Jurga Tumasonytė: apie parašytą knygą vaikams, filmo scenarijų ir turimus vertingus kūrinius

– Pokalbį paprastai pradedame nuo vaikystės. Tad klausiu ir jūsų – kas anuomet jus atvedė į knygų pasaulį?

– Mano tėvai visada prisimindavo ir girdavosi kaimynams bei giminaičiams, kad aš išmokau skaityti gal trejų metų. Šito neprisimenu, nes išmokau ir pamiršau. Paskui mama, jau pamenu, kaip mane mokė skaityti, turbūt, tuo metu buvau penkerių. Prisimenu tą storą, storą knygą su lietuviškomis pasakomis – „Gyvasis vanduo“.

Prisimenu skaitymo sceną: mane dažnai palikdavo pas močiutės seserį, mes ją vadindavom Karalina, ir ji su tokiais mažulyčiais akinukais skaitydavo žurnalą „Siono sargybos bokštas ir Kristaus buvimo šauklys“, nes ji buvo jehovos liudytoja, o aš skaitydavau krūvas savo vaikiškų knygelių – mėgdavau jas kartu tampytis. Bet nėra įstrigusių aiškių kūrinių, gal daugiau iliustracijos, kurios kaip vaikui buvo svarbios. Dabar tiesiog nudilgina, kai pamatau tas senovines knygas ar iliustracijas.

Kertinė rašytoja, mane lydėjusi vaikystės metu ir dar ankstyvosios paauglystės pradžioje, buvo Astrida Lindgren. Tiesą sakant, aš buvau inertiškas vaikas ta prasme, kad knygą „Mūsų visų Madikė“ perskaičiau mažiausiai dvidešimt kartų – skaitydavau ir skaitydavau.

Man patikdavo šeimos biblioteka, kuri būdavo už stiklinių sekcijos durų – ten dažnai mėgdavau viską iškrauti ir vėl sukrauti, sukataloguoti. Nežinau, gal norėjau žaisti biblioteką, bet iš ten buvau išsitraukusi Kazio Borutos „Baltaragio malūną“, nes mama man aiškino: tavo vardas, Jurga, yra iš to romano. Bandžiau jį skaityti, nežinau, gal tuomet man aštuoneri buvo. Man nepatiko, bet skaičiau ir perskaičiau iki galo. Dabar manau, kad tai liūdna istorija, kuri gal atnešė kažkokią įtaką ir būsimai rašytojai, kurios pirmasis sakinys, kurį aš prisimenu, jau paauglystėje kai rašiau, prasidėjo taip: jos gyvenimas buvo toks prastas, kaip pigi kava (juokiasi). Matyt, buvau ką tik pradėjusi gerti kavą, atrodė labai stiprus įvaizdis.

– Kokios skaitytos knygos jums yra įsiminusios labiausiai?

– Iš tiesų, iki paskutiniųjų klasių mokykloje knygas skaičiau be didesnės atrankos. Mėgau eiti į bibliotekas, tai buvo kaip didelė šventė. Bet knygas rinkdavausi be didelės atrankos – nebuvo taip, kad žinodavau, kuri iš jų yra gera, o kuri ne. Tiesiog skaitydavau ir tiek.

Paskui ėmiau žiūrėti, kurias knygas reikėtų perskaityti. Taip perskaičiau Hermanno Hesses „Stepių vilką“, kuri man nelabai patiko, bet visiems savo draugams ir bendraamžiams sakydavau, kad tai mano knyga (juokiasi). Žinoma, Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“ – romanas man patiko, bet, aišku, aš tai pabrėždavau, kai norėdavau susipažinti su žmonėmis, kurie, buvo rašantys ar prie meno.

Bet didelį įspūdį ir įtaką man padarė paskutinėse klasėse atrastas Charlesas Bukowskis, jo grubi kalba. Tada, pamenu, pagriebiau skaityti ir Eduardą Limonovą ir pagalvojau – taip aš norėčiau rašyti, tokiu stiliumi.

