2005-aisiais romanas išleistas ir vokiečių kalba (vertė Markusas Roduneris; išleido Miunchene įsikūrusi solidi „Deutscher Taschenbuch Verlag“).
Užaugo nauja skaitytojų karta, nebeturinti galimybės matyti rašytojos, skaityti jos visuomet aktualių interviu, dalyvauti knygų pristatymuose, bendrauti gyvai. Kaip „Placebas“ vertinamas šiais laikais, ar jis tebeaktualus, kokia jo vieta pačios rašytojos kūrybos kontekste?
Į šiuos ir kitus klausimus atsako filosofė, eseistė, literatūros kritikė profesorė dr. Jūratė Baranova, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos tyrinėtoja, išleidusi monografiją „Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo“ („Tyto alba“, 2014), pirmąją knygą, kurioje, remiantis kūrybos ženklais, išsamiai apmąstomas rašytojos palikimas.
– Ką dabartinei kartai gali reikšti „Placebas“ – ši kadaise tokia populiari knyga?
– Jei turite galvoje jaunąją kartą – nežinau. Esu Jurgos kartos. Be to, ir jaunoji karta skirstoma į kelis sluoksnius: keturiasdešimtmečiai, trisdešimtmečiai, dvidešimtmečiai… Tikrai ne jaunoji karta, o būtent Jurgos kartos ekspertai nutarė, kad „Pakalnučių metai“ yra jaunimui per sunki knyga. Jie ją išėmė iš mokyklos programos.
Šiemet Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 10-oji Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė trisdešimtmetė rašytoja Gabija Grušaitė atsiimdama premiją už romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, sakė: „Visai neseniai perskaičiau „Pakalnučių metus“ dar kartą ir, manau, kad tai geriausia knyga, parašyta apie mano tėvų kartą. J.Ivanauskaitė yra gimusi panašiu metu kaip ir mano tėvai, todėl galvodama ir bandydama suprasti jų lūkesčius ir kokia buvo karta, kuri sukūrė šitą šalį, skaičiau „Pakalnučių metus“, ir tai man yra knyga, padedanti tai suprasti.“
Gabija Grušaitė stebėjosi, kodėl Jurgos knygos, kaip, beje, ir Ričardo Gavelio, neįtrauktos į mokyklų programas. Klausė vyresniosios kartos atstovų, kodėl? Ir aš negaliu į jį atsakyti – nedalyvauju sudarant šias programas. Retorinis klausimas telieka literatūros ekspertams.
– „Placebą“ galime priskirti prie Jurgos Ivanauskaitės produktyviausio laikotarpio kūrinių. Netrukus po jo pasirodė „Miegančių drugelių tvirtovė“, „Švelnūs tardymai“. Kuo ypatingas „Placebas“ pačios rašytojos kūrybos kontekste?
– Visą rašytojos kūrybą galima skirstyti į ikitibetinį, tibetinį ir potibetinį periodus. „Placebas“ išleistas 2003-iaisiais – tai jau vėlyvojo, potibetinio, periodo kūrinys ir savotiškas grįžimas į Vilnių – prie ikitibetinio laiko. Vienas iš romanų veikėjų – Tadas Purvaneckas, ekstrasensas ir akmenskaldys, gyvena šalia Rasų kapinių, netoli palaidotos Pilsudskio širdies, ten, kur atsisveikinome su romano „Mėnulio vaikai“ skraidančiais veikėjais. Tačiau „Placebo“ veikėjai gyvena jau kitame istoriniame tarpsnyje, todėl atsiveria užmiršti Vilniaus klodai. Žurnalistė Rita sužino apie Vilnių nežinotų dalykų. Paaiškėja, kad Sporto rūmai stovi ant XV a. žydų kapinių, kur kažkada buvo palaidotas Vilniaus Gaonas, o jo kapas perkeltas į Šeškinės rajoną.
Bet šis romanas daug sudėtingesnis nei „Mėnulio vaikai“. Jame galima išskirti net penkis veiksmo lygmenis. Romano pradžioje – veikėjos Julijos pomirtinis, anapusinis lygmuo. Antras – reali kasdienybė, išsiskaidanti į dvi dalis: veikėjų introspektyvius apmąstymus – tai įprasta J.Ivanauskaitės prozai, nors čia jos gerokai mažiau nei ikitibetinėje kūryboje – ir socialinę erdvę, o tai jau visiškai nauja. Be to, yra kosminė katės Bastetės išgyvenama realybė, atkeliavusi iš romano „Sapnų nublokšti“. Joje – persikūnijimai ir pačios katės apmąstymai. Realiai tik katė ir žino paslaptį, kas gi nutiko jos Pasisavintajai (taip savo mintyse ji vadina šeimininkę Juliją). Penktasis – Centro arba Placebo kūrėjų lygmuo.
