Jūratė Čerškutė: Katinai ir literatūra – du atvejus žvalgant (knygų apžvalga)

Marcelijus Martinaitis „Kaip katinai uodega peles gaudo“

Vasarai ritantis pabaigos link, galima leisti sau šiek tiek žaismo ir grakščios lengvybės, todėl šįkart – kiek netikėta knygų apžvalga, tačiau, tikėtina, pretenduojanti būti nors mirksniui žavi dėl savo herojų, žinoma, jei tik esate juos mėgstančiųjų pusėje.

Jei man reikėtų pasirinkti vieną gyvūną, kuris tobuliausiai iliustruotų vasaros (o ir apskritai gyvenimo) malonumus ir atstovautų aukščiausiai mėgavimosi jais lygai, tai neabejotinai būtų Jo Didenybė Katinas arba Katė. Dėl daugybės priežasčių, bet šįsyk labiausiai dėl tos beribės laisvės ir nepriklausomai lengvo orumo, su kuriuo žiemomis asociatyviai sapnuojasi vasaros.

Dera pastebėti, kad katinų (ir šiaip gyvūnų) niekada nesu turėjusi jokiu savo gyvenimo etapu, ilgai jų baidžiausi, kol vienos iš artimiausiųjų namuose neapsigyveno grakštus Meino meškėnas. Štai tada ir pradėjo vertis mąslaus ir vargiai iki galo perprantamo kačių pasaulio ir pažinimo vartai.

Aristokratiška pažintis su kilmingu ir savo vertę žinančiu katinu nulėmė daug ką – meilės santykį ir smarkiai pakitusį žvilgsnį į viešosios erdvės ir socialinių tinklų fenomeną, neretai niekinamai vadinamą „katukai“. Bet šiuokart – be jokių neigiamų konotacijų, apie tikruosius kat(in)ukus, gyvenančius įspūdingą gyvenimą šiapus ir anapus literatūros.

Vasaros viduryje leidykla „Alma littera“ išleido sunkiai apibrėžiamo ir įvardijamo žanro Marcelijaus Martinaičio knygą „Kaip katinai uodega peles gaudo“ – tai „viena iš paskutinių poeto Marcelijaus Martinaičio knygų, kurią po rašytojo mirties kompiuteryje rado jo žmona Gražina.“

Marcelijus Martinaitis

Knygos esmę nubrėžia du reikšmingi pirmųjų puslapių momentai: paantraštė „Iš KAČIŲ ir žmonių gyvenimo“ ir (anti)dedikacija, griežtai atsijojanti skaitytojus nuo neskaitytojų: „šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių“. Taigi viskas daugiau nei aišku.

Knygos įvade M.Martinaitis prisipažįsta, tiksliau formuluoja rašymo tikslą tokį: „vienos leidyklos buvau raginamas rašyti prisiminimus apie pažįstamus, jų draugiškumą ir klastas, pagalbą ir pavydą, apie moteris, kurios moka gražiai apsimesti patraukliomis, meiliomis, bet, kaip ir katės, nusigręžia ir apsimeta nieko negirdinčios, kai vyrus ištinka nepakeliamos kančios. Pagaliau nutariau rašyti apie kates, juk jos nieko neparašys, niekam nieko nepapasakos, neapskųs, neiškels bylos dėl apšmeižimo ar suvedžiojimo.“ (p. 7)

Tad šią knygą galima suvokti keleriopai: kaip svarbiausių katinų irgi kačių M. Martinaičio gyvenime sąvadą su reikšmingiausių įvykių liudijimais, kaip paties M. Martinaičio pabirus atsiminimus (vertingi epizodai iš vaikystės) ir žaismingai blykstelėjančias praeities istorijas apie greta buvusius („pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus“). Jas nuolatos pertraukia (tiksliau – sujungia) iki tol niekur nepublikuoti rašytojo eilėraščiai. Pastaruosius veikiausiai visomis prasmėmis vainikuoja paskutinis knygos tekstas, „Eilėraštis sau, gimęs kankinantis prie knygos: „Man labai nusibodęs yra Martinaitis. / Ar negalėtumėte pasiūlyti kitą? / Mano autorius nustojo domėtis manimi, / darančiu instaliacijas.“ (p. 116)

