ko gero, tai viso labo atsitiktinumas. Tačiau įsidėmėtina abiejų poetų akistata su kalba bei skirtingas jų santykis. M.Toločkos subjektas galimai romantizuoja patį kalbos reiškinį, o T.Petrulio eilėraščio žmogus į tai nesutelpa ir visomis jėgomis braunasi lauk.
Ironiškasis „egzorcistas“ taip pat yra minėjęs, kad jo tekstai kartais patys tampa savo parodija. Tai minima ir eilėraštyje „žolinė. ars poetica I“. (Tiems, kas nežinote, Ars Poetica įprastai vadinami tie eilėraščiai, kuriuose rašytojas adresatui paaiškina savo kūrybinę programą.) Štai T.Petrulis tęsia šią tendenciją:
per žolinę galiu rašyt
visokias šlykštybes (žmonėms?)
kol tas rašymas taps
pats sau savo parodija – (31)
Kalbant apie T.Petrulio viršelį, manyčiau, jog minimalios estetikos pasirinkimas buvo neerzinantis bei skaitytojo neapkraunantis sprendimas. Tad būkite ramūs – niekas nesužinos, koks knygos turinys, net ir ant altoriaus užlipus...
