– Ispanijoje rašei knygą „Sibiro haiku“, Lietuvos kaime – „Nukritę iš Mėnulio“. Ar vieta, kurioje rašai, tau svarbi?
– Tekstus, turinčius pradžią ir pabaigą, visada rašau namuose, vis skirtinguose, esame nemažai jų pakeitę. O padrikas mintis ar epizodus į knygelę užsirašau ten, kur tuo metu būnu. Tarkime, kavinėje negaliu susikaupti ir dirbti, labiau maga stebėti, kas vyksta aplink, kai ką pasižymėti.
Mėgstu rašyti namuose su aura, kurie įkvepia, jie nebūtinai turi būti mano. Knygai apie Oskarą Milašių kaimas su atšiauriomis išgyvenimo sąlygomis labai tiko – pasisemdavau vandens, užsikurdavau krosnelę ir jaučiu, Oskaras jau sklando aplink. Andalūzijoje rašant „Sibiro haiku“ – didelis kontrastas. Saulė, karštis, baseinas, o aš – atšiauriajame Sibire. Lydėjo mistiškas įsijautimas, lyg pati būčiau patyrusi tremtį. Panašus jausmas ir su Čerėja, gimtuoju O.Milašiaus kaimu. Taip ryškiai viską mačiau, lyg atpažinčiau iš anksčiau.
– Prie kokių knygų dirbi dabar?
– Pagal „Skalvijos“ užsakymą kuriame edukacinę iliustruotą knygą vaikams apie kiną. Taip pat gavome paramą paveikslėlių knygai „Mano draugas Hipokampas“ apie jūrų arkliuką, čia iš tos pačios serijos „Lašas jūroje“, jau ketvirtoji knyga.
Tekstas parašytas, iliustruotoja Kornelija Žalpytė jau pasipaišiusi eskizų, tuoj pradės piešti. Kol knyga iliustruojama, negaliu sakyti, kad mano darbas baigtas. Esu kartu įsitraukusi į kūrybinį procesą. Idėjų netrūksta – rytoj kaip tik susitinku su „Aukso žuvimis“ aptarti planų. Bet dar tik gimsiančių dalykų kol kas neišduosiu.
– Debiutavai 2017 m. ir dabar esi jau 9 knygų autorė. Iš kur toks produktyvumas?
– Nežinau, ar čia daug, turint omeny, kad rašau jau seniai. Tiesa, viena iš tų 9 – „Juoda ranka“ – audioknyga, kadaise sukurtos istorijos suaugusiems. Vis gimsta mintys naujoms paveikslėlių knygoms, dešimtimis skaičiuoju, kai kurias pradedu, bet negi visas išrašysi, negi visas išleisi? Ateina laikas, o gal ir parama. Kažkas patiki, tada įvyksta.
– Įstabu, kad turi tiek daug minčių paveikslėlių knygoms.
– Daugybę situacijų gyvenime matau kaip paveikslėlių knygas. Mintyse jas tokiomis verčiu, įsivaizduoju. Bet jei jos galiausiai materializuojasi, būna visai kitokios. Bent jau vizualiai.
– Tavo debiutinė knyga sulaukė milžiniško dėmesio tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Ar visada žinojai, kad nori būti rašytoja? Tavo gyvenimo kelias toks nestandartinis, nes daug kur gyvenai, užsiėmei įvairiomis veiklomis…
– Šiais laikais toks gyvenimo būdas jau įprastas, visi visur keliauja, visi visur mokosi. Dažnai ne vieną, o kelis skirtingus dalykus. Anksčiau rašytoja nesvajojau tapti, tokio sieko neturėjau, bet visada mėgau rašyti. Rašiau lyg žaisdama. Taip ir fotografuoju. Bet kitas klausimas: profesionalumas. Kažkuriuo momentu buvau vertinama kaip filmų vertėja. Dabar jau nesikratau tos naujos etiketės: vertėja ir rašytoja.
– Esi studijavusi prancūzų kalbą, gyvenusi, studijavusi Paryžiuje. Kaip tapai frankofile?
– Nepriklausomybės pradžioje, kai buvau 13, su choru „Liepaitės“ išvažiavau į Prancūziją. Išvykose gyvendavome šeimose. Tuomet atsidūrėme tokiuose prabangiuose namuose: nuostabus interjeras, maistas, pasijodinėjimai žirgais, labai svetingas priėmimas… Likau sužavėta.
Mano lietuvių kalbos mokytoja mokėjo prancūziškai ir mane labai įkvėpė, paskutinėje klasėje pradėjau mokytis prancūzų kalbos privačiai, tuomet įstojau į prancūzų filologiją Vilniaus universitete. Man atrodė, kad mokėjau tą kalbą dar aname gyvenime, beliko prisiminti. Universitete dėstė vienas dėstytojas prancūzas, per prancūzų kalbą jis man atvėrė kultūros pasaulį. O po poros metų išsipildė svajonė, ir išvykau studijuoti kino į Paryžių.
