Šio sakinio ir užtektų charakterizuoti po pandemijos lemtos metų pertraukos sugrįžusios Vilniaus knygų mugės nuotaikas, atmosferą, visų dalyvių – leidėjų, knygų dailininkų, kritikų, skaitytojų – jausenas ir emocijas. Nerimas, susirūpinimas, panika – klasikinė triada, veikusi ir vis dar veikianti, neleidžianti rašymo ir skaitymo pritaikyti ištikusiai naujajai realybei. Niekada nebuvau greitos reakcijos rašytoja, o dabar, karo akivaizdoje, sulėtėjusi iki nulinio spaudos ženklo per dieną, labiausiai norėčiau, kad vietoj besvorių mano žodžių būtų tušti lapai arba kažkas tokio užtikrintai sustyguojančio, kaip kad pastarųjų dienų Lietuvos kariuomenės tekstai Facebooke. Bet vietoj jų – šis tas rutiniškai įprasto iš skystų ir nerimastingų reportažinių gijų.
Jeigu sausio viduryje kaip didžiausias menamas siaubas (nepaisant lygia greta viešai pateikiamų, kaip karas parodė, itin tikslių JAV žvalgybos duomenų) atrodė Knygų mugė omikrono akivaizdoje, tai likus kelioms dienoms iki mugės nevalingai, ir ne tik mane vieną, ėmęs talžyti nerimas buvo ne apie mugės, o karo baimę. Tą, kurią dar išvakarėse bandžiau įveikti racionaliuoju karo tikrai nebus. Tuo pačiu 1939 m. rugpjūčio 31 d. Vazos parke Stokholme su drauge raminosi ir Astrida Lindgren, deja, jau kitą dieną dienoraštin įrašiusi: „O! Šiandien prasidėjo karas. Niekas negali tuo patikėti. [...] Visur ir viską apgulė siaubas“ (Astrida Lindgren, Karo dienoraščiai, 1939–1945, iš švedų kalbos vertė Laima Bareišienė, Vilnius: Garnelis, 2018, p. 13). Ko gero tą patį, jei tik rašyčiau dienoraštį, būčiau įrašiusi ir aš, tik su šiųmete data.
Vasario 18 d., likus nepilnai savaitei iki karo ir vis labiau kaupiantis bauguliams, su studentais diskutavome apie Norberto Černiausko knygą 1940. Paskutinė Lietuvos vasara. Vertinimų ašis sukosi aplink nerimastingą sutapimą su dabartimi, kuris daugeliui tarsi slopino adekvatų knygos vertinimą: nežinau, ar patinka, nes perdaug paralelių, pernelyg aštriai užkabinančių. Ko gero, dėl to paties, kaip ir bejėgiško nil novi sub sole, taip lėtai slinkau per ką tik Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistą Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraštį, kuriame ir karas („1939 m. rugsėjo 1 d., penktadienis: „Šiandien – istorinė diena: vokiečių-lenkų karo veiksmų pradžia“; Vincas Mykolaitis-Putinas, Dienoraštis, 1938–1945, sudarytoja Virgilija Stonytė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022, p. 68) ir kasdieninis gyvenimas („Ak, tos kasdieninės buities menkumas!“ – taip baigiamas Antrojo pasaulinio karo pirmosios dienos įrašas); reikalai universitete ir kūryba. Greta jų, spėčiau, blaivaus proto išlaikymui (?) Mykolaitis mažne kiekvieną įrašą baigia kruopščiu orų aprašu: kiek minuso, kiek pliuso, saulė ar debesuota. Greta orų registro įsiminė ir tiksli lietuvių literatūros diagnozė, veik nekintanti, todėl tam tikras Mykolaičio įžvalgas pasitelkiau ir savo dvyliktuko pranešime. (Reakcijas prasitarus, kad skaitau Putino dienoraštį, galima numanyti, tad antrąją karo ir knygų mugės dieną išmokau sakyti Mykolaičio, slapyvardį, taip nelemtingai sutapusį su agresoriumi, palikdama nuošalyje.)
