Nuojautą, kad gyvenimas neįtilps į įprastą moters gyvenimo rėmą – kad neteks tapti nuotaka, pajusti motinystės netikėtumą ir kaip skausmą, ir išsipildymo džiaugsmą, kad visa moteriškumo misterija su kasdienių buitinių rūpesčių banalumu ir tuo pačiu šios rutinos ištvėrimo šventumu – praslinks kažkur pro šalį, kažkur anapus.
O gal šis Jurgos liūdesys tiesiog liudija jai duotą talentą – matyti, jausti, girdėti skausmingiausius esaties taškus ir gebėjimą šį patyrimą, skirtingai nuo daugelio moterų, įprasminti žodžiu ir vaizdu. Talentas nesirenkamas, jis dovanojamas. Galbūt ir liūdesys yra dovana – būtent metafiziniu, kūrybos prasmės požiūriu, žvelgiant iš amžinybės perspektyvos. Tačiau kasdienybėje jį reikia ištverti. Jeigu prieš gimstant mums būtų leista rinktis (kaip kad Platono „Valstybės“ paskutiniajame skyriuje) tarp laimingo netalentingumo ir talentingo nelaimingumo, kaip žinot, ką galiausiai rinktumėmės? Ir ar pasirinkę nesigailėtume prarastos alternatyvios galimybės. „Laimingas gyvenimas – tai ne tikslas, o galas“, – rašė Friedrichas Nietzsche. Kodėl? Todėl, kad laimingai gyvendamas žmogus tampa juokinga, paniekos verta būtybe. Žmogus, sako F. Nietzsche, yra ir kūrinys, ir kūrėjas. Kad pajėgtų kurti, jis turi sulaužyti, suplėšyti, iškaitinti, išdeginti, išgryninti tai, kas jame yra „medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas“. Kančia – tarsi žaizdras, kuris išlydo medžiagą kūrybiniam tapsmui. Gerai, kad neleista rinktis. Norėtume iš karto ir laimės, ir talento. Būtų per sunku – ypač moteriai. Kai nori per daug, paprastai negauni nieko. Talentas – tai daugiau negu daug. Ypač jei jį lydi prigimtinis moteriškumas ir grožis.
Jurga neatrodo vien tik liūdna – ji susikaupusi, nepozuoja, žiūri į pasaulį itin dėmesingu žvilgsniu. Stebi – vėliau daugelis prisiminimuose kalbės apie jos polinkį tylėti ir stebėti. Liūdesys gali stumti į tamsą, Jurgą, atvirkščiai, liūdesys vedė šviesos link – į dvasinių ieškojimų kelią. Šis kelias, jei jis nusisekęs, liūdesį kažkuriuo būdu perkeičia į vidinės pilnatvės ir išsipildymo jausmą. Brandžios Jurgos nuotraukose liūdesys beveik išnyko iš jos akių. Atsirado kažkoks žinojimas, gal net savosios vertės įsisąmoninimas. Paskutinėje teatrališkoje, gal net fantasmagoriškoje fotosesijoje su perukais (kai po chemoterapijos buvo nuslinkę plaukai) su kažkokiais paradoksaliais kosminiais retro stiliaus drabužiais, publikuotoje moters žurnalui, kuriai ji pasiryžo, žinodama, kad jau keliauja į nebūtį, kad žemiško laiko liko labai nedaug, akyse nėra liūdesio, veikiau karališka ramybė. Jurgos pavyzdys moko: galima linkėti vieni kitiems „liūdėkime šviesiai“.
Jurgos namuose – ne knygų spintose, o kažkaip labai išskirtinoje vietoje, ant kampinio staliuko – guli meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo dienoraštis. Ispanų kalba.
„Yra kažkas bendra tarp Jurgos ir Fridos, – sakau Jurgos mamai. – Norėčiau jas lyginti.“
„Tai tikrai sudėtingas, gal net rizikingas uždavinys, – ji man atsako. – Man atrodo, kad geriausia būtų ieškoti bendrumo bruožų tarp Jurgos literatūros ir Fridos dailės kūrinių, siurrealistiniuose egzistencinės problematikos jų pasakojimuose. Jurgai Frida ypač artima tapo, kai ji pati susirgo sunkia liga. Negaliu tiksliai pasakyti, kada ir kaip pas Jurgą atsirado iliustruoto Fridos dienoraščio leidinys. Rodydama jį, man to nepasakė. Spėju, kad kažkas iš draugų parūpino. Atsirado ir ispanų kalbos žodynas, nes ji norėjo bent šiek tiek prasiskverbti į to dienoraščio turinį. Tačiau laiko tam jau buvo likę nedaug...“
Jurgos ir Kahlo gyvenimo linijų ir kūrybinės paralelės peršasi lyginamos ne tik dėl gyvenimiškos, ligos sukeltos kančios patirties, ne tik dėl moteriškos motinystės neišsipildymo lemties, moteriško žavesio ir jautraus atvirumo. Jos lygintinos gal ir dėl tam tikro kūrybos stiliaus artumo, kaip sakytų profesionalūs dailininkai nurodydami kaip trūkumą, – perspektyvos stokos. Jurgos vizualiojoje kūryboje, kaip ir Kahlo darbuose, veiksmas vyksta tarsi vienoje plokštumoje, tarsi pirmajame plane, panašiai kaip primityvistų paveiksluose. Taip piešdavo pirmykščiai žmonės – olose, tarsi bandydami įrėžti mistiškai nesuvokiamo pasaulio pirmąjį, pagrindinį, bet absoliučiai esminį kadrą. Šie įrėžiai – tai metafizinė vizualioji pasaulio istorija. Jurgos ir Kahlo kūryba – metafizinė moteriškos kančios istorija. Ne tik vizualioji, bet ir įžodinta. Esame įpratę regėti vizualizuotą ne viename paveiksle šventojo Sebastijono kūno kančios persmelktą subadytą kūną. Kas nutinka, kai panašiai kenčia moteris? Kodėl taip įžūliai atrodo būtent moters kūnas, paprastai skirtas meilei, kai jis tampa subadytas kažkuo aštriu? O gal klausimas beprasmis, mistinis ir retorinis? Gal liūdesio ir kančios veidas visiems bendras – tiesiog neturi lyties?
P. S. 2013 lapkričio 14 d. Jurgai Ivanauskaitei būtų sukakę 52 metai.
Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
