2018 m. pabaigoje šios dvi istoriografijos klasikos fondui priklausančios knygos buvo papildytos trečiąja – Žaidžiančio žmogaus – studija. Tad pagaliau lietuviškai jau turime tris svarbiausias Huizingos studijas apie būtųjų laikų žmones ir kultūros istoriją. Be jokios abejonės, didžiausi nuopelnai už tai atitenka vertėjui Antanui Gailiui, kuris ir išvertė visas tris minėtas istoriko knygas.
Nors Huizingą pažįstame kaip Viduramžių istoriką, savo pradinėje mokslininko karjeroje jis buvo pasirinkęs kitą kelią. Studijuodamas indoeuropiečių kalbas susidomėjo lyginamąja kalbotyra ir išmoko sanskritą, o disertacijoje (1897) nagrinėjo Vidûshaka – komiško personažo – reiškinį senovės Indijos dramose. Po to Huizinga keletą metų praleido būdamas istorijos mokytoju Harlemo mieste. Būtent tuo metu jis publikavo keletą straipsnių apie Harlemo istoriją ir sužibėjo kaip neblogas istorijos tyrėjas. Taip prasidėjo vieno geriausių XX a. istoriko karjera. Nuo 1905 iki 1915 m. Huizinga dėstė Groningeno universitete, o nuo 1915 iki 1942 m. dirbo garsiajame Leideno universitete. Taip jau susiklostė, kad dirbdamas šiame universitete Huizinga parašė tris savo garsiausius darbus: Viduramžių rudenį (1919), Erazmą (1924) ir Homo ludens (1938). Būtent pastarojoje studijoje, atrodo, atsiskleidė visas Huizingos talentas: nuo senųjų kalbų mokėjimo ir filologinio pasirengimo iki neapsakomo įžvalgumo istoriko įgūdžių.
Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą – taip skamba knygos paantraštė ir pats knygos sumanymo tikslas. Huizinga žaidimą laiko vienu svarbiausių žmonijos kultūros elementu, kuris yra daug senesnis už žmones: „Žaidimas senesnis už kultūrą, nes kultūros sąvoka, kad ir kaip netobulai būtų nusakoma, vis dėlto apibūdina žmonių bendrabūvį, o gyviai nelaukė žmogaus, kad šis išmokytų juos žaisti“ (p. 13). Tad jau pirmuose knygos puslapiuose skaitytojas supranta, kad šios knygos pagalba jis pravers ganėtinai seno reiškinio suvokimo duris ir jo laukia nepaprasta kelionė laiku.
Ir iš tiesų Huizinga savo studijoje skaitytojui leidžia patirti dvasinį katarsį ne tik dėl krištolinio autoriaus aiškumo, bet ir dėl nuostabios kelionės po įvairius laikotarpius, kultūras, kalbas ir visuomenes.
Ir iš tiesų Huizinga savo studijoje skaitytojui leidžia patirti dvasinį katarsį ne tik dėl krištolinio autoriaus aiškumo, bet ir dėl nuostabios kelionės po įvairius laikotarpius, kultūras, kalbas ir visuomenes. Jau pirmojo skyriaus viduryje net ir skeptišką žaidimo atžvilgiu skaitytoją Huizinga įtikina tokiais žodžiais: „Žaidimas mums pirmiausiai atrodo kaip kasdienio gyvenimo intermezzo, kaip atokvėpis. Tačiau vien dėl to, kad yra reguliariai besikartojanti permaina, žaidimas tampa gyvenimo palydovu, priedėliu, jo dalimi. Jis puošia ir papildo gyvenimą, todėl jo negalima atsisakyti. Individui nevalia jo atsisakyti kaip biologinės funkcijos, o visuomenė jo negali atsisakyti dėl jame glūdinčios prasmės, dėl jo reikšmės, reiškiamosios vertės, jo kuriamų dvasinių ir socialinių ryšių, trumpai tariant – kaip kultūrinės funkcijos“ (p. 25).