Pirmąją Vilniaus knygų mugės dieną visi sutikti ir labinti pirmiausia minėjo bejėgystės ir beprasmybės jausmą, kaip visa tai siurrealu – kalbėti apie literatūrą ir vaizduotę, kai vos už tūkstančio kilometrų prasidėjo pats tikriausias karas. Nerimo ir baimės raišką palieku specialistams, bet tą vasario 24-ąją vos po vidurdienio tiesioginiame eteryje Aido Puklevičiaus klausiama apie knygas pirmąkart neprisiminiau jų, tų mėgstamųjų, pavadinimų, jie tiesiog dingo, ir „atkrito“ tik gerokai į pavakarę, pavyzdžiui, Tarp veiksmų (vertė Emilija Ferdmanaitė, Vaga) – paskutiniojo Virginios Woolf romano pavadinimas. Tekstas, savo melancholišku grožiu gelbėjęs karantino pradžioje, karo akivaizdoje tapo neįmanomas skaityti – dėl karo nuojautų, gyvenimo grožio trapumo ir žinojimo, kad Woolf jį rašė pirmaisiais Antrojo pasaulinio metais.
Prasidėjus karui, jis ėmė šmėžuoti kone visur, kožname pokalbyje ir netgi iš įpratimo įjungiamuose serialuose, kuriuose, regis, tyčia staiga atsiranda siužeto posūkių su Antruoju pasauliniu karu ar iš Donbaso karo pabėgusiais ukrainiečiais. Paskui netikėtai ėmė trikdyti ir pati kalba – net loštelėjau suvokusi, kiek karinio žodyno savo kasdienybėje pasitelkiu (atakuoja, kala, šaudo, sprogdina, etc.). Ir galiausiai, kiek nemažai, visai to neplanuodama, pastaraisiais metais skaičiau knygų apie karą, nes jo literatūroje yra tiek daug, kad ir kaip nesimatytų iš pirmos minties. (Turiu prisipažinti, kad ilgą laiką karo temos vengimą literatūroje man perlaužė Kate Atkinson romanas Griuvėsių dievas, verstas Rasos Drazdauskienės, Tyto alba išleistas 2016 m.).
Dėliodama savuosius sąrašus Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Metų verstinės knygos konkurso ekspertų posėdžiui suvokiau, kad vien pernykštės labiausiai įsiminusios knygos buvo apie karą – tikrąjį ir metaforinį, išorinį ir vidinį, jo padarinius, ilgalaikį matomą ir nematomą poveikį. Apie Antrąjį pasaulinį – Curzio Malaparte Oda (vertė Toma Gudelytė, Tyto alba) ir W. G. Sebaldo Austerlicas (vertė Rūta Jonynaitė, Baltos lankos); nuolatinę kovą tarp tamsos ir šviesos, proto ir instinktų – Alvaro Enrigue Staigi mirtis (vertė Alma Naujokaitienė, Rara), Fernandos Melchor Uraganų sezonas (vertė Eglė Naujokaitytė, Rara) ir Marieke Lucas Rijneveld Vakaro nejauka (vertė Aušra Gudavičiūtė, Baltos lankos). Apie karą, neatsiejamą nuo knygos ir literatūros raidos – Irene Vallejo Knygos gimimas: Kaip užrašytas žodis tapo amžinas (vertė Dovilė Kuzminskaitė, Alma littera). Abejoju, ar šios knygos buvo tarp perkamiausių mugėje, kaip ir abejoju, ar dabar tinkamas metas jas skaityti. Nors. Parašiusi šį sakinį išgirstu, kad vieniems kaip tik karas atrakino tekstų apie karą skaitymą. Vadinasi, aš ne iš jų.
Pirmosios Vilniaus knygų mugės dienos pabaigoje, kai erdvės ištuštėjo ir buvo aišku, kodėl – daug kas dalyvavo Ukrainos palaikymo akcijoje prie Seimo, vėliau pajudėjusioje link Boriso Nemcovo skvero, – kalbėdama su seniai matyta ir pasiilgta drauge išgirdau širdį sekundei apkabinančią frazę: mugė yra tarsi mentalinis bunkeris.
Taip tikrai buvo visas keturias dienas, per kurias tą patį, tik skirtingais žodžiais, kartojo sutikti bičiuliai ir pažįstami, nevengę pripažinti baimių ir dvejonių, mat atrodė nepadoru vykstant karui važiuoti į knygų mugę, tačiau atvykę suprato – mugė teikia prieglobstį, minutinę ramybę, leidžia įkvėpti ir kuria stiprų bendruomenės jausmą. (Gal dėl to Litexpo buvau visas keturias dienas siekdama mažiau sekti karo naujienas ir daugiau būti su gyvais žmonėmis.) Nors apie karą ir Ukrainą buvo kalbama beveik kiekviename renginyje, vis dėlto visi pokalbiai ir diskusijos išsaugojo knygos ir literatūros, kūrybos ir vaizduotės šerdį, teikdami tam tikro atokvėpio ir ramybės.
Net ir nuolatinės per visus leidyklų stendus sklindančios kalbos apie karą ar naujausių baisių žinių skaitymas iš fronto buvo tarsi amortizuojamas knygų, jų kūrėjų, skaitytojų ir bičiulių, jų šypsenų, juoko ir palaikymo. Ir nenuostabu, juk daugelis buvome nesimatę nuo 2020 m. vasario paskutinio savaitgalio, po kurio pasaulį uždarė koronaviruso pandemija. Karo akivaizdoje vykusi mugė tarsi atsitraukė nuo savo šiųmetės temos „Vaizdas kaip tekstas“, o gal kaip tik – jį išpildė? Nes visi vaizdai iš fronto, neabejotinai tampantys įrodymais Hagai, yra iškalbingesni ir paveikesni už bet kokį (kol kas neįmanomą parašyti) tekstą.
Vienas dažniausių knygų mugės prašymų, sklidusių per leidyklų stendus, buvo rekomenduoti knygas, kuriose niekas nemiršta ir nešaudo. Su tokiu klausimu mane pričiupo ir leidykla Baltos lankos. Apžvelgę išdėliotas knygas sutarėm, kad vertėtų siūlyti skaityti vieną gražiausių Romaino Gary romanų Aitvarai (vertė Pranas Bieliauskas): „reikia stipriai laikyti virvelės galą, kad neleistum aitvarui pasiklysti ieškant dangaus mėlynės“. Dar pridūriau Sandro Veronesi Tu ir esi kolibris (vertė Lina Gaučytė): „Galų gale, juk reikia tiek mažai: gražios dienos, vieno kito apkabinimo, bučinio į lūpas“. Vėliau prisiminiau ir nuostabųjį Grahamą Swiftą ir jo Regimybes (vertė Rasa Drazdauskienė): „Kaip galima gyventi vieną gyvenimą, o paskui imti ir pakeisti jį kitu?“
Pati per mugę įsigijau vos porą knygų, iš kurių lėtai, bet vis dėlto galiu paskaitinėti tik vieną – René Descartes’o Sielos aistras (vertė Linas Rybelis, Jonas ir Jokūbas). Galvodama apie tai, ką dabar būtų galima skaityti įsivyraujant karo kasdienybei, prisiminiau dvi knygas, kurias tuoj pat pasidėjau ant akių. Pirmiausia, Antrojo pasaulinio karo metu Lindgren sukurtą Pepę Ilgakojinę. Drąsi ir daugelio vaikystės herojė gimė 1941 m. žiemą, pirmiausia sekant Pepės istorijas prieš miegą dukrai Karin Nyman, o vėliau vis gausesniam vaikų ratui. Nuo Pepės istorijos savo karjerą pradėjo viena mylimiausių vaikų rašytojų visame pasaulyje. Pepės ir jos draugų nuotykiai gelbėjo ir mane, tais 1990–1991 m., kai buvo daroma Lietuvos istorija. Iš tų dienų labiausiai prisimenu pučo laikus – tą rugpjūtį vietoj pietų miego man mama skaitė tik Pepę, kuria aš neabejotinai norėjau būti, kaip ir turėti Poną Nilsoną. Tam tikro Pepės užsispyrimo ir valdingumo turi ir kita herojė, smarkiai prisidėjusi prie istorijos ir Antrojo pasaulinio karo baigties – Clementine Churchill, Winstono Churchillio žmona. Jos ekscentriškai įsimintiną gyvenimo ir meilės Winstonui istoriją pagaviai į daugiau nei 500 puslapių knygą Clementine Churchill: Pirmosios ledi gyvenimas ir karai (vertė Vitalijus Šarkovas, Tyto alba) suguldė britų žurnalistė Sonia Purnell.
Per šį laiką nuo vasario 24 d. ryto nekart mintyse skambėjo Inter arma silent Musae. Tačiau bendrame sraute literatūros nestinga – skaitydama bičiulių surenkamas žinias matau, kaip agresorių apibūdinančiame diskurse vis labiau įsitvirtina J. R. R. Tolkieno orkai (gal kiek ramesniais laikais reiks ne tik tęsti pradėtas klajones po Oksfordą Tolkieno keliais, bet ir pasiryžti perskaityti Žiedų valdovą?), kaip vėl prisimenamas George’as Orwellas (beje, jo dienoraštinis įrašas apie Antrojo pasaulinio pradžią kone toks pat kaip Mykolaičio-Putino, ir ta pati preciziška orų registracija!) ar Franzas Kafka. Gaila, kad niekas neprisimena Ričardo Gavelio Vilniaus džiazo – romano, ironiškai aprašančio sovietinę armiją kaip tarppasaulinio chuliganizmo reliktą, o totalitarinę valdžią kaip pasaulio protą ištikusį schizofrenijos aktą. Šiame romane veikia ir Bebas – atgijęs tarybinės sistemos įvaizdis. Tad jei nenorite skaityti viso romano, rekomenduoju perskaityti bent jau ketvirtą jo priedą „Valdymo sistema kaip psichinis ligonis“.
O kaip apie gėrio pusę? Galbūt belieka tikėti pasakos struktūra, kad po visų negandų ir sunkiausių žygdarbių „jie gyveno ilgai ir laimingai“. Nors neseniai viena bičiulė prasitarė, kad net ir Džeimsas Bondas mirė, tai kas jau čia mus išgelbės? (Bet aš dar nemačiau paskutinio Bondo filmo, todėl man šitas argumentas negalioja.) Ko gero, poezija? Mat visus sutiktus mugėje prie gimtuoju tapusio leidyklos Apostrofa stendo stengiausi supažindinti su Czesławo Miłoszo 1986 m. parašytu eilėraščiu „Bet knygos“ (31 eilėraštis, vertė Tomas Venclova, Vilnius: Apostrofa, 2022, p. 41):
Bet knygos bus lentynose, tikros būtybės,
Atsiradusios kartą, šviežios, dar drėgnos,
Lyg blizgantys kaštonai rudenį po medžiais,
Ir liečiamos, myluojamos, pradėjusios būti
Nepaisant pašvaisčių akiraty, susprogdintų tvirtovių,
Žygiuojančių kilčių, skriejančių planetų.
Mes esame – sakė, net kada iš jų būdavo plėšomi lapai
Ar raides nulaižydavo siaučiančios liepsnos.
Apie poezijos galią savo laiškuose kūrybinio rašymo bendruomenei Story club kalba ir amerikiečių prozininkas George’as Saundersas, prieš kelias dienas su prierašu „I Know This Isn’t Poem Club, but...“ atsiuntęs Charleso Reznikoffo eilėraštį „During the Second World War“.
Kai prasidėjo koronaviruso pandemija, visi ieškojo paralelių istorijoje, ir jas rado, tikėdami, kad po pandemijos siautulingai paūšime ir paošime taip, kaip po ispaniškojo gripo, kai pasaulį ištiko Roaring Twenties. Bet XXI a., dar net nepasibaigus pandemijai, mus visus ištiko karas, dėl kurio sąmoningai ar ne, nerimavome jau ne vieną mėnesį. Jis mums darsyk parodė ir skaudžiai priminė, kad iš istorijos, deja, nepasimokoma (tiksliau, pasimoko agresoriai ir tironai). Todėl mums dabar tenka joje dalyvauti patiriant tai, apie ką tik galvodavome, neretai gal tik minčių pakraštėliais, skaitydami apie XX a. karus – ką darė ir kaip gyveno, apskritai, kaip galėjo gyventi žmonės, kai greta vyko karas, kodėl tas ar anas nepadėjo, nesustabdė. Todėl šią akimirką ir šį tekstą baigiu retoriniais klausimais – kas bus mūsų laikų Stefanas Zweigas, parašysiantis mūsiškį Vakarykštį pasaulį? Ar atsiras naujas Florianas Illiesas, suguldysiantis 2021-uosius kaip metus prieš pirmąjį ir tikiuosi paskutinį XXI a. karą?
Kol galvoju šiuos neva rimtus klausimus, ateina žinia iš apsiausto Kyjivo – jei kada kas statys filmą apie šitą Ukrainos karą, kurį ji neabejotinai laimės, tai filmas privalės būti tik komedija, jokiais būdais ne dramatiška tragedija ir jau tikrai ne rimtasis, prizams ir kanonams kuriamas autorinis kinas. Все буде Україна!
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.