Knyga išties smagi ir netikėta (galbūt vietomis pernelyg paprasta ar net „lengvutė“) atskleidžianti viešumai gal mažai žinotą, todėl slaptingai patrauklią M.Martinaičio pusę, leidžiančią pažinti ir ypatingus priklausymo kačių mylėtojų ir savininkų luomui ženklus: viena vertus, vengi išpažinti meilę katinams, kita vertus, gali valandų valandas pasakoti „savo numylėtinio nuotykius, žavėtis jo išvaizda, būdo bruožais ir išmintimi“.

Perskaičiusi šią knygą pamaniau, kad pagaliau lietuvių literatūroje atsirado grakštus ir autentiškas katino ir jo šeimininko kūrėjo draugystės (ar veikiau darnystės) paliudijimas. Reikia konstatuoti, kad knygą puošiančios kelios fotografijos, kuriose M.Martinaitis su „įvairaus plauko“ katinais, įsirašo į tą bendrąjį pasaulinės literatūros kontekstą, kuris „gūglinamas“ paprastai: „famous writers and cats“. O taip, sunku net patikėti ir suvokti, kokio masto ir reikšmės yra šis reiškinys ir kiek kačių bei katinų yra įsirašę į literatūros istoriją.

Sakoma, kad katės įkvėpė Jamesą Joyce`ą, T.S.Eliotą, Hermaną Hessę, Jorge Luis Borgesą, kuris viename iš eilėraščių katinui priskyrė sapnų valdovo titulą. Sąrašą būtų galima pildyti tokiais garsiais vardais, kaip Doris Lessing, Aldous Huxley, Ernestas Hemingway, Williamsas S.Burroughsas, Jeanas Paulis Sartre`as, Markas Twainas, Jacques`as Derrida ir taip tęsiant iki begalybės. Sakoma, kad kūrėjai, ypač rašytojai, mėgsta kates, nes jos yra tylios, meilios ir mylėtinos būtybės, visai kaip ir patys kūrėjai. Tad šia prasme mintis, kad katinai yra svarbiausi rašytojų toteminiai gyvūnai, tikrai deramai svarstytina, nes juk rašytojas kaip ir katinas siekia būti mįslingas ir išlikti tam tikra prasme iki galo neperprantamas.

Ir iš tiesų, baigiant trumpą M. Martinaičio knygos „Kaip katinai uodega peles gaudo“ apžvalgą, reiktų paminėti, kad kiekvienas aprašytasis katinas ar katė (cituojant M.Martinaitį: „kažkodėl rašau katinas, katinai, lyg nebūtų kačių“) atskleidžia vis kitokią ir skirtingą paties M.Martinaičio būdo ir charakterio savybę, o su ja – vis kitokių minčių ir svarstymų apie gyvenimą ir jo formas.

Tad dedant tašką – knyga smagi ir patraukli, ypač norint už uodegos pačiupti vasariškai aristokratišką būties lengvybę, kuriai, tiesa, knygoje prieštarauja ir savotiškai kliudo kiek pobaisiai ir nepelnytai gruboki, negrakštūs pieštiniai katinai (gravituojantys ties žvėriška leopardo ar lūšies riba), žvelgiantys veik iš kiekvieno puslapio. Bet, kaip sakoma, – ką jau čia, katės taip lengvai nepasiduoda net ir nupiešimui.

Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmanas „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“

Mąstant apie kačių gyvenimą nesibaigiančiame grožinės literatūros pasaulyje, kitaip tariant, mintijant apie garsiausius literatūrinius (fikcinius) katinus, pirmiausia prisimenu Češyro katiną iš Lewiso Carollio „Alisos stebuklų šalyje“, velniškąjį Begemotą iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ ir, be jokios abejonės, tikėtiną jų pirmtaką, veikiausiai garsiausią XIX a. katiną, nepelnytai užmirštą didelio proto filisterį Murklį iš paskutinio vėlyvojo romantizmo atstovo Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmano romano „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“ (iš vokiečių kalbos šį tekstą vertė Eugenija Vengrienė, šiuo metu bibliotekose ir knygų erdvėse galima rasti tris Murklio leidimus: 1964, 1995, 2011.) „Nepelnytai užmirštas“ sakau neatsitiktinai, nes, ne kartą prisiminus ar rekomendavus šią knygą, daugelis nustebdavo, kad tai visai kitas E.Th. A.Hoffmanas, ne tas, iš visiems žinomų pasakų, tokių kaip „Aukso puodas“ ar „Spragtukas ir pelių karalius“.

Tikrasis šio vienu įdomiausiu XIX a. romanu tituluojamo kūrinio pavadinimas skamba taip: „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio biografijos fragmentai atsitiktinai išlikusiuose makulatūros puslapiuose“. Kaipsyk juo koduojama ne tik šio romano esmė, bet ir visai E.Th.A.Hoffmano kūrybai būdingas dvilypio pasaulio principas, atveriantis romantinio idealo ir tikrovės sandūras.

Romanas dėliojamas iš dviejų skirtingų pasakojimų: protingojo katino Murklio pasakojimo ir kapelmeisterio Johaneso Kreislerio gyvenimo (ant šios biografijos puslapių Murklys ir išdėstęs savo pažiūras). Kreislerio dalis, neretai vadinama „kreislerijana“, knygoje, kad garbusis skaitytojas nesusimaišytų, išskiriama kaip „makulatūros lapai“, kuriuos sujungia romantiškai sodrus, žavingai patosiškas Murklio pasakojimas. Šie du skirtingi, pabirę ir nuolat pertrūkstantys pasakojimai E.Th.A.Hoffmano panaudojami kaip savotiškos tuomečio visuomenės gyvenimo parodijos, kurias įkūnija ryškiausių figūrų karikatūros: menininkas ir filisteris.

Neretai teigiama, kad šis paskutinis E.Th.A.Hoffmano kūrinys, kuris, tiesa, liko taip ir nepabaigtas (buvo suplanuotas trečiasis tomas) – yra puiki vadinamojo bildungsromano (augimo romano), kaipsyk tuo metu klestėjusio (terminas pirmąsyk pavartotas 1819 m.) parodija, arba katiniškas bildungsromanas, į savo lauką įtraukiantis ir puikias biografijos (Johaneso Kreislerio pasakojimas) ir autobiografijos (Murklio pasakojimas) parodijas.

Galvojant apie šią įtaigiai ir puikiai parašytą knygą, kurią, tiesa, skaityti nėra lengva (jaučiu savotišką pareigą įspėti), taip ir norisi romantiniu stiliumi sodriai suformuluoti, kad tokio įtikinamo, žavingo ir įsimylėtino katino, detaliai aprašiusio savo būtį ir buitį, man asmeniškai literatūroje dar nėra tekę sutikti.

Kiekvienas knygos puslapis, pulsuojantis geriausiomis romantizmo savybės ir bruožais, kurie čia pat ironizuojami, gali dovanoti vieną įdomesnių literatūrinių patirčių ir smagią katinišką pažintį.

Baigiant šią netikėtai „sukatinėjusią“ apžvalgą, norisi priminti du svarbius dalykus, grakščiais sujungiančius katinus ir literatūrą: Aldous Huxley teigė, kad, norint būti geru prozininku ir įtaigiai rašyti apie žmogų, reikia turėti bent porą kačių, o Muriel Spark šią mintį performulavo – norint giliai susikaupti kokiam nors dalykui, ypač rašymui, privalu turėti katę. Aš pridurčiau, kad, norint pasimėgauti „katiniškumais“, teks imtis M. Martinaičio ir E. Th. A. Hoffmano knygų, iš kurių galima išmokti itin vertingų ir teisingų pažiūrų į gyvenimą bei susikurti deramą santykį su malonumais.