Jennifer Ackerman: „Kai kurių paukščių protiniai gebėjimai gerokai pranoksta mūsiškius“

Jennifer Ackerman yra apdovanojimus pelniusi amerikiečių autorė ir vieša kalbėtoja, kurios knyga „Genialieji paukščiai“ jau išversta į daugiau nei 25 pasaulio kalbos, o neseniai dar kartą perleista lietuviškai (iš anglų kalbos vertė Kasparas Pocius, išleido leidykla „Hubris“).
Jennifer Ackerman
Jennifer Ackerman / Sofia Runarsdotter nuotr.

Knygoje pateikiamas kupinas ilgamečių tyrinėjimų, pagarbus ir poetiškas žvilgsnis į paukščių pasaulį. Ta proga, su autore kalbamės apie stebinantį paukščių intelektą ir naujai atsiveriančius tyrimų horizontus.

– Kas buvo didžiausias iššūkis rašant „Genialiuosius paukščius“?

– Labiausiai mėgstu rašyti apie mokslą – sudėtingus mokslinius dalykus išversti į žmonėms suprantamą kalbą. Padaryti juos ne tik prieinamus, bet ir intriguojančius bei įdomius. Didžiausias šios knygos iššūkis buvo mokslą apie paukščių smegenų anatomiją, jų nervų sistemą, gyvūnų pažinimo tyrimus ir eksperimentinius paukščių tyrimo metodus, paversti gyvu ir įtraukiančiu pasakojimu skaitytojams.

Martin Pescador nuotr./Jennifer Ackerman
Martin Pescador nuotr./Jennifer Ackerman

– Su kokiais ryškiausiais paukščių intelekto pavyzdžiais susidūrėte dirbdama prie šios knygos?

– Pirmasis pavyzdys būtų tokių paukščių kaip Naujosios Kaledonijos varnos, gebėjimas spręsti problemas ir jų įrankių gamybos įgūdžiai. Šis paukštis gali mąstyti tokiu pat lygiu kaip mažas vaikas ir suprasti pagrindinius fizikos principus, pavyzdžiui, priežastis ir pasekmes. Ir jis gali pasigaminti tokius pat sudėtingus įrankius, kokius gamina didieji primatai, pavyzdžiui, šimpanzės ir orangutangai. Tiesą sakant, Naujosios Kaledonijos varnos yra vienintelė rūšis, išskyrus žmones, kuri gamina ir naudoja kablio įrankius.

Tai sudėtingi įrankiai su mažais kabliukais, kuriais paukščiai iš medžiuose esančių skylių ištraukia lervas ir vabzdžius. Viena varna, pavadinta 007 pagal šnipo Džeimso Bondo personažą, buvo tokia protinga, kad išsprendė aštuonių etapų galvosūkį, kuriame reikėjo panaudoti vieną įrankį, kad gautum kitą įrankį, o tada, panaudoti jį, kad gautum dar vieną įrankį – visa tai paukštis įveikė per kiek daugiau nei dvi minutes!

Be to, tokie paukščiai kaip Afrikos pilkoji papūga pasižymi intelektualiais gebėjimais. Būtent afrikinė pilkoji papūga, vardu Aleksas, bendradarbiaudama su Harvardo universiteto mokslininke Irene Pepperberg parodė, kokie protingi gali būti šie paukščiai. Aleksas galėjo atpažinti ir įvardyti spalvas, formas ir skaičius. Jis galėjo atlikti pagrindinius matematikos veiksmus.

Jis suprato abstrakčias idėjas, pavyzdžiui, nulio sąvoką. Jis galėjo suprasti šimtų žodžių reikšmę ir pats juos prasmingai vartoti. Pavyzdžiui, Pepperberg galėjo parodyti Aleksui didelį padėklą, pilną įvairių spalvų daiktų, ir paklausti: „Aleksai, kiek čia yra raudonų daiktų?“. Ir Aleksas teisingai atsakytų: „4“. Ji taip pat galėtų jo paklausti, iš ko pagamintas koks nors daiktas. Jis paimdavo jį į snapą ir apčiuopdavo liežuviu, o tada teisingai atsakydavo, pavyzdžiui: „mediena“.

Paprastai manome, kad papūgos tiesiog geba mėgdžioti mūsų kalbą: „Poli nori krekerio“, tačiau Alekso kalbos vartojimas yra kur kas platesnis nei paprastas mėgdžiojimas.

– Kaip pasikeitė jūsų požiūris į paukščius nuo tada, kai parašėte „Genialiuosius paukščius“?

