2005 metais Nacionalinė kultūros ir meno premija rašytojai buvo skirta „už atvirumą pasauliui bei jo kultūrinei įvairovei ir kintančių vertybių pojūtį romanuose“. Būtent ši formuluotė puikiai atskleidžia ir tai, jog J.Ivanauskaitės kūryba savo tematika buvo ne tik drąsi ir novatoriška savu laiku, bet aktuali ir mūsų dienomis.
Jubiliejaus proga 15min pokalbio apie J.Ivanauskaitės fenomeną pakvietė jos knygų leidėją, „Tyto alba“ vadovę Lolitą Varanavičienę, su ja kalbėjomės apie judviejų bendradarbiavimo pradžią bei vienuolika kūrybinės bičiulystės metų, ryškiausias J.Ivanauskaitės knygas, rašytojos inicijuotą knygos sutiktuvių žanrą bei ir šiandien tebeaugančius jos knygų tiražus.
– Kokia jūsų asmeninės pažinties su rašytoja istorija, nuo kokios knygos ji prasidėjo?
– Be abejo, nuo pirmosios knygos „Pakalnučių metai“. Nors aš esu kiek vyresnė už Jurgą, tačiau mus jungia ta pati karta. Štai kodėl labai gerai atsimenu, kokį ažiotažą tarp tuometinio jaunimo sukėlė jos novelės. Tai buvo knyga apie mus ir mūsų laiką, persunkti absoliučiai kitokio pasakojimo bei pasaulėžiūros, nei buvo įprasta tuomet. „Pakalnučių metai“ tapo savotiška mūsų kartos laisvės vizija ir ją net įvardyčiau kultine kartos knyga.
„Pakalnučių metai“ tapo savotiška mūsų kartos laisvės vizija ir ją net įvardyčiau kultine kartos knyga.
Mūsų asmeninė pažintis prasidėjo dar gerokai iki pirmosios jos knygos – „Ištremtas Tibetas“ – išleidimo mūsų leidykloje 1996 metais. Ši istorija siekia paskutinius sovietmečio metus. Tuomet redagavau kultūrinį „Komjaunimo tiesos“ priedą „Versmė“, kuris pasirodydavo kartą per savaitę, ne kartą čia publikavome ir Jurgos atsiųstus tekstus.
Man jau tada buvo įdomi jos kūryba, vėliau neakivaizdžiai sekiau jos darbus, pasisakymus žiniasklaidoje, man buvo žinomas ir skandalą sukėlusio jos romano „Ragana ir lietus“ fonas. Šitaip pamažu 1996 metais mes tapome ir leidybos bendradarbėmis.
– Gal, būdamos vienos kartos, turėjote ir kitų bendrų reikalų, ne tik leidybinius projektus?
– Mūsų gyvenimai buvo labai skirtingi: Jurga buvo klajūnė, ieškotoja, visuomenininkė, o aš – šeimos žmogus. Tačiau nepaisant tokio socialinio skirtingumo, gyvenimo kelio pasirinkimo, mus jungė giluminiai, bendražmogiški dalykai bei patirtys. Labiausiai mane žavėjo Jurgos atvirumas gyvenimui ir neabejingumas tam, kas vyksta gerokai plačiau už jos pačios kasdienybės ribų.
– Kas jos kūryboje jus pačią domino?
– Jos gebėjimas atsitraukti nuo savęs pačios ir domėtis kitais, kitų reikalais, kurie ilgainiui tapdavo ir jos pačios dalimi. Žinoma, tai vėlgi susiję su jos atvirumu pasauliui, kultūroms, žmonėms. Bene ryškiausias to pavyzdys yra jos trilogija „Tibeto mandala“, kuri įkūnijo jos rūpestį Tibeto tauta, jos kultūra bei religija. Jai visada rūpėjo platesnės erdvės nei tik savo pačios apgamų tyrinėjimas.
Jai visada rūpėjo platesnės erdvės nei tik savo pačios apgamų tyrinėjimas.
Lygiai taip pat, pažvelgę ir į jos grožinę kūrybą, nesunkiai čia rasime jos visuomeniško rūpesčio apraiškų. Apie tai liudija tiek romanas „Placebas“, tiek „Miegančių drugelių tvirtovė“. Jai rūpėjo, kas dedasi pasaulyje, kas vyksta Lietuvoje, ir tai man labai imponavo.
– Pirmoji J.Ivanauskaitės knyga, pasirodžiusi jūsų leidykloje, buvo „Ištremtas Tibetas“. Kodėl tuomet ryžotės imtis šitokios knygos – ar labiau dėl temos, ar dėl pačios autorės?
– Šią knygą leisti pasirinkome dėl abiejų jūsų paminėtų priežasčių. Skaitydama rankraštį mačiau, kad autorė padarė tiems laikams tiesiog sunkiai suvokiamą darbą. Dabar kelionės, net ir į atokiausius pasaulius kraštus, mums atrodo įprastas dalykas, tačiau prieš ketvirtį amžiaus gyvenome visiškai kitokiomis sąlygomis.
Tuomet Tibetas mums buvo kaip mėnulis – tolimas, keistas, nepažįstamas. Mažai kas įsivaizdavo, kaip galėtų ten patekti, o ir tų, kurie ten nusibastė iš Lietuvos, tuomet buvo vienetai. Tad pati Tibeto tema tuomet buvo kažkas pasakiško ir nepaprastai intriguojančio.
Pačiai Jurgai, talentingai ir daug žadančiai prozininkei, tai taip pat buvo labai svarbus gyvenimo ir kūrybos posūkis. Žvelgdami iš laiko perspektyvos, turime pripažinti, kad ji tuomet parašė eseistinį, istorinį, kelioninį pasakojimą, kokie šiandien pasaulyje yra tiesiog ant bangos. Tad ir šiuo atveju ji pademonstravo nepaprastą įžvalgumą, Lietuvoje naujai pažvelgusi į kelionių esė žanrą. Taigi, dėl šios knygos mes neturėjome jokios abejonės.
Jurgai buvo labai svarbus šios knygos viešumas – ir ne tiek dėl savęs kaip autorės, o dėl paties Tibeto.
Beje, kaip tik „Ištremtas Tibetas“ yra susijęs ir dar su vienu knygų kultūrai Lietuvoje svarbiu pokyčiu: iki 1996 metų nebuvo įprasta rengti knygų sutiktuvių bei pristatymų, kokie šiandien yra nusistovėję kaip normali leidybos praktika bei rinkodaros dalis. Prieš ketvirtį amžiaus paprastai viskas apsiribodavo knygos išleidimu, jos atsidūrimu knygų lentynose, na, o tada – kaip Dievas duos, gal skaitytojai pamatys, gal koks kritikas susidomės ir parašys recenziją...
Tuo tarpu Jurgai buvo labai svarbus šios knygos viešumas – ir ne tiek dėl savęs kaip autorės, o dėl paties Tibeto. Pamenu, knygos sutiktuves rengėme Vilniaus rotušėje ir žmonės tiesiog netilpo į didžiąją salę – toks buvo susidomėjimas šia tema. Klausytojai sėdėjo salėje ir nežinojo, kad dalyvauja naujos kultūros formos gimime – knygos bei joje keliamų klausimų pristatymo renginyje ar net savotiškoje konferencijoje.
– Tačiau, jei gerai pamenu, susidomėjusi Tibetu, J.Ivanauskaitė buvo nusprendusi išvis neberašyti grožinių kūrinių, tad jūsų, kaip leidyklos, perspektyvos, pradedant bendradarbiavimą su šia – „nenuspėjama“ – autore, buvo gan miglotos.
– Jurga buvo menininkė tikrąja to žodžio prasme – impulsyvi, emocinga, jautri. Neįsivaizduočiau jos pildančios excelio lentelės, kurioje surašytų savo gyvenimo bei kūrybos planus. Tai tiesiog buvo ne jai.
Jurga buvo menininkė tikrąja to žodžio prasme – impulsyvi, emocinga, jautri.
Susidomėjusi Tibeto tema, netrukus ji sukūrė ir savitą eseistinio romano žanrą, kurį įkūnija antroji Tibeto trilogijos dalis „Kelionė į Šambalą“. Pasitelkusi savo kelionių patirtis, į sugalvotų herojų gyvenimus ji įvilko faktologinius dalykus bei grožinį pasakojimą. Tad kūryboje Jurga negalėjo pabėgti nuo savęs: jai gyvybiškai buvo būtinas pasakojimas žodžiu ir paralelinių pasaulių kūrimas pasitelkus vaizduotę. Tad galima sakyti, kad Tibetas ją atitraukė, o kartu ir sugrąžino prie grožinės kūrybos.
– Jūsų kūrybinė pažintis, prasidėjusi 1996 metais, tęsėsi vos vienuolika metų iki pat rašytojos mirties, tačiau per tą laiką pasirodė net 12 naujų, skirtingų žanrų jos knygų, jau nekalbant apie antruosius grožinių kūrinių leidimus. Kaip jūs įvardytumėte Jurgos fenomeną?
– Ji buvo labai produktyvi ir sau reikli autorė. Tarp įvairiausių savo veiklų, kelionių ji kas porą metų sugebėdavo dar parašyti ir stambios apimties romanus. Kaip leidėja galiu pasakyti, kad iš jos niekada nesame gavę rašomo kūrinio ištraukos ar apmatų – šia prasme ji buvo net savotiškai prietaringa. Jurga visada ateidavo jau su pabaigtu, nugludintu kūriniu, prie kurio mažai kur galima buvo prikibti. Jos grožinėje kūryboje buvo aiški sakinio struktūra, logiškas pasakojimas, vaizdas bei potekstė.
Iš jos niekada nesame gavę rašomo kūrinio ištraukos ar apmatų – šia prasme ji buvo net savotiškai prietaringa.
Per ilgus darbo su rankraščiais metus, man neteko sutikti nė vieