Iš tikrųjų, tai mes visi einame savuoju keliu, bet Lina į kiek kitokį – šiek tiek primirštą Vokietijoje piligimų kelią, – iš žemėlapio viršelyje sprendžiant, panašų į senovinį rožinį, – pakviečia dar tris keliautojas. Keturios damos su kuprinėmis ant pečių, apsiavusios turistiniais batais išsiruošia toli gražu ne į populiarų piligriminį kelią, kuriame daugelis stebuklingai nušvinta ir atranda save – Santjago de Compostela, bet pėsčiomis pasiekti miestelį Bad Wilsnack, esantį kiek daugiau nei šimtas kilometrų nuo Berlyno. Kelionės tikslas nebuvo vien noras patikrinti, ar užmaršties samanomis apėjęs gandas apie stebuklingus Dievo apsireiškimus tame vokiškame kaime, į kurį prieš penkis šimtus metų plūste plūdo piligrimai „tarsi hipiai į Vudstoką” iš visos Europos, tikėdamiesi malonių. Skaitytojas šioje knygoje ir kelyje tampa penktuoju asmeniu einančiu kartu, nors akivaizdu, kad tokį bažnyčiomis nusėtą kelią geriau pereiti gyvai tam, kad „išgirstum tą tikrąjį savo širdies balsą”. Ypač, jei jau pasigirdo kosminis signalas išeiti. Kiekvienam būsimam keliautojui toks garsinis aliarmas nuaidi skirting metu: vienas į tokią kelionę išsiruošia kaip į nuotykį, kitam rūpi pajusti savo fizinio kūno ribas, atrasti kitokį ryšį su pasauliu po karantininio užsidarymo namuose, kitą išgena smalsumas ir galimybė prisiliesti prie senosios Europos kultūros, dar kitam tampa svarbios dvasinės patirtys, kurias įmanoma patirti tik per amžius primelstose sakraliose bažnyčių erdvėse. Arba – išeinama, kad tiesiog pasijustum gyvas, kad savyje atrastum tą paprastutį dviejų žodžių derinį – aš esu.
Lina Ever, piligriminės kelionės sumanytoja ir vadovė, išeina į kelią su vos pasveikusia koja, pasverdama riziką ir patikėjusi, kad tokioje kelionėje bus saugoma ir kad nei plaukas nuo galvos, anei kuprinė nuo pečių nenukris. Kaip patyrusi keliautoja ji žino, kad kelyje išlenda visokios vidinės ir išorinės nuospaudos, o našta ima spausti prie žemės, todėl savistaba ir savityra tampa jos piligriminio dienoraščio ašimi. Piligriminė kelionė, matyt, yra ne vien keleto dienų užsispyrėliškas ėjimas pagal žemėlapį iš vieno objekto į kitą ir taip iki paskutinio taško, kuriame uždedamas antspaudas ant piligrimo paso – įveikta!, bet vidinio žemėlapio ir jame slypinčių užkaborių braižymas, traukiant į šviesą savo ir kitų kompleksus, taipogi neišspręstus vaikystės galvosūkius.
Per šešias piligriminės kelionės dienas kasdien nueinama po 17 – 20 kilometrų, prisakius sau viską, kas nutiks tame kelyje, priimti kaip pamokas, kaip „akmenuką bate“, patiriant sunkumus, nes tik juos patirdamas žmogus auga, galop – sumaištaujant prieš „patogiai įsitaisiusią save pačią“. Kad giliau save pažintum. Juk einama tyloje, savomis kojomis ir su savimi, išskyrus tuos kartus, kai ilsimasi pertraukų metu, kai pasiklystama arba ieškoma nakvynės, pusryčiaujama kartu su bendrakeleivėmis ar klojama lova nakčiai senojoje bažnyčioje. Piligriminio dienoraščio autorė cituoja mitologijos tyrinėtojo Josepho Campbello sudėliotą mitą apie herojų, kuris išgirdęs vidinį šauksmą, išviliojamas į kelią tam, kad atliktų jam skirtą užduotį ir sugrįžtų nugalėtoju. O galbūt ir ne.
Arba – išeinama, kad tiesiog pasijustum gyvas, kad savyje atrastum tą paprastutį dviejų žodžių derinį – aš esu.
Ėjimas keturiese piligriminiu keliu, užsukant į tose pažymėtose atkarpose esančias bažnyčias – tai yra ėjimas keturiskart skirtingais vidiniais žemėlapiais, kuriuos tomis pasirinktomis sąlygomis, – norom nenorom tenka atverti – niekur nuo to nepasislėpsi. Nei zakristijoje, tamsiame bažnyčios bokšte, nei vokiško kaimelio užeigoje. Tenka dėti viską, ką savyje turi, ant stalo, ne vien tik vaisių batonėlius ar riešutų saują. Juolab, kad tai ne tik keturių moterų susigalvota piligriminė kelionė, bet labiau savigyda moteriška bendryste, o kaip vėliau paaiškėja – ir seseryste. Atsivėrimai, vykstantys tokiose išvykose, nebūna labai lengvi, juolab, kai paliečiamos, apnuoginamos skaudžios, jautrios temos, įprastai kasdienybėje „sušluojamos po kilimu“, kai prisilipdome „atrodymui“ skirtą socialinę kaukę. Knygos skaitytojai patys tampa tokių atverčių dalyviais, nes skaitant kito išgyvenimus, paliečiami ir pajudinami savieji, tad „vienos piligriminės kelionės dienoraštis“ yra ir savotiškais savipagalbos užrašai, praturtinti Rabindranato Tagorės „Aukojimo giesmės“ eilėraščiais, Linos Ever skaitomais kasvakar kelionės nuotykio bendrininkėms, tarsi maldą prieš užmiegant. Kad ryte atsikėlus, vėl išeitų visos į kelią, vidinį ir išorinį, dėliojant žingsnius tol, „kol galvoje nebelieka jokios minties“. Tai tarsi įsižeminimas, dėmesingumas, apie kurį taip dažnai mėgstame pakalbėti, bet nelabai žinome, kas tai yra. Ir taip – pėsčiomis iki paties Bad Wilsnack, kur uždedamas paskutinis piligriminis spaudas – trys ostijos, o piligrimėm leidžiama paskambinti varpu. O skaitytojas, einantis tuo primirštu piligriminiu keliu su keliautojomis kartu įsitikina: viskas bus gerai gyvenime. Ir saulė, ir naktis, ir žolė, ir karvės su stirnomis, ir balandžiai, purptelėję lyg angelai, ir pelkės, ir spektakliai privačiose valdose, ir kūrybos atsivėrimai, kelionės dulkės ir nutrintos kojos, ir stebuklai, kurių pasitaiko nuolat mūsų gyvenimo kelionėje. Jeigu susiruoši eiti.
