Jos gyvenimui skirta leidyklos „Bonus animus“ išleista Vilniaus universiteto profesoriaus Remigijus Misiūno knyga „Jo Didenybės globoje: Didžiosios Britanijos lietuviai Pirmojo pasaulinio karo metais“. Autorius, remdamasis daugiausia senąja lietuvių periodika, atkuria šios antros po JAV pagal dydį senosios lietuvių emigracijos kolonijos gyvenimą.
Knygoje pasakojama apie lietuvių religinių ir pasaulietinių organizacijų atsiradimą, jų gyvenimo kasdienybę, išeivių Didžiojoje Britanijoje susikurtą informacinę erdvę – leidybą, informacijos sklaidos kanalus, jos vietą bendruomenės gyvenime ir vidaus nesutarimuose tiek taikos metais, tiek per Pirmąjį pasaulinį karą, kuris vos nesugriovė išeivių bendruomenei.
Taip pat knygoje skelbiami iš lietuviškos spaudos, daugiausia laikraščio „Išeivių draugas“, surinkti Didžiosios Britanijos lietuvių laiškai – tiek civilių, tiek kariavusių britų armijos gretose įvairiuose Pirmojo pasaulinio karo metais.
Siūlome skaitytojų dėmesiui vieną tokį laišką – pirmą lietuvišką pasakojimą apie „No mans land“, t. y., plotą tarp vokiečių ir sąjungininkų apkasų. Jo autorius Antanas Kriaučiūnas po Pirmojo pasaulinio karo tarnavo Lietuvos armijoje.
3-ia spalio, 1918 m.
„Seniai jau maniau šį tą parašyti „Iš Dr.“ skaitytojams iš Prancūzijos, bet vis dar tęsiau su tikslu prisirinkti daugiau įspūdžių. Dabar gi po 2 mėnesių laiko ne pro šalį bus šis tas pabrėžus. Atkeliavome į Prancūziją su 6-uoju „Somerset Light Infantry“ batalionu iš Alderstrot (Anglijoje) 1-mą dieną rugpjūčio. Tuojau mūsų pirmojoje stotyj vokietukai aplankė mus su geležies kiaušiniais; pradėjus jiems kristi ant mūsų galvų, daug persivalgiusių pasimirė. Pradžia jau daugumą, dar nemačiusių karės, nemažai nugąsdino. Iš tos stoties tuojau ant rytojaus išėjome linkui fronto. Keliavome pėsti, apsistodami po vieną ar dvi dienas pakeliui kaimuose, ir taip atkeliavome į tūlą kaimą jau netoli fronto, kur kanuolių baubimas jau gana aiškiai buvo girdėtis. Čion prabuvome porą savaičių ir susitvarkėme į tam tikras grupes, tinkančias mūšiui; tos grupės paskui sudaro platonus, platonai – kompanijas ir t. t. Žodžiu, pasiskirstėme sau darbus ir vietas, kaip to reikalauja mūšio tvarka. Bebūdami tame kaime, šiek tiek apsipratome prie kanuolių balsų ir laukėme diena po dienos, kuomet gausime įsakymą išeiti į frontą. Čion ne pro šalį bus paminėjus apie prancūzus.
Žmonės čion taip pripratę prie karės, kad jų randasi visai arti fronto. Kadangi buvo tai pjūties laikas, tai stebėjaus matydamas vyrus ir moteris, kertančius kviečius, kuomet apie juos sproginėjo kanuolių šoviniai, jie gi dirba visai neatkreipdami atidos. Prancūzija jau daug daugiau suvarginta karės negu Anglija. Čion visai nebematyti jaunų vyrų nei ant lauko darbų – vien tik moterys, seni seneliai ir vaikai.
Visuose kaimuose randasi daugybė pabėgėlių nuo karės apimtų vietų. Taipgi našlių ir našlaičių pilna visur. Buvau 2 nedėldenių vietinio kaimo bažnyčioje su nušautu bokštu. Liūdnas įspūdis man tuojau širdį palietė. Susirinko ant pamaldų veik vienos moterys ir keletas senelių (čion ir merginos surinktos prie karės darbų), taipgi būrelis vaikų arti grotelių. Ir kunigas, ir tas senas susikūprinęs senelis (nes Prancūzijoje ir kunigai tarnauja kariuomenėje). Moterys visos apsirėdžiusios juodai ir užsidengusios veidus juodais valiumais, taip kad bažnyčia išrodo pilname gedule („žielavoj“) net širdį paliečia. Man labai gilų įspūdį paliko našlių vainikas ant Dievo Motinos stovylos su parašu: „Maria mea pax, oru pro uobis“. Maniau sau, varguolės pas Mariją tik randa ramybę.
Šiaip visa prancūzų žemė, pristatyta kryžių bei koplytėlių su įvairių šventųjų stovylomis, išrodo labai maldingų žmonių žeme. Aš pirmiau esu girdėjęs, būk prancūzai esą didžiumoje bedieviai, man visai atbulai atrodo. (Rods, iš tikrųjų tik prancūzų valdžia bedievių ir masonų rankose. Ir tų galas artinasi. Red.) Bus jau viskas apie Prancūziją. Grįšiu vėl prie karės dalykų.
Pasiilsėję šiek tiek tame kaime ir galutinai susitvarkę, pagaliau gavome įsakymą išeiti į frontą. Išmainėme tūlą diviziją, kuri jau buvo gerokai pavargus ir išretinta priešo. Mes gi su nauja energija užėmėme jos vietą ir pradėjome užpuldinėti priešą. Užpuldinėjimai mums iš sykio pavykdavo, visuomet paimdavome tas vietas, kuriais tik užmanydavome. Pirmas 3 savaites mano buvimo fronte beveik nesutikome iš priešo pusės stipresnio pasipriešinimo, taipgi nė vienos kontratakos, nors visuomet tikėjomės. Per toli ir mes nenorėjome nueiti, nes susinešimo keliai pasilieka toli užpakalyj ir tokiu būdu apsunkina pristatymą maisto, vandens ir amunicijos. Tankiai partijas, nešančias valgį, priešas sušaudo, tąsyk mes turime pasninkauti. Daugiausia nukentėjome dėlei stokos vandens, nes vanduo visoj apylinkėje gazais užnuodytas. Dėl gėrimo reikia iš toli gabentis, todėl gauname visai po mažai. Mums atėmus tūlą kaimą iš vokiečių, kliuvo keletas parankiai įtaisytų lindynių „dugoutų“. Tai vokietukai kontratakavo keletą sykių, bet be pasekmių. Paskutines porą savaičių laikėmės ant vietos. Pagaliau gavome išmainyti ant kelių dienų poilsiui. Pasiilsėję turbūt trauksime kur nors į kitą vietą.
Keletą sykių teko susiremti su vokietukais gana stipriai. Vienok vis pasisekė išnešti sveiką kailį. Vieną sykį gavome net šaudytis. Buvo tai kaime, paskiausiai paimtame. Vokietukas man nubrėžė su durtuvu kairės rankos mažiuką pirštą, bet aš jį už tai sunkiau nubaudžiau, jis turbūt jau daugiau nebkariaus.
Niekuomet neįsivaizdintumėte nematę, kaip atrodo „ne žmogaus (niekieno) žemė“, pilna baisiausių duobių, kurias padaro sprogstančios minos ir kanuolių šūviai. Jokios gyvos dūšios nematyti. Paukščiai pakliuvę tuojaus nyksta nuo nuodingų gazų, net ir žiurkių daugybė slankioja apakusių nuo gazų. Vien tik vargšai kareiviai turi gyventi. Juos visuomet rasi belandžiojančius po urvus ir grabes, užsimovusius kaukes ant veidų.
Kareiviai „Ne žmogaus žemėje“ visai kitokie, kokius jus matote namie. Čion jie purvini, nė akių nežymu, nesiprausę, nesiskutę, drabužiai nuplyšę nuo spygliuotų vielų, išrodo kokie tai ypatingi sutvėrimai, visai nepanašūs į žmones. Buvau jau vargo matęs savo gyvenime, bet apie tokius vargus visai klaidingą turėjau nuomonę. Bet kaip ten nebūtų, jei gyvas išliksiu, gaunu dar vieną gerą lekciją savo gyvenime.
Turiu pripažinti, kad anglai kareiviai panašiose aplinkybėse turi labai gerus nervus, nors ir pakeikia kareiviams priprastu būdu, bet į mūšį eina visuomet ramūs, juokus krėsdami, kuomi vokiečiai nesulygsta.
Tuomi sykiu bus gana. Jei gyvas būsiu – toliaus vėl parašysiu.
Likite sveiki, tautiečiai.
A.Kriaučiūnas, kareivis.“