Bet vis dėlto – kas yra tas žaidimas? Anot Huizingos, žaidimą galima apibūdinti formos požymiu kaip laisvos valios veiklą, kuri suvokiama kaip „netikra“, t. y. vykstanti už įprasto gyvenimo ribų. Tai reiškia, kad prievarta žmogus negali būti priverstas žaisti, o jau žaidžiantysis žaidimo metu įžengia į kitą – žaidimo – pasaulį, kuris gali visiškai užvaldyti žaidėją. Labai svarbu yra tai, kad tikrasis žaidimas vyksta tik aiškiai apibrėžtose laiko ir erdvės ribose, žaidžiamas tik pagal tam tikras taisykles, kurių sulaužymas sunaikina visą žaidimo jausmą. Galiausiai žaidimas sukuria bendruomeninius junginius, kurie gali būti tiek apgaubti paslaptimi, tiek savo forma pabrėžti kitoniškumą nuo įprasto pasaulio gyvenimo ritmo.
Šio apibrėžimo lydimas skaitytojas įgauna galimybę susipažinti, kaip senasis žaidimo reiškinys apėmė įvairias archajiškas visuomenes ir ne tik. Huizinga žaidimo elementą nagrinėja labai plačioje istorijos ašyje. Istoriko akiratyje atsiduria senovės indai, senovės kinai, ikiislamistiniai arabai, Ramiojo vandenyno salų gyventojai, pagonys europiečiai, senovės graikai ir romėnai, o galiausiai ir Europos krikščioniškosios civilizacijos atstovai iki pat autoriaus gyvenamojo laikotarpio. Būtent visų šių visuomenių gyvenimo elementų tyrimas ir parodė, kad „kultūra savo pradinėse fazėse yra žaidimo pobūdžio, kad ji atsiskleidžia žaidimo formomis ir nuotaika“ (p. 87). Tad matome, kad žaidimas neretu atveju galėjo papildyti ir papildė žmonijos kultūrą.
Žaidimo reiškinys yra beveik visa apimantis. Net kyla pavojus atsirasti sampratai, kad viskas yra žaidimas. Kaip parodė Huizinga, žaidimą užčiuopti galime labai įvairiose žmogaus gyvenimo sferose. Knygoje žaidimo ieškoma žmonių kalboje, įprastame žmonių rungtyniavime, teisėtvarkoje, kare ir jo veiksmuose, išminties kuluaruose bei poezijos platybėse. Huizinga meistriškai pademonstruoja, kaip senų, archajiškų žaidimo sampratos reliktų galime aptikti ir šių dienų vartosenoje. Pavyzdžiui, anglų ir slavų kalbose girdimas pasakymas „žaisti muziką“ yra betarpiškai susijęs su būtųjų laikų žmonių mentalitetu.
Tas pats pasakytina ir apie ispanų koridą, kuri mums gali priminti visiems puikiai žinomą romėnų posakį „duonos ir žaidimų“. Net ir kosmogoninė filosofija radosi žaidimo forma, o sąryšį su archajinėmis visuomenėmis mums gali paliudyti vaikų keliami kosmogoninio pobūdžio klausimai: kaip teka vanduo, kas yra mirtis ir t. t. Vis dėlto Huizinga ne kartą pabrėžia, kad artimiausias archajinėms visuomenėms būdingas žaidimo supratimo formas galima aptikti būtent vaikų tarpusavio santykiuose ir... gyvūnų žaidimuose!
Plataus visuomenių diapazono tyrimas parodė ir tai, kad „visose kultūrose varžybų papročiai ir jiems teikiama reikšmė yra nepaprastai panašūs. Toks kone visiškas panašumas savaime rodo, kaip smarkus žaidiminis agonistinis veiklumas suleidęs šaknis į pačius giliausius žmogaus sielos gyvenimo ir bendrabūvio pamatus“ (p. 182). Tad neturėtų būti keista, kad senovės Indijoje aptinkami žaidybiniai besiformuojančios kultūros elementai yra beveik identiški europietiškiesiems ir atvirkščiai.
Iš tiesų sunku tokio pobūdžio trumpame tekste atskleisti pilną Huizingos meistrystę tiriant žaidimo reiškinį. Be jokios abejonės, žaidybinių elementų istorikas aptiko ir archajiškose religijose, tikėjimuose, kultuose. O ką ir kalbėti apie mūzų globojamus menus – muziką ir poeziją. Net ir paprastame žmonių bendravime galima aptikti žaidimo rudimentų, tokių kaip varžymasis turtu, šaipymasis vienas iš kito, lažybos ir t. t.
Tačiau skaitytoją, kuris skaitydamas šias eilutes pradėjo galvoti ir apie šiandienoje aptinkamą kultūros žaidiminį elementą, tenka nuvilti. Anot Huizingos, XVIII a. pabaiga yra būtent ta riba, kai nutrūko labai senas paralelinis kultūros ir žaidimo kelias. Net ir šiandienės futbolo rungtynės tik labai minimaliai mums primena archajinės visuomenės grupinį varžymąsi. Viso to kaltė – XIX a., kai į žaidimą pradėta žiūrėti vis rimčiau, pradėtos formuoti vis griežtesnės ir detalesnės taisyklės, seną tradiciją turintys sportiniai žaidimai tapo sistematizuoti ir disciplinuoti, o tai sutvirtino profesionalų ir mėgėjų atskyrimas, pragaišinęs geriausiąją jo žaidiminio turinio dalį. Tad nors mus stadione (apibrėžtoje erdvėje, apibrėžtu laiku) ir apima ekstazė ar neviltis, mes nebepatiriame to pirmykščio žaidimo pojūčio, kurį jautė mūsų protėviai.
Tačiau vilties aptikti žaidiminį elementą yra. Jau minėtas kalbos faktorius, ispanų korida ar tokie dalykai kaip anglų teisėjų perukai arba įprotis personifikuoti negyvus daiktus bei žaidimas šachmatais, o galiausiai net ir tarptautinės teisės sistema gali mums padėti prisiliesti prie geresnio žaidimo reiškinio supratimo. Vis dėlto, anot Huizingos, „tikra kultūra negali gyvuoti be žaidiminio turinio, nes kultūros prielaida yra tam tikras apsiribojimas ir susivaldymas, gebėjimas savo pačių siekių nelaikyti kraštutiniu ir aukščiausiu dalyku ir regėti save neperžengiančia tam tikrų laisva valia pripažįstamų ribų. Kultūra vis dar tebegeidžia būti žaidžiama pagal tam tikras tarpusavio sutarimu apsibrėžtas taisykles“ (p. 355).
Homo ludens iš tiesų yra privalomo pobūdžio literatūra. Tačiau ji yra privaloma ne vien istorikams ar kultūros tyrėjams. Ji turėtų būti skaitoma visų.
Homo ludens iš tiesų yra privalomo pobūdžio literatūra. Tačiau ji yra privaloma ne vien istorikams ar kultūros tyrėjams. Ji turėtų būti skaitoma visų. Tokia instrukcija yra nurodyta ir ant knygos nugarėlės. Kiekvienam būsimam šios knygos skaitytojui telieka palinkėti drąsos žengti į tokią kelionę. Žinoma, joje reikėtų nepamiršti ir žodyno, kadangi knygoje esama ir neverstų vietų vokiečių ar anglų kalbomis, kas šiek tiek gali apsunkinti keliavimą knygos puslapiais. Tačiau tai tikrai neturėtų atbaidyti potencialių skaitytojų. Ypač tada, kai kelionė yra tokia įdomi.
Johan Huizinga, Homo ludens: Mėginimas apibrėžti kultūros žaidiminį elementą, iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius, Vilnius: Gelmės, 2018, 358 p., 800 egz. Dailininkė Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė.