VIDEO: Jurga Tumasonytė: apie įsimintinus skaitytus kūrinius ir namuose turimas vertingas knygas

Jurga Tumasonytė: apie įsimintinus skaitytus kūrinius ir namuose turimas vertingas knygas

Mažvydas Karalius, Lina Zaveckytė

Leidyklos „Kitos knygos“ leistos knygos man tuo metu atrodė tokios – va čia tai jo, norėčiau kada nors bent piršteliu prisiliesti prie tos leidyklos. Tuo metu, gal dvyliktoje klasėje, man taip atrodė. Ir net nepagalvojau, kad paskui gana dažnai ten užeisiu ir ten bus daug dirbančių mano draugų (juokiasi).

Dvyliktoje klasėje tokie nonkonformistiniai vyručiai darė įspūdį (juokiasi).

– Užsiminėte apie bibliotekas. Koks dabar santykis su biblioteka?

– Dabar jis yra nutrūkęs ir atšalęs. Tam yra dvi priežastys.

Aš dirbu knygyne, kuriame pilna knygų – gali jas skaityti ir vis tiek visų neperskaitysi. Kitas dalykas, mes gyvename bute, kuris kimšte prikimštas knygų – mano vyras stengiasi sekti visas knygų naujienas.

Aš suprantu, kad nebėra prasmės eiti į biblioteką, nes mes dažniausiai jau turime norimą knygą arba aš ją galu pasiskolinti iš knygyno. Jeigu reikėtų specifinių knygų rašant mokslinį darbą – būtų kitaip.

Kažkada net skundžiausi draugams, kad nebegaliu eiti į biblioteką kaip skaitytoja, nes nebėra tikslo imti knygų.

– Jei gerai suprantu, esate žmogus, kuris linkęs knygas kaupti namuose?

– Ne, nesu toks žmogus ir norėčiau, kad knygų namuose būtų mažiau (juokiasi).

Nesu linkusi labai prisirišti prie daiktų ir daugelį knygų aš galėčiau laisva ranka atiduoti arba padovanoti. Ypač iš to laikotarpio, kai rašydavau knygų recenzijas – tai buvo seniai, bet knygų būdavo ne tokių ir vertingų.

Dabar stengiamės turėti tik vertingas knygas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurga Tumasonytė

– O kas yra vertinga knyga? Turite tam kriterijus?

– Bėda ta, kad ir tas knygas, kurios gali nuvilti, įsigyjame (juokiasi). Jei pasirodo kažkoks įdomus autorius, tai, be abejo, kad įdomu jį perskaityti, iš profesinio domėjimosi įdomu perskaityti kolegų tekstus, knygas. Kartais tai būna klasika, kurią norėtųsi turėti, kartais susižaviu kokia nors angliška knyga, nes mūsų knygyne, turbūt, daugiau nei pusė visų knygų yra anglų kalba. Tada būna dar sunkiau – skauda sielą, kai matai tiek daug gerų knygų anglų kalba, kurios aptarinėjamos „Goodreads“, jų dar nespėta išversti į lietuvių kalbą. Atrodo, kad griebtum, skaitytum, bet dabar yra bėda, kad sunku disciplinuoti save, perskaityti knygą iki galo ir eiti prie kitos – dabar turiu daugybę atverstų, pradėtų skaityti knygų. Nekalbu apie skaityklę.

Dabar nesimėtydama ir nuo pradžios iki galo perskaičiau dvi. Viena jų – Michelo Houellebecqo „Serotoninas“. Šiaip aš nemėgstu M.Houellebecqo, bet aplink visi aptarinėjo ir skaitė. Pagalvojau – negaliu neperskaityti. Patiko.

Po to nustebino Karinos Bojs knyga „Mano šeima europiečiai“ – tai knyga apie genus, per kuriuos galima tyrinėti žmonijos istoriją. Ši knyga įkvepia apmąstymams. Aš niekada per daug nesusimąsčiau, kad paleolitas truko 100 tūkst. metų – mes tiek laiko naudojomės gremžtukais ir dar kartais su neandertaliečiais susiporuodavom. Man dar padarė įspūdį, kad iš rastų puodų šukelių mokslininkai gali nuimti maisto dulkelių likučius ir ištirti, kuo senovėje maitinosi žmonės. Iš to galėtų gimti daug literatūrinių istorijų. Gal net ir gims.

– Kokios knygos, autoriai jus įkvepia?

– Dabar įkvėpė J.Bojs.

Įvairiais laikmečiais, įvairūs autoriai įkvėpdavo. Pavyzdžiui, paauglystėje ir, jei taip galima pasakyti, jaunystės pradžioje labai patiko Jurgos Ivanauskaitės persona – labai norėjau elgtis panašiai, taip atrodyti, gyventi tokį gyvenimo būdą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Jurga Tumasonytė

– Jūsų naujausias romanas „Remontas“ – nemažai apie jį kalbėta. Prieš pokalbį žvelgiau į jūsų debiutinę knygą „Dirbtinė muselė“, kuri išleista 2011 metais. Jos galiniame viršelyje – provokuojanti jūsų nuotrauka, kurioje jūs užfiksuota su cigarete. Anotacijoje yra tokie žodžiai: „Paauglystėje susižavėjau kinu. Labai patiko juodai baltos moterys su cigaretėmis lūpose“. O štai „Remonto“ viršelyje jau esate pristatoma kitaip – vardinami jūsų pasiekimai literatūroje, parašytos knygos, gautos premijos. Kaip jūs, savo akimis, užaugote nuo tos rašytojos, kuri provokavo, iki to, kuria esate šiandien?

– Manau, kad kažkiek ūgtelėjau. Tuo laiku, kai išėjo „Dirbtinė muselė“ man buvo dvidešimt dveji ar treji metai, norėjau būti įžūli, šiek tiek ekscentriška, rengdavausi įdomesniu stiliumi, dalyvaudavau slam turnyruose. Patiko būti norinčiai šiek tiek šokiruoti.

Dabar, manau, viskas šiek tiek nurimo, gal rimčiau pradėjau žiūrėti į savo tekstus. Anksčiau rašydavau labai greitai – parašau tekstą, siunčiu į „Šiaurės Atėnus“. O dabar kritiškiau žiūriu į savo tekstus. Galbūt todėl taip ilgai rašiau „Remontą“, nes tapau kritiškesnė (šypsosi).

– Kokie kūrybiniai planai? Ko jūsų skaitytojams tikėtis ateityje?

– Kartu su Janina Lapinskaite esame beveik parašiusios scenarijų, tikėkimės, kad viskas bus gerai ir antrajame etape jam pasiseks, nes Algimantas Puipa pagal jį nori statyti filmą. Pirmas kartas rašant scenarijų – supratau, kad tai žiauriai sunku daryti.

Esu vaikišką knygą parašiusi – šiais metais turėtų pasirodyti. Buvo įdomi patirtis. Pastaruoju metu skaitau daug vaikiškų knygų, būtent paveikslėlių knygų, ir galvodavau – o ką aš, negaliu parašyti? Pamenu, susiginčijom su vyru, jis sako – taip paprastai neparašysi. O aš atsisėdau ir per valandą parašiau. Buvo gėda, kad per valandą, tai taisiau, tvarkiau, skaičiau. Nusiunčiau keliems draugams, leidyklai – viskas tiko. Pirmasis bandymas. Paprastai, turbūt, sudėtingiau būna rašytojui, kuris jau žinomas suaugusiųjų literatūroje, pereiti į vaikų literatūrą. Taip pat kaip vaikų rašytojui būna sunkiau prasisprausti į suaugusiųjų rašytojų eiles.

Nuo pernai turiu minčių kitam kūriniui, kuris bus galbūt romanas. Bet viskas vyksta iš lėto, o ir pati save tyčia lėtinu – užtenka tiek daug rašyti, nes pradėsiu „kepti“ knygas. O to nenorėčiau daryti, norėčiau išlaikyti koncentraciją, o ne „kepti“, „kepti“, „kepti“.

– Filmo scenarijus. O norėtumėte išvysti ekranizuotą savo filmą?

– Taip (juokiasi). Viską, kas su mano knygomis susiję, norėčiau pamatyti ir išgirsti (juokiasi).

– Ačiū už pokalbį.

Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba