Antrojoje knygoje pasakojama, kaip jos gyvenimas pasisuko Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir į Angliją pradėjus plūsti lietuviams. Seniesiems emigrantams kilo sudėtingų iššūkių, nes smarkiai išaugo konkurencija darbo rinkoje ir teko ieškoti naujų darbo vietų. O dar, kaip tame posakyje, bėdos vienos nevaikšto, ir Julijai tenka metus visus darbus grįžti į Lietuvą pas mirštantį brolį. Kaip moteriai pavyko išgyventi šį sudėtingą laikotarpį? Ar sunkios patirtys gali atverti naujų perspektyvų?
Knygoje susipina Julijos ir kitų emigrantų istorijos, vienos skaudžios, kitos su laiminga pabaiga. Nors darbai nelepino, o sąlygos buvo palankios grįžti į Lietuvą, knygos autorė liko Anglijoje. Kas ją sulaikė?
Ištrauka iš Julija Miliūtė knygos „EMIGRANTAI. KODĖL AŠ VIS DAR TEN?“
Vėl tariu „Sudie, Lietuva“
Tuščia liko širdy, namuose, aplinkoje. Bet gyvenimas tęsiasi, tad po kelių savaičių vėl kraunuosi lagaminą ir skrendu Anglijon.
Šįkart turime kvietimą dirbti narcizų svogūnėlių rūšiavimo sandėlyje prie Trūro miesto. Mūsų darbo vieta – paprastas metalinis angaras, į kurį suvežtos dėžės su laukuose surinktais svogūnėliais. Toje fermoje svogūnėlius nukasė ir surinko mašinomis, žmonių rankos reikalingos tik rūšiavimo sandėlyje. Mokės už dirbtas valandas. Nemėgom mes to valandinio darbo, bet pasirinkimo neturėjom.
Tai buvo bene bjauriausias darbas iš mano dirbtų. Gan lengvas fiziškai, bet dulkių gyvas velnias. Jos tvyro ore: graužia akis, lenda į nosį, skverbiasi į kiekvieną odos ląstelę. Prisidėjo alergija ir migrena. Raudona kaip vėžys išlaikiau savaitę. Nepadėjo jokie vaistai. Jeigu migreną malšinau analgetikais, tai alergijai nei tepalai, nei tabletės nepadėjo. O triukšmas, karštis uždaroje patalpoje... Vakare visi nuvargę ir išsunkti jausdavomės.
Traktoriumi svogūnėlių dėžė išverčiama ant judančios konvejerio linijos. Mažieji akmenėliai ir žemės išbyrėdavo pro linijos virbus, kurie ne tik judėjo viena kryptimi, bet ir sukosi ratu, purtėsi. Didžiuosius grumstus ir akmenis nurinkdavom mes. Nežinau, ar tų grumstų ir akmenų, mes, rinkėjai, kadaise daugiau priritindavom į tas svogūnėlių dėžes, ar dabar kasamosios mašinos. Perrinkę 10 dėžių svogūnėlių, rasdavom 2 dėžes akmenų. Bosas, pamatęs mano alergiją dulkėms ir chemikalams, kuriais būdavo purškiami svogūnėliai nuo ligų ir kenkėjų, išdalijo respiratorius. Jie buvo tikras išsigelbėjimas, kvėpavimo takus saugojo nuo dulkių antplūdžio.
Nuo konvejerio vibracijos ir greito judėjimo vakarop tapdavom lyg maišu trenkti, apsvaigę. Bežiūrint į tą judėjimą rodosi, kad viskas blaškosi, sukasi ant tos juostos, o vėliau pajunti, kad pats važiuoji, o juosta su svogūnėliais stovi vietoje.
Alergija priveikė mane. Palūžau. Jau noriu namo, Lietuvon. Nesvarbu, ką ten dirbsiu ir kaip gyvensiu. Niekas jau nemiela. Ištino veidas, lūpos, akys užgriuvo. Nusprendžiau neiti į šį darbą. Mane palaikė ir Algis. Kelias dienas pabuvus namie, sveikata susitvarkė. Vėl gyvent norisi, skambinu draugams, ieškau kitur galimybių įsidarbinti.
Susiradom darbą Kolinso fermoj bulvių kasti. Tuo metu šiai fermai reikėjo 10 žmonių. Keletas pažįstamų pavadino ir mus ten dirbti. Išėjom iš svogūnėlių fermos gan draugiškai, suradom bosui kitus du lietuviukus į savo vietą ir išvažiavom į bulviakasį.
Bulviakasis analogiškas lietuviškam. Žinoma, kasamoji daug didesnė, patobulinta. Traktorius ją traukia ir kasa iš karto 4 vagas. Ant pačios kasamosios įruoštos 4 aikštelės stovėti žmonėms. Žmonės stebi judantį transporterį ir numėto į tam tikrą skylę akmenis, didelius grumstus, supuvusias bulves ir žolių kuokštus. Mėtyti negali kur į pašalius, tik į tam tikrą skylę, prie kurios primontuota speciali dėžė. Kai ji prisipildo, paspaudi mygtuką ir traktorininkas sustoja. Tą dėžę verčia gale lauko ir formuoja natūralią tvorą.
Labai jau moderni ta kasamoji su valdymo skydeliu, įvairiausiom lemputėm ir mygtukais. Čia vyrai galėjo pasireikšti. Kad ir kokiu greičiu juda traktorius, bet nuo kasamosios galėjai duoti signalą traktorininkui į vidų, prašyti važiuoti lėčiau ar greičiau, informuoti, kai vaga negerai „apkabinama“ ir nenukasamas derlius arba lauko akmenims užkimšus kasimo latakus.
Blogai, kad nuo dardėjimo ir visą dieną kratymo nuvargdavo kojos ir visas kūnas.
Kitą dieną imdavo kitus 4 žmones į laukus stovėti ant kasamosios, o mes eidavom dirbti į bulvių rūšiavimo sandėlį. Čia darbas analogiškas svogūnėlių rūšiavimui, tik kad nebuvo dulkių tiek daug ir nekilo man alergija. Matyt, bulvių augintojas laikėsi pesticidų naudojimo standartų.
Jeigu diena pasitaikydavo lietinga, o bulves vis tiek kasdavo, atveždavo jas į sandėlį tokias aplipusias moliu, kad jokie konvejerio vibravimai ir sukinėjimaisi nepadėdavo. Tekdavo mums tą molį grandyte grandyti.
Vėl rodydavosi, kad ne juosta juda, o tu važiuoji. Stengdavomės pasikeisti vietomis prie konvejerio ir darbais. Reikėjo kelių žmonių prie svėrimo aparato. Konvejerio linija išsišakodavo į 4 atskiras linijas, o jos baigdavosi siaurais loveliais galuose.
Pirmoji atšaka nukreipdavo mažąsias bulvytes į siaurą lovelį, kuriuo jos subyrėdavo į popierines dėžutes. Tas dėžutes reikėjo paruošti, suklijuoti, o pribyrėjus 10 kilogramų užklijuoti.
Boso sūnus mėgdavo pareguliuoti svorį, kad pribyrėtų į dėžutę ne lygai 10 kilogramų pagal reikalavimus, bet 9,8 kilogramo. Turėjom taip daryti, kaip liepė bosas.
Labai man pravertė šis sukčiavimo būdas vėlesniame darbe. Aš tiksliai žinojau, kaip be specialių svarstyklių suprasti, kurios dėžės gero svorio, o kurioms jo trūksta. Labai stebėjausi, kad pačios mažiausios bulvytės yra pačios brangiausios. Jų nevalia buvo numesti, turėjom surinkti visas. Mamytė tokias bulvytes kiaulėms šutina, o čia jos geriausios, sveikiausios ir brangiausios. Jeigu didelę kaip kultuvė bulvę reikėjo išmesti į atliekas kaip nestandartinę, tai su mažytėmis turėjom elgtis pagarbiai.
Rūšiavimo sandėlyje buvo rūšiuojamos 4 dydžių bulvės. Kaip minėjau, mažosios atskira linija judėjo link dėžučių, kiaušinio dydžio suko link popierinių maišų, kurie būdavo pakabinami prie lovelio galo ir į juos subyrėdavo lygiai 10 kilogramų arba kiek sureguliuodavo bosas. Dar kiti du loveliai buvo pritaikyti didžiosiomis ir maišytoms bulvėms. Tie maišai jau svėrė po 25 kilogramus.
Didelis džiaugsmas buvo dirbti prie svėrimo įrenginio, nes nereikėjo žiūrėti į tą gausybę judančių, šokinėjančių, vibruojančių bulvių. Sverti bulves fiziškai sunkus darbas, nes maišus ir dėžes reikėjo sudėti ant padėklo, sutvirtinti plėvele arba stipriai apsukti plastiko juosta. Džiaugėmės, kad pamainydavo bosas darbo vietas kiekvienam čia dirbusiam žmogui. Matyt, suprato, kad prie konvejerio dirbti sunkiausia.
Taip besidarbuojant pas Bulvinį (mes jį taip vadinom) atėjo laikas kopūstų sezono atidarymui.
Vėl į savo kopūstėlius. Užsakymų padaugėjo, juk buvo ruduo. Pati jų branda, pats kirtimas. Mes su Algiu gavom naują traktorių, naują ūkininką, kurio laukai buvo išnuomoti Greimo fermai. Taigi darbo bus kasdien ir užtektinai, nes ši ferma buvo sudariusi sutartis su prekybos centrais „Asda“ ir „Tesco“. Dirbk ir norėk.
Įpratimas prie seno darbo turi daug privalumų. Kad ir darbas bet kokiu oru.
Kokias emocijas sukelia lietus? Kai sėdi kambaryje ir žiūri pro langą į lietaus skalbiamą gamtą, jis gražus, toks tyras, nuplauna dulkes nuo žolės ir medžių.
Bet lietus lauko darbininko akimis kitoks – įkyrus, šaltas, trukdantis dirbti. Atvyksti į lauką automobiliu ir nesinori išlipti į lietaus drengiamą erdvę. Įsidrąsini ir šaute šauni lauk. Barbena vėjo genami lietaus lašai į neperšlampamus drabužius, o tau svarbu kuo skubiau pasiekti lauką ir pradėti eilinę darbo dieną. Visiškai nesvarbu, kad įkyrios dangaus ašaros žliaugia veidu, kapoja akis. Guodžiuosi: nemokamas, geras veido odos masažas.
Po truputį įpranti prie angliško lietaus su vėju. Labiausiai jį prisipratini tada, kai būni kopūstų prikirtęs kone dešimt dėžių. Vandens lašai – ką ten lašai, ištisos srovės – jau būna prasiskverbę pro skylutes neperšlampamo (vis dėlto tie drabužiai peršlampa) apdaro pažastyse. Tos skylutės reikalingos kūno šilumai išgaruoti. Bandėm jas užklijuoti – negerai, lieki visas šlapias nuo savo prakaito, juk per sandarų drabužį nesivėdina kūnas.
Junti, kaip šalto vandens srovės bėga pažastimis, pasiekia botus. Viskas, lietaus saugotis nereikia – tu nuo galvos iki kojų šlapias. Nustojus lyti ir suspindus saulei, toks gražus vandens garų šokis prasideda. Atsitiesi minutėlei nuo savo kopūstų ir matai, kaip garuoja žmogus. Apgaubtas gražaus garo kamuolio ir apšviestas saulės, rodos, Dievulis jį paženklino šventa aureole.
Patį pirmą kartą bekertant kopūstus užklupo ledų kruša. Mes pratę Lietuvoje, kad jeigu užlyja, sninga ar pasileidžia ledų kruša, lauko darbas baigtas. Visi eina namo. Taigi ir mes vos užėjus ledų krušai pagal lietuvišką įprotį šokom slėptis nuo jos į brezentu dengtą traktoriaus priekabą. Oho, kokie nustebę buvo anglai. Kokie nepatenkinti... nemalonu jiems buvo tai matyti. Labai jau lepūs jiems atrodė užsieniečiai. Anglijoje tai įprastas, natūralus gamtos reiškinys, kuris netrukdo dirbti.
Būna, kad itin šalta ir žvarbi diena pasitaiko. Su ledų kruša. Kerti kopūstus ir nežinai, ar reikia iškratyti ledų gabalus iš jų vidaus, ar tokius ir pakuoti. Kur spėsi juos iškratyti, nėra nei laiko, nei noro. Pakuojam tokius, kokie yra. Juokaujam, kad pardavėjai bus patenkinti, juk daržovės ilgiau išsilaikys šviežios. O mums ir svoris geras su tokiu priedu. Atvyksta į lauką ūkininkas. Klausia:
– Kaip Jūs, ar nesušalot? Gal baikit darbą šiandien, juk rankas gelia. Dirbate su guminėmis pirštinėmis.
Sakau:
– Aš visad turiu atsarginių guminių pirštinių, jeigu vienos suplyštų ar praleistų vandenį, bet mūviu po jomis ir medvilnines. Mano mamytė visad sakydavo, kad jeigu dirbant šalta, vadinasi, blogai ir lėtai dirbi.
Sukluso ūkininkas, pagalvojo ir pradėjo kvatotis:
– Taigi tu žiūrėk, Julija, ir mano tėvai taip sako, kad jeigu šalta, dirbk, o jeigu ir dirbant šalta, tai labai greitai dirbk. Dirbk taip, kad sušiltum.
Stebisi žmogus, kad skirtingos tautos, o posakiai ir gyvenimo tiesos tos pačios. Aš kaip tikra lietuvė skubu pridurti:
– Man atrodo, kad jūs, anglai, esat kilę iš mažos lietuvių genties. Juk mūsų kalba pati seniausia indoeuropiečių prokalbė.
Ūkininkas pasitaikė linksmų plaučių ir nesiginčijantis žmogus:
– Aš istorijos nežinau, bet man rodos, kad mes, anglai, sulipdyti iš visokių tautų po truputį. Sutinku būti lietuviu. Juk tai visokioms kalboms ir bet kokiam darbui labai gabi tauta. Myliu aš lietuvius. Respect* nuo manęs visai jūsų tautai.
* Angl. respect – pagarba.