Pamatinė intelektinė romano intriga ta, kad mes gyvename ne realybėje, o jos pakaitale, jo savybes kuria, keičia ir kontroliuoja galingesnė jėga – vadinamasis Centras.
Kas yra placebas? Pakaitalas. Šiame romane placebas – tikrovės pakaitalas. Pamatinė intelektinė romano intriga ta, kad mes gyvename ne realybėje, o jos pakaitale, jo savybes kuria, keičia ir kontroliuoja galingesnė jėga – vadinamasis Centras. Taip rašytoja vėl priartėja prie Gavelio, kurio romane „Vilniaus džiazas“ pasaulio pertvarkytojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris yra pajėgus viską keisti. Taip pat Gaveliui artimas ir pasakojimas iš mirusio žmogaus perspektyvos – „Placebo“ veikėjos Julijos pomirtinis monologas. Julija nesiveržia atgal į tikrovę, nesigraudina nespėjusi įminti vaikystės paslapties. Ji apie ją mąsto toliau, po mirties, lyg būtų išvykusi į užsitęsusią kelionę aplink pasaulį ir turinti daugiau laiko viskam apgalvoti ir prisiminti. Apskritai jos mirtis nėra aiški ir jai pačiai. Kas nutiko Julijai? – viena iš pamatinių romano intrigų. Beveik detektyvinė. Siūlyčiau išsiaiškinti patiems romano skaitytojams.
– Kartais sakome, kad rašytojui mirus jo kūryba tampa amžinybės dalimi ir ja sunku sudominti naujus skaitytojus. Autorius nebepasirodo TV ekrane, jo nesutiksi knygų mugėje. Ar Jurga Ivanauskaitė – jau praeitis?
– Toks klausimas tiktų, jei klaustumėte apie žurnalistą ar politikos apžvalgininką, kurio diskursą maitina įvykių tėkmė. Filosofija ir literatūra, kaip pastebėjo Marcelis Proustas, patenka į amžinybę visai kitu aspektu: čia nebegalioja laikas ir viendieniai rūpesčiai.
Ne tiek turime talentingų rašytojų, juolab talentingų moterų, be to, miesto rašytojų, kad galėtume juos klasifikuoti ar skirstyti pagal rangą, taikydami kriterijų „gyvas“ ar „miręs“. Sujaudinę skaitančiąją bendruomenę savo literatūrine kūryba, jie patenka amžinybėn par excellence. Leidyklą, žinoma, jaudina skaitomumas ir populiarumas, bet man šis aspektas neįdomus. Jurgai reikėtų leisti pailsėti ir nuo nekritiškų gerbėjų, ir nuo karštų jos populiarumo kritikų. Manau, reikia sulaukti skaitytojo, kuris Jurgos tekstus skaitys ne dėl vienadienės sensacijos, o dėl prasmingos potekstės. Kai rašiau knygą apie Jurgos fenomeną, buvau tokio tipo skaitytoja...Dėmesingai ir ramiai perskaičiusieji jos kūrinius tikrai atras daug ko labai įdomaus. Kad ir vienas vienintelis skaitytojas.
– Esate ilgametė Jurgos Ivanauskaitės premijos komisijos pirmininkė. Pasirenkami tikrai įdomūs vardai, kūriniai, visuomet atitinkantys „formaliuosius“ reikalavimus. Ar sunku kasmet rasti tinkamų kandidatų? Ir kodėl šią premiją laikome prestižine?
– Ši premija prestižinė ne dėl jos pačios, o dėl to, kad Lietuvoje neišsenka įdomių jaunų rašytojų šaltinis. Yra iš ko atsirinkti. Kiekvienais metais ją teikiant įkyriai primenu visus jos laureatus – tam, kad neužsimirštų. Pakartosiu ir vėl: 2009-aisiais premija buvo įteikta dar tada nežinomai rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva rerum“ („Baltos lankos“, 2008). 2010 metais – Renatai Šerelytei už knygą „Mėlynbarzdis“ („Alma littera“, 2008). 2011-aisiais – Rimvydui Stankevičiui už eilėraščių knygą „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010), o 2012 metais – Laurai Sintijai Černiauskaitei už romaną „Medaus mėnuo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011). 2013-aisiais premija įteikta Gintarui Bleizgiui už poezijos knygą „Sodas“, 2014-aisiais – Agnei Žagrakalytei už romaną „Eigulio duktė: byla F 117“ („Tyto alba“, 2014), 2015 metų – Giedrei Kazlauskaitei už eilėraščių rinkinį „Meninos“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014); 2016-aisiais – Aušrai Kaziliūnaitei už eilėraščių rinkinį „Mėnulis yra tabletė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014), 2017 metais – Rimantui Kmitai už romaną „Pietinia kronikas“ („Tyto alba“, 2016). Šiemet Vilniaus knygų mugėje premija įteikta Gabijai Grušaitei už romaną „Stasys Šaltoka: vieneri metai“. Visi šie kūrėjai, įvertinti premija, ir sukuria jos prestižą.
– Ar galima teigti, kad šiandieninė karta neturi savo ryškaus, angažuoto balso? Tokio, kokiu kalbėjo Jurga Ivanauskaitė? Juk ji buvo svarbi net tiems, kas neskaitė jos romanų.
– Na, taip nenurašyčiau jokios kartos. Tą liudija ir premijos laureatų išvardijimas. Neseniai baigėsi Londono knygų mugė. Lietuvai buvo kas atstovauja. Kiekvieną rašytoją, mano galva, reiktų vertinti kaip unikalų ir nepakartojamą, o ne per išorinių kriterijų prizmę. Aš vengčiau žvilgsnio į rašytojus kaip gaminančius kažkokius pasilinksminimo objektus ar prekes.
Jurga kaip tik nuo to ir kentėjo – nuo neteisingo vertinimo. Skeptiški žvilgsniai ją pasiveja ir po mirties. Štai Darius Kuolys savo feisbuko paskyroje aptaria situaciją – viena žurnalistė piktinasi, kad septintokams „brukama“ ištrauka iš Jurgos knygos „Kelionių alchemija“, nes atseit rašytoja esanti itin erotiška. Aš paklausčiau, ar ta žurnalistė iš tiesų dėmesingai skaitė Jurgos Ivanauskaitės tekstus? Labai tuo abejočiau, nes tikrai erotiški romanai tik „Agnijos magija“ ir gal „Sapnų nublokšti“. Pirmajame Jurga žaidžia pagal vyrų rašytojų Henry Millerio ir Ričardo Gavelio taisykles. Tai savotiškas iššūkis – kodėl moteriai rašytojai negalima to, kas galima vyrams? Antrajame rašytoja įprasmina kitos kultūros emocinę juslinę patirtį. Darius Kuolys teisinasi, kad pasiūlyta ištrauka nėra privaloma, tik rekomenduojama, ir kad žurnalistė tiesiog ne iki galo paskaitė programą. O aš klausiu: kodėl neprivaloma? Kodėl neatvėrus jaunajai kartai drąsios kūrybingos egzistencijos, literatūroje įprasmintos unikalios patirties?
Nei Jurgos, nei Ričardo Gavelio taip lengvai neišstumsi iš jaunimo kultūros. Tai gyva, pulsuoja, kad ir latentiškai. Ratas apsisuks – jie sugrįš.
D.Kuolys gina ištraukos vertingumą rašydamas: „Taigi vadovėlių autoriai, mokytojai gali pasiūlyti mokiniams puikių šios knygos ištraukų apie kelionių grožį ir prasmę, išvengdami vieno ar kito stipresnio erotizmo. Taip rūsčiai į literatūrą žvelgdami, kaip mums siūlo žvelgti miela žurnalistė, turėtume ir „Giesmių giesmę“ nuo mokinių slėpti. :)“
Beje, 2012 metais įkurtas „Knygos teatras“, remdamasis autentiškais literatūros kūrinių tekstais, pastatė pjesę pavadinimu „Pakalnučių metai“ pagal Jurgos noveles „Regėjimai geltonoje šviesoje“, „Labai nemalonus atsitikimas“ ir „Pasiaiškinimas“. Tai puiki proga sugrąžinti jaunąją kartą prie daugiaplanės miesto literatūros. Spektaklio kūrėjai vežioja jį po Lietuvos regionus. Pasakojama, kad vienos mokyklos direktorė, išėjusi ant laiptų, vijo atvykėlius šaukdama, kad Jurgos Ivanauskaitės nėra mokyklų programoje, todėl spektaklio jie nepriims. Bet atsiranda mokyklų, kurios kviečiasi teatrą ne vieną kartą. Buvusi Biržų merė Irena Varzienė, kažkada dirbusi literatūros mokytoja, yra šio krašto ryškus kultūros šviesulys. Kai pasirodė mano knyga apie Jurgą Ivanauskaitę, ji nostalgiškai prisiminė laikus, kai „Pakalnučių metai“ dar buvo mokyklų programoje, tai, pasak jos, buvo labai įdomus ir prasmingas darbo su mokiniais patyrimas. „Mes skaitėme, gilinomės, inscenizavome. Gyvenome „Pakalnučių metais“, – prisiminė mokytoja.
Nei Jurgos, nei Ričardo Gavelio taip lengvai neišstumsi iš jaunimo kultūros. Tai gyva, pulsuoja, kad ir latentiškai. Ratas apsisuks – jie sugrįš.