– Rašyti šią knygą buvo tarsi įsigyti naujus žiūronus. Tai visiškai pakeitė mano požiūrį į paukščius. Dabar žiūriu į juos ir jų elgesį ir klausiu savęs: Ką tu galvoji? Ką jauti?

Turbūt didžiausia pamoka, kurią išmokau dirbdamas prie šios knygos, yra ta, kaip smarkiai mes nuvertinome paukščių protą ir jų protinius gebėjimus. Jie geba elgtis daug protingiau, nei mes kada nors įsivaizdavome. Paukščiai pasižymi nepaprastais gebėjimais spręsti problemas, su kuriomis susiduria, nesvarbu, ar tai būtų ekologinės problemos, pavyzdžiui, kur sukti lizdą, kaip rasti ištisus metus veikiančius maisto šaltinius, kaip rasti kelią į žiemojimo ar perėjimo vietas, ar socialinės problemos, pavyzdžiui, kaip sugyventi būryje ar pakelti savo socialinį statusą.

Evoliucijos eigoje paukščiai labai gerai susidorojo su šiomis problemomis. Be to, jie išsiugdė nuostabius protinius įgūdžius: gebėjimą pasigaminti ir naudoti sudėtingus įrankius, orientuotis, naudotis sudėtinga kalba, panašia į bendravimą, ir net perduoti kultūrines tradicijas – giesmes ar įrankių gamybos stilių.

Kai kurių paukščių protiniai gebėjimai gerokai pranoksta mūsiškius. Galvoju apie migruojančių paukščių navigacinius įgūdžius. Arba apie beprotiškai įspūdingus erdvinės atminties įgūdžius tokių paukščių kaip Amerikinė riešutinė, kuri gali užkasti iki 30 000 pušų sėklų tūkstančiuose vietų dešimtyse kvadratinių mylių ir po kelių mėnesių prisiminti savo slėptuves, nors kraštovaizdis gali būti smarkiai pasikeitęs dėl sniego, lapų ar besikeičiančių akmenų ir dirvožemio.

Riešutinės keliauja tiesiai į savo individualių slėptuvių vietas. Arba raudonasis kolibris, kuris gali prisiminti ne tik konkrečios gėlės, kuria maitinosi didžiuliame gėlių lauke, vietą, bet ir tai, kada maitinosi ta konkrečia gėle, ir grįžta prie jos tik tada, kai gėlė spėja pasipildyti nektaru. Šią informaciją apie tai, kur ir kada maitinosi, paukštis saugo tik ryžio grūdelio dydžio smegenyse. O aš net negaliu prisiminti, kur padėjau raktus!

– Ar turite mėgstamiausių paukščių rūšių?

– Labai mėgstu Šiaurės Amerikos juodgalves zyles, artimas zylių giminaites Europoje – iš dalies dėl to, kad jos tokios drąsios ir įžūlios. Kartą juodgalvė nutūpė man ant rankos ir nugvelbė mano laikomą sumuštinį. Tačiau jos mėgstamos ir todėl, kad yra labai protingos ir bendrauja būdais, primenančiais kalbą. Mokslininkų nuomone, juodgalvių skleidžiami garsai yra vieni sudėtingiausių ir tiksliausių sausumos gyvūnų bendravimo sistemų. Kaip ir kiti paukščiai, juodgalvės zylės tam tikrais garsais palaiko ryšį su partneriu arba praneša apie netoliese esantį maisto šaltinį.

Tačiau nepaprasti, į kalbą panašūs jų skleidžiami garsai, yra tie, kuriais jie įspėja apie plėšrūnus. Anksčiau manėme, kad paukščio įspėjamasis šauksmas sako vieną paprastą dalyką: „Pavojus!“ Tačiau juodgalvės griauna seną mūsų supratimą apie tai, kiek informacijos paukščiai gali perduoti savo čiulbėjimu. Juodgalvių įspėjamieji šūksniai nurodo plėšrūno rūšį – ar jis atskrenda iš oro, ar iš žemės, – ir jo keliamos grėsmės dydį.

– Kaip, jūsų nuomone, per artimiausią dešimtmetį keisis ornitologijos sritis?

– Labai džiaugiuosi, kad ornitologijos srityje daugėja įvairovės – moterų, įvairių rasių tyrėjų, mokslininkų iš Pietinės žemės rutulio dalies. Įvairovė suteikia šviežių perspektyvų ir naujų klausimų. Manau, kad būsime gerokai supurtyti būsimų atradimų, kurie pakeis mūsų dabartinį požiūrį į paukščius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis