Šiame interviu su J.Tumasonyte kalbamės apie „Undinių“ išskirtinumą. Kaip autorė pati suvokia gamtiškumą ir žmonių santykius? Kokias socialines problemas atskleidžia novelės ir apsakymai? Kur yra riba tarp dienoraščio, publicistikos ir literatūros?
– Prieš mums susitinkant minėjote, kad vasaromis negyvenate Vilniuje.
– Galbūt todėl, kad atradau savyje žemdirbio geną (juokiasi). Paauglystėje ir ankstyvojoje vaikystėje manęs pernelyg netraukė gamta, todėl niekada nemaniau, kad taip bus. Gyvūnus visada mylėjau, tačiau gavusi gėlių visada jas nudžiovindavau.
Taip išėjo, kad mano vyras turėjo neseniai baigtą remontuoti sodą su žalia veja. Netoliese yra ežeras, kuriame galima maudytis, regioninis Neries parkas, miškai. Tad tame sode ėmėme eksperimentuoti, ir išėjo taip, kad užveisėme didžiausią sodą. Šiuo metu esame to sodo įkaitai, todėl privalome jį laistyti, rūpintis.
Įprastai gyvename senamiestyje, todėl jaučiu didžiulį kontrastą. Dūzgiančiame, ūžiančiame mieste išėjęs beveik visada kažką sutiksi, o sode už tvorelės galima pamatyti negyvenamus laukus ir laukines obelis.
– Svarsčiau, dėl kokių priežasčių jūsų novelių knygoje „Undinės“ estetizuojama gamta. Galbūt tai ekologinis apsisprendimas, o gal perfrazuojamas baranauskiškas, lietuviškas romantizmas?
– Novelę apie undines parašiau prieš 6 metus, kažkur birželį. Tuo metu pirmą kartą plaukiojau jachta po Kauno marias. Įprastai planuoju rašymą, bet šį tekstą sukūriau vienu prisėdimu. Net pati nesupratau. Per visus metus turinys truputį keitėsi, jis buvo verstas į tris kalbas, tad kiekvieną kartą buvo rastas vis kitoks variantas.
Nors ir bijau vabalų, didelių žuvų, gyvačių ir kitų gyvių, gamta vis tiek mane traukia.
Tuo metu tikrai nemąsčiau apie jokias ekologijas. Paslaptingas Kauno marių vandens gylis kėlė pagarbią baimę. Netgi dabar plaukiodama išsigąstu, kad kažkoks milžiniškas šamas man gali bakstelti į pilvą, nes taip būti gali. Jau nekalbu apie užsienio jūrų ryklius. Nors ir bijau vabalų, didelių žuvų, gyvačių ir kitų gyvių, gamta vis tiek mane traukia.
– Atrodo, kad labiau nei mirties bijoma nustoti gyventi, knygoje gausu hipochondrijos. Tačiau su gamta susijusi ne tik baimė, bet ir vietomis buitiškas, nelaimingas seksualumas. Trumpai pacituosiu pasakotoją: „Pirmą kartą vaikščiodama miške pagaliau suvokiau, kokie šie kvapai seksualūs: įkvepi miško oro, o jauti gaivališkus kūno syvus.“
– Taip, gamtoje seksualumas daug kur atsikartoja. Mes juk esame gamtos dalis, tačiau specialiai to neišskiriu. Mano veikėjai dažnai būna nevykėliai. Vadinasi, panašus ir jų seksualinis gyvenimas. Knygoje yra veikėjai, kurie apskritai nemoka kurti santykių arba jų sąjungai galimai gresia skyrybos.
Galiausiai, rašyti apie seksą, kad jis neskambėtų juokingai, yra sudėtinga. Kalbėdama šia tema stengiuosi surasti kažkokį raktą, kad tai nebūtų banali ir juokinga nesąmonė. Galbūt dėl šios priežasties tiek mano veikėjai, tiek gamta yra grubūs, gaivališki. Pavyzdžiui, toks yra ponas Bružas, nagrinėjantis moteriškes. Na, ir apskritai meilė yra komplikuota tema.
– O kas jūsų pasakojime svarbiausia?
– Kartais jaučiu stiprią emociją, kurią noriu įvilkti į pasakojimą. Taip nutiko su novelėmis „Muzika jų akyse“ ir „Paskutinė mano gyvenimo diena“.
Pristatymo metu Virginija Cibarauskė sakė, kad žiūrėdama į mano tekstus mato visai kitokį nei Danutės Kalinauskaitės arba Dainos Opolskaitės sakinį. Galbūt jų tekstuose veiksmo mažiau, tačiau kalba turtinga metaforų ir epitetų. Maniškiame yra nuolat besisukantys veiksmažodžiai ir daiktavardžiai. Dailūs ir grakštūs sakiniai tikriausiai ne man.
– Marijus Gailius savo instagrame apie jūsų knygą rašė: „Rinkinį įrėminančios alegorijos – istorija apie homoreptilijas ir kvaziistorinis pasakojimas apie motinystę spekuliatyvinėje LDK, nors ir sklandžiai surašytos, pasirodė gan keistos.“
– Aš net nustebau, kad jam patiko būtent tos novelės apie santykius, o pasakojimai su mistiniais elementais pasirodė per keisti. Kiti mano skaitytojai kaip tik labiau išskiria tuos tekstus, kuriuose susipina buitis ir magiškasis realizmas. Visgi nenorėčiau būti griežtai prisirišusi prie magiškojo realizmo, todėl komplimentas novelėms, kuriose to nėra, malonus.
– Apie ką iš tiesų yra knygą atverianti undinių alegorija?
– Undinės man buvo metafora, išreiškianti tai, kas yra svetima, kitoniška. Tuo metu skaičiau Edwardo W. Saido knygą „Orientalizmas“. Tai kūrinys apie vakariečių sukurtą Rytų įvaizdį, kuris visiškai nėra susijęs su empirine tikrove. Tačiau Vakarų pasaulis vis tiek veržiasi į rytus.
Panašiai ir pirmojoje novelėje su plaukiančiais tyrinėti undinių mokslininkais, kurie dar netyčia ir vieną kitą nužudo. Norėjau perteikti veržimąsi į „kito“ teritoriją ir tą „kitą“, kurį įsivaizduoja kaip bjaurų, šlykštų. Juk „kitas“ gali būti ne tik kita gyvybės forma, užsienietis, jis gali būti ir mirtis, nepatirta meilė. Pavyzdžiui, ponas Bružas susiduria su mirtimi, o vėliau netgi suvokia, kad yra jau miręs.
Visgi undinės nėra vien kitoniškumas, tai švelni melancholija, meilės laukimas.
Visgi undinės nėra vien kitoniškumas, tai švelni melancholija, meilės laukimas. Man atrodo, kad apie tai šneku visuose tekstuose. Iš tiesų labai sunku, kai novelės nėra rašytos kaip romanas, jos kurtos skirtingais laiko tarpais. Tai jungiančią kepurę rasti nėra lengva.
– Kuo tau pačiai aktualus „kito“, atsiskyrėlio vaizdinys?
– Man atrodo, kad ir aš pati esu atsiskyrėlė. Iš tiesų, man patinka susipažinti, bendrauti su žmonėmis, su kuriais atsitiktinai susiduriu dėl susiklosčiusių aplinkybių. Aš įsijaučiu ir tada gyvenu jais. Taigi mano personažai ateina iš realybės. Pavyzdžiui, taksistę Rasmą realiai buvau sutikusi Ventspilyje, ji tikrai buvo oranžiniais plaukais, suknele su praskiepu ir aukštakulniais. Kartu su savo girtu mylimuoju ji vežė mus į pusiasalį, jie taip pat „graibydavosi“ paėję tolėliau. Ji pasakojo ir apie savo dukrą, kuri yra neįgaliųjų pensionate, bei taksistės darbą. Stengiausi atkurti ją kuo autentiškiau. Galbūt dėl šios priežasties veiksmas ir vyksta Latvijoje.
– Latvija kaip „kitas“ arba piktasis dvynys. Pati esi žurnalistė, tad kiek tavo kūryboje yra publicistikos, dienoraščio, literatūros?
– Nežinau, ar mano tekstuose apskritai esama žurnalistikos.
– Turiu omeny tai, kad tavo personažai itin realūs ir atrodė, kad jie buvo stebimi akyla publicisto akimi.
– Jeigu lengva tapatintis, vadinasi, tai komplimentas (juokiasi). Dienoraštiškumas buvo viena iš pasakojimo formų ir tiek. Tiesą sakant, norėčiau pamėginti rašyti panašiai kaip Svetlana Aleksijevič, kuri savo kūryboje sujungia žurnalistiką ir fikciją. Man patinka kalbinti žmones ir vėliau kažką iš to sudėlioti. Tačiau kol kas iš to fikcijos nedarau.
Na, ir šiaip nemoku sukurti kažko tokio, ko nėra patyrę mano aplinkos žmonės. Čia tas pats, kas pasakoti žmonėms apie nesapnuotus sapnus – nesąmonė. Panašiai yra ir su tekstais. Juokinga, kad vieną kartą su gera savo drauge, grafinių novelių autore Gerda Jord labai susipykome. Siūlydama važiuoti vasarą skinti braškių ji sakė, kad jokiais būdais nedrįsčiau apie tai rašyti. Aš nesutikau ir sakiau, kad ką norėsiu, tą rašysiu. Ten buvo visa drama. Tačiau mes vis dar glaudžiai bendraujame, žinome viena kitos paslaptis.
– Laikas ir erdvė knygoje lengvai atpažįstami Lietuvos miestuose gyvenantiems skaitytojams. Personažai – paprasti žmonės ir jų buitinės gyvenimo dramos. Kuo jūsų knyga inovatyvi ir aktuali?
– Nežinau dėl to inovatyvumo. Šį dalyką suprantu kaip technologijoms būdingą bruožą. Nežinau, ar mano rašymo stilius yra visiškai kitoks, naujas. Pavyzdžiui, neseniai skaičiau George‘o Saunderso knygą „Linkolnas bardo“, kurio formą galima pavadinti autentiška. Net skaitant jo noveles jaučiu, kad jis eina neišbandytu keliu. Mano knygoje nėra tokių dalykų, kai kurios novelės, sakyčiau, netgi visai tradicinės.
Na, lietuvių literatūroje novelių nėra daug, perkamiausi yra romanai. Vis dėlto, veikti gali buities ir magijos jungtis bei atpažįstamos erdvės ir laiko realijos. Labai tikiuosi, kad buvo viena kita juokinga vieta. Nenorėčiau, kad „Undinės“ būtų suprantamos kaip lyriškas pasakojimas. Pati esu didelė pesimistė, tačiau man atrodo, kad į liūdnus dalykus svarbu žiūrėti per juoką.
– Kokias socialines problemas norite išskirti?
– Socialinių problemų tikrai yra. Pavyzdžiui, taksistė gydosi nuo alkoholizmo, kurio nenorėjau tiesiog aprašinėti. Tam sukūriau antrininką, padedanti išeiti iš savęs, pažvelgti į save iš šono. Nors trenk į galvą, bet sunku prisiminti save prieš dvejus metus. Apskritai taksistė atskleidžia ir kitas socialines problemas, tarkim, priklausomybę nuo narkotikų, vienišumą.
Net nežinau, kodėl taip rašiau. Galbūt tuo metu jaučiau baimę pažvelgti į save praeityje, nes atrodė, kad atidariusi spintą išvysiu krentančius skeletus. Pamenu, kad tada sapnuodavau mirusio kūno slėpimą po grindimis. Matyt, reikėjo iš to išsilaisvinti. Bet tikrai nelaikau rašymo vien psichoterapija, spalvinimu, man tai yra ir darbas. Žinoma, „Undinės“ gali daug kam nepatikti, juk yra įvairių literatūrinių skonių. Visgi, norėčiau, kad apie šią knygą būtų daug kalbama.
– Kur tu save matai lietuvių literatūros tradicijoje? Kas tave įkvepia, kas tau yra artima?
– Niekada tikrai neatsižadėsiu ankstyvoje jaunystėje skaitytos Jurgos Ivanauskaitės apsakymų. Dar tada buvau nyki paauglė ir galvojau, kad va čia tai gyvenimas! Be abejo, Ričardas Gavelis, Saulius Tomas Kondrotas ir Charlesas Bukowskis, kuris iš dabartinės perspektyvos atrodo tiesiog grubus senis. Juokinga tai, kad mano vyras išvertė „Arklienos kumpį“, kas buvo pirmoji skaityta Ch.Bukowskio knyga.
– Kiek Ch.Bukowskio yra jūsų knygoje?
– Čia mažoka, galbūt daugiau „Dirbtinėje muselėje“. Aš skaitau labai daug gerų knygų ir jos kaupiasi. Todėl nemėgstu apsistoti ties kažkuria viena. Pavyzdžiui, prieš trejus metus perskaičiau baisiai gerą Lenos Eltang knygą „Akmeniniai klevai“. Bandžiau ir kopijuoti, tačiau visiškai neišėjo. Taigi, nebūtinai patikusi knyga padarys kažkokią įtaką.
– Įdomu ir tai, kokiomis aplinkybėmis rašėte knygą: kiek užtrukote, kur gyvenote, kuo domėjotės?
– Seniausias tekstas ir buvo apie undines. O visa kita atėjo iš juodo darbo, kai bandžiau rašyti romaną. Šie apsakymai tapo dideliu palengvėjimu, nes buvo žmonių vis klausinėjusių, kaip man sekasi aną kurti. Tuo metu norėjau prasmegti į žemę, buvau gavusi ir stipendiją, bet romano neparašiau. Marius Burokas man patarė parašyti geras noveles ir visi pamirš neištesėtą pažadą. Tuo metu prisėdau prie „Taksistės“, kurios rašymas vertė jaustis bjauriai. Tačiau po visko kiti tekstai susidėliojo lengviau.