Vilnius man niekad neatsibosta. jis – kažkas tikro mano gyvenime. Draugas, kuris visada laukia.
Tai buvo labiau teoriniai mokslai, bet nutiesė kelią toliau. Laukė Niujorkas, Jonas Mekas ir avangardinis kinas. Grįžusi į Lietuvą su tuometiniu Prancūzijos kultūros atašė Julienu Couzy įkūriau prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Prancūzų kalba ir kultūra visą laiką sukosi aplink mane – kai verti filmus, irgi esi tame pasaulyje.
– Kaip per tą laiką kito santykis su Vilniumi – ar atrodė, kad miestas atsibodęs ir nepakankamas?
– Myliu Vilnių. Išaugau Senamiestyje, už buvusio „Lietuvos“ kino teatro, lankiau Salomėjos Nėries vidurinę, mokiausi senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose. Rasų kolonija man jau seniai pažįstama, atsikraustėm į namus, kur kadaise gyveno mano artimas draugas. Čia visos apylinkės išvaikščiotos.
Nevalingai vis ieškau mano vaikystės, jaunystės Vilniaus, liūdna, kai neberandi medžio, kurį apkabindavai, suoliuko, ant kurio prisėsdavai, akmenimis grįstų gatvių, labai ilgu senojo Užupio, atvirų kiemų. Vilnius man niekad neatsibosta. jis – kažkas tikro mano gyvenime. Draugas, kuris visada laukia. Išsibarstom po pasaulį. Bet sugrįžtame.
– Koks paauglių vaikų santykis su tavo, mamos, knygomis?
– Anksčiau paveikslėlių knygų tekstus visada jiems perskaitydavau, klausydavau jų įžvalgų. Dabar, kai rašau ir vyresniems, jie jau ne viską suseka, bet nepaprastai manim didžiuojasi. Su nauja knyga vis gaunu kokią jų gamybos dovanėlę. Anksčiau lyg ir tokį žaidimą žaidėm: viena knyga dedikuota vienam, kita – kitam. „Chameleono sapnai“ – abiem, „Pulpas ir jo žalia koja“ – Emiliui, „Kašalotų radijas“ – Alisai… „Meko sodas“ kol kas labiau tinka Emiliui.
Knygą jis įvertino teigiamai, sakė: „Įmanoma skaityti.“ Esam labai vieni su kitais suaugę dar nuo Ispanijos laikų, kai kartu patyrėm ir tai, ką reiškia pirkti į skolą ar ieškoti malkų kalnuose, kad pasišildytume namuką. Tuo metu buvau gyva vaikais ir vertimais. Gyvenome šiek tiek atsiskyrę, apsupti gamtos.
– Ar tada jau galvojai, kad rašysi knygas?
– Tame kaime įkūriau lietuvių mokyklėlę ir vaikučiams kurdavau istorijas apie gatvinuką Šmuką. Jau buvau parašiusi ir „Juodos rankos“ pasakėles suaugusiems, siūliau įvairioms leidykloms. Kažkas sklandė ore. Nuo kada tu rašytoja? Kai parašai knygą, kai ji išeina ar kai nebegali nerašyti? Kiek save prisimenu, vis rašiau istorijas, daugybę laiškų. Ne tik draugams ar artimiesiems.
Kontrolierių tarnybai, įvairiems gamintojams, menininkams, politikams. Vaikai anksčiau priekaištaudavo, kad kalbinu nepažįstamus. Atsakydavau: „Man įdomu, nes turiu, ką pasakyti ar ko paklausti, ne šiaip sau priekabiauju.“
Neseniai kavinėje stebėjau vaikiną – anksčiau būčiau parašiusi jam raštelį ir padavusi prieš išeidama. Kad jo nosis labai graži, kad jis visas gražus… Vis tiek tikriausiai nebesutiksiu, o jei sutiksiu – gi faina. Man pačiai norėtųsi gauti. Būna, sutinku žmogų, su kuriuo kadaise dainavau chore, sako išsisaugojęs visus mano laiškus. Visus? Ne vieną? Galvoju – šakės, net neprisimenu, kad būčiau rašiusi. Arba jaunesnis brolis neseniai surado krūvą mano laiškų iš Paryžiaus. Žada išleisti knygą.
Rašydavau ir dėstytojams. Aišku, mamai ir tėčiui. Pas tėtį neseniai radau dokumentą prancūziškai apie Grand prix laimėjimą už radijo pjesę, dalyvavau konkurse paskatinta dėstytojos. Pati retai ką kur siųsdavau, neturėjau poreikio skelbtis.
