Tai psichologinė šeimyninė drama, įsprausta į neįprastus kultūrinius rėmus, su švelniu romantizmo prieskoniu ir nežymiais amišų idealizavimo elementais. Siužetas paprastas, tačiau nepaprasta aplinka, kurioje rutuliojasi veiksmas. Ir ta aplinka, amišų bendruomenė, yra pats didžiausias šio kūrinio privalumas.
Amišų fermoje rastas negyvas kūdikis, kurio nužudymu kaltinama netekėjusi šios bendruomenės narė 18-metė Keitė Fišer. Ir nors įrodymai bei medicininiai tyrimai aiškiai rodo, kad neišnešiotą kūdikį pagimdė būtent Keitė, pastaroji neigia savo kaltę ir tvirtina niekada negimdžiusi ir tuo labiau nieko nežudžiusi. Merginai gresia suėmimas ir įkalinimas, tad vienintelė jos viltis – tolima giminaitė, sumani ir energinga gynybos advokatė Elė Hatavei. Tačiau norint iki teismo likti laisvėje, reikia atsakomybę už Keitę prisiimančio asmens, galinčio prižiūrėti įtariamąją kiaurą parą. Artimiesiems atsisakius tai daryti, Elė sutinka apsigyventi pas amišus, žmones, gyvenančius pagal savus moralės ir religijos dėsnius ir savaip suvokiančius teisingumą. Ir nors daugelis neabejoja Keitės kaltumu, tiesa nėra jau tokia paprasta, kokia atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Kūrinio dėmesio centre dviejų skirtingų kultūrų – pragmatiškos ir atviros amerikiečių bei nesavanaudiškos ir izoliuotos amišų – susidūrimas, teikiantis pasakojimui netikėtų įtampos posūkių, daugybę įžvalgų apie gyvenimą, tikėjimą, pareigą ir atleidimą. Šį kartą rašytoja atsisako įprastų jos kūrybai penkių skirtingų požiūrių į tą patį įvykį ar problemą ir apsiriboja viena veikėja, advokate Ele Hatavei. Elė – siekianti tobulybės, pratusi imtis iniciatyvos ir linkusi pakreipti įvykius savo naudai moteris. Pradžioje ji nenori ginti Keitės, įtariamos kūdikio nužudymu, nes pati desperatiškai trokšta susilaukti vaiko ir net mintis apie vaikžudės gynimą jai nepriimtina. Tačiau kurį laiką pagyvenusi amišų bendruomenėje ir pabendravusi su Keite bei jos artimaisiais, Elė keičia savo išankstinę nuomonę, supratusi, „kad ateityje visada atsiras kas jai pagelbėtų, jeigu ji sukluptų ar atsitiktų kokia bėda“. Pradžioje jai sunku suprasti amišus ir ginti Keitę, nes amerikiečių kultūra skatina individualumą, o amišai itin giliai tiki bendruomeniškumu. Jų visuomenės esmė – vienodumas. Skirtingumas reiškia gėdą, atstūmimą, nesėkmę, tad taisyklė čia viena: visada aplink yra kitų, svarbesnių už tave. Štai kodėl religingiems amišams svarbiausia Jėzus, antroje vietoje kiti bendruomenės nariai ir tik paskiausia jie patys bei jų norai. „Negali gyventi neduodamas“ – toks pagrindinis jų moralės principas. „Jums svarbiausia – išsiskirti iš kitų. Kuris protingiausias, turtingiausias, geriausias. Mums svarbu priešingai – būti kaip visiems“, – teigia įtariamoji Keitė. Amišai gyvena pagal griežtas taisykles, kurių dalis perimta iš paraidžiui interpretuojamos Biblijos ir Ordnung – bažnyčios taisyklių, kurios draudžia vairuoti automobilius, naudotis traktoriais, telefonais, televizoriais ir kitais techninės pažangos išradimais. Jie nemoka jokių mokesčių Amerikos valdžiai, tačiau nieko iš jos ir nereikalauja. Amišai pasisako prieš bet kokį fizinį smurtą ir atsisako tarnauti JAV kariuomenėje. Jie nevartoja svaigalų, stengiasi nemeluoti, o gyvenimo pagrindu laiko sunkų fizinį darbą. Rašytoja juos vadina „šventaisiais“ arba „žemėn nužengusiais angelais“. Patys amišai teigia, kad visi šie apribojimai saugo žmogaus asmenybę bei bendruomenės darną.
Šiame kūrinyje itin sumaniai nagrinėjami kultūrinio identiteto paieškų bei pačios identiteto sąvokos klausimai, kuriuos skirtingai suvokia ir traktuoja amerikiečiai ir taip vadinami „paprastieji“ žmonės amišai. Jeigu Amerikos teismuose įtariamieji norėdami išvengti bausmės visais įmanomais būdais siekia įrodyti savo nekaltumą, tai amišų atveju viskas yra kitaip, „nes jų prigimčiai svetima kovoti“. Dėl ilgamečių bažnyčios Ordnung normų ir taisyklių jie nesipriešindami prisiima kaltę ir nustatytą bausmę, net jei tas prasižengimas yra labai abejotinas ar galutinai neįrodytas. Tokiu atveju išpažinę savo „kaltę“ ar buvusį „pažeidimą“ amišai tikisi gauti bažnyčios ir bendruomenės atleidimą ir gali vėl grįžti į įprastą gyvenimą. Tačiau toks mąstymas visiškai netinka pasaulietiniams teismams. Štai kodėl advokatės Elės ir kaltinamosios Keitės požiūriai į tą pačią problemą yra tokie skirtingi. Jeigu Elei svarbiausia įrodyti teismui savo klientės nekaltumą, tai Keitei nekaltumo ir kaltės samprata yra ne tokia svarbi kaip išpažintis ir atleidimas. „Juk pamelavusi ten, kad išsigelbėčiau, čionai sugrįžti nebegalėsiu, nors melas man padėtų išsaugoti laisvę“, – teigia ji.
Nepaisant kiek ištęsto teisminio proceso ir gausių medicininių terminų, neabejotinai tarnaujančių kūrinio tikroviškumui sustiprinti, romanas yra nepaprastai informatyvus ir parašytas puikia, vaizdinga kalba, kuria pagrįstai garsėja neprilygstama pasakotoja Jodi Picoult. Perskaičius šį kūrinį imi geriau suprasti amišus, žmones, norinčius taikiai gyventi pagal savas taisykles bei savus moralės dėsnius. Kuo toliau nuo begalinio triukšmo, harmonijoje su gamta, toli nuo išmaniųjų technologijų, keičiančių tiesioginį bendravimą. Toli nuo melo, veidmainiškos politikos ir kitų šio amžiaus „vertybių“, kuriose mes taip sėkmingai tarpstame jau daugelį metų; seniai pamiršę nuoširdumą, dvasingumą ir paprastą tiesą. Tiesą, kuri nėra jau tokia paprasta, kaip mums kartais gali atrodyti...