– O rašytojų bendruomenė atrodė svarbi? Prisimeni pirmą gyvą, didelį įspūdį palikusį rašytoją?
– Nemaniau, kad rašytojai gali būti susibūrę. Atsimenu pirmą suvokimą, kad prieš mane sėdi rašytojas, kai į Vilniaus knygų mugę buvo atvykęs Frédéricas Beigbeder. Jis atrodė toks impozantiškas ir kalbėjo taip įmantriai. Padarė įspūdį. Bet šiaip niekada nesudievindavau rašytojų. Nors kartais aplankydavo noras prisiliesti.
Tarkim, prie taip mylimų Marguerite Duras ar Boriso Viano. Labai nuliūdau, kad per vėlai susipažinau su Antonio Tabucchi’o kūryba. Pas jį tikrai būčiau nuvažiavusi. Beliko įtikėti, kad kontaktuojam, kai skaitau jo knygas. Pačiai keista, kai kas nors sako, kad esu mėgstamiausia autorė ar kaip kitaip giria. Jaučiuosi lyg ir skolinga.
Tiesa, prisimenu vieną ryškesnį susidūrimą su prancūzų rašytoju Yves’u Simonu. Pasiėmiau jo knygą „Jausmų nukrypimas“ („La Dérive des sentiments“, 1991) iš Prancūzų kultūros centro bibliotekos. Ant viršelio buvo rašytojo nuotrauka, tikras gražuolis. Tame romane aprašoma meilės istorija labai paveikė, jaučiau su autoriumi kažkokį ypatingą ryšį. Galvojau, jis turėtų duoti man kažkokį ženklą. Knygos pabaigoje pagrindinis veikėjas rašo mylimajai „Vieną dieną dar susitiksime“ ir vardija daug miestų, o paskutinis sąraše – Vilnius!
Manęs kritika nežeidžia, netgi labai įdomu, jeigu pasako, kuo kūrinys nepatiko.
Iš karto puoliau rašyti laišką, kad esu iš Vilniaus, paklausiau, kodėl paminėjo būtent šį miestą, nusiunčiau į leidyklą ir paprašiau perduoti autoriui. Gavau ilgą, nuostabų laišką dailia rašysena, atsakė, kad Vilniaus vardas jam gražiai skambėjo, bet nėra lankęsis. Atsiuntė ir dvi knygas: tą, kuri mus supažindino, skyrė man. Ir naują romaną. Dar paprašė, kad atsiųsčiau miesto ir savo nuotraukų.
– Tiesiog gniaužia kvapą!
– Bet istorija baigėsi blogai. Pasipuošiau kaip pirmūnė, susišukavau tvarkingai ir paprašiau, kad brolis nufotografuotų prie architektūros paminklų. Nuotraukos išėjo baisios, bet tada atrodė, kad puikiai reprezentuoja miestą ir mane. Nusiunčiau jam – tyla. Turbūt turėjo kitokių lūkesčių. Praėjo nemažai laiko, bet vis jį prisimindavau. Norėjau susisiekti ir paaiškinti, kad tai buvo klaida ir tose nuotraukose – ne aš. Esu visai kitokia, be to – rašytoja (kaip tik buvau išleidusi „Sibiro haiku“)!
– Koks jis vis dėlto buvo kelmas, kad nieko tau neatsakė…
– Turėjo nukirsti, kad neįsisvajočiau, nes suteikė daug vilčių. Neseniai radau dėžę su tomis nuotraukomis – brač, bent jau brolis galėjo akis atverti, neleisti siųsti. Beje, Paryžiuje visada aplankau tą vietą, kur Y. Simonas gyvena. Kažkur skaičiau, kad jau 40 metų nuomoja tą patį butą. Pasėdžiu aikštėje, parymau.
Prieš porą metų užėjau į blyninę jo name, parašiau jam laišką, kad dabar esu žiauriai faina rašytoja ir net ne todėl, ir ne apie tai, bet galėtume kada nors pasimatyti. Blynininkai pažadėjo laišką perduoti, bet atsakymo negavau. Nežinau, ar tikrai perdavė, nes dabar ten – jau kitas restoranas. Ši istorija priminė Iselin C.Hermann laiškų romaną „Skubus paštas“, kur paštininkas perskaitė ne jam skirtą vienos moters laišką, atsakė jai, taip užsimezgė meilės susirašinėjimas. Būtų visai įdomu, jeigu ir man pradėtų atsakinėti blynininkas. Bet kokiu atveju tas rašytojas – jau labai senas, o aš – vis dar jauna, tad čia vis tiek baigta istorija!
– Ar gali palaikyti šiltus santykius su tais menininkais, kurių kūryba tau visiškai nepatinka?
– Mąstau, ar tokių yra… Taip, turiu keletą pavyzdžių – tikrai galiu. Stengiuosi būti nuoširdi, bet tuoj pat savo nuomonės nesakyti, pati kartais jaučiu, kaip žmogus išsisuka, kai paklausiu apie savo knygą. Manęs kritika nežeidžia, netgi labai įdomu, jeigu pasako, kuo kūrinys nepatiko. Kai artimam žmogui nepatinka mano knyga, nuliūstu, bet tada noriu išgirsti – kodėl. Kai kada tenka pripažinti, kad kritika teisinga. Turiu vieną pažįstamą menininką, jis kažkuo traukia, bet jo kūryba – svetimas pasaulis. Toks susipriešinimas. Nes kūriniai vis dėlto atspindi žmogų.
– Kokių įdomių atsiliepimų esi sulaukusi iš savo skaitytojų? Galbūt prisimeni netikėtumų iš kūrybos pristatymų?
– Būna, gaunu keistų dovanų ir nežinau, kaip tuos objektus, į kuriuos įdėta darbo ir širdies, realizuoti. Daug laiškų negaunu, bet kartą vienos klasės mokiniai parašė man po laišką, pasidalijo išgyvenimais, uždavė klausimų. Trumpai kiekvienam stengiausi atsakyti, rašiau nesustodama kelias dienas, labai pavargau, tad supratau, kad laiškai – pavojingas reikalas, gal ir gerai, jei rečiau ateina…
Pamenu, prajuokino, kai vienoje Meksikos kaimo mokykloje galėjau pasijusti žvaigžde. Ten pasitiko su plakatais ir gardumynais, o po kiekvieno mano sakinio ar žodžio pasigirsdavo audringi plojimai. Sakau: „Džiaugiuosi, kad atvykau pas jus.“ Plojimai. Sakau: „Papasakosiu rašytojos kelią, nuo ko viskas prasidėjo.“ Vėl plojimai. Nors jie nebuvo skaitę mano knygų, bet Meksikoje, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, rašytojai – pusdieviai.
– Tavo ir Miglės Anušauskaitės knygoje „Meko sodas“ visi personažai yra kitokio amžiaus, negu buvo tada, kai su jais kalbėjaisi. J. Mekas visą gyvenimą prisistatydavo esąs 27-erių. Kokio amžiaus jautiesi pati?
– Taip, norėčiau būti tokia kaip knygoje. Kai spinduliuoji energiją, kuri veikia aplinką, žmones. Visada gan tiesiai bendraudavau, užmegzdavau pokalbį su bet kuo, tačiau dabar tarsi peržengiau tam tikrą amžių, kai jau negaliu tiek kvailioti, užkalbinti žmonių traukinyje ar gatvėje. To lengvumo pritrūksta, reikia atrasti kitą būdą prieiti. Vis dėlto noriu, kad žingsnis išliktų lengvas, o žvilgsnis atviras. Apie senatvę dar negalvoju, esu to tarpinio, brandos amžiaus – naujos savęs atradimo tarpsnis. Dažnai sako, kad fiziškai panašėju į Astridą Lindgren. Jeigu pasenusi išlaikyčiau tą šelmišką ugnelę akyse, būtų visai neblogai.
– Koks tavo santykis su buitimi?
– Darydama ryte mankštą vienu momentu lenkiuosi keturioms pasaulio pusėms. Pirmas nusilenkimas į langą – plačiajam pasauliui ir gamtai, viskam, kas už mano ribų, antras – į kartoninį mėlyną Pegasą ant knygų spintos, t. y. kūrybiniam įkvėpimui, Kūrėjui ir kūrėjams, trečias – į paveikslą su dainininku Tricky, t. y. tiems, kurie persekiojami, engiami, kad kančios mažėtų.
Galiausiai į virtuvę – buičiai, kad ji taptų poezija.
Buitį stengiuosi gražinti, realiai suvokti, ką šiuo metu darau – skutu bulvę, pjaustau česnaką, plaunu savo ar draugės lipdytą dubenėlį… Noriu viskam atrasti tam tikrą ritualą. Esu gana pedantiška, bet taisykles stengiuosi taikyti tik sau. Vaikams – sušvelnintas variantas, nors nelengvas įgyvendinti. Buityje kiekvieną veiksmą sureikšminu, tarkim, išlydėjusi vaikus į mokyklą išsišluoju namus, tada – mankšta, po jos sėdu dirbti, rečiau – prie pianino. Sau vis linkiu kuo prasmingesnės buities.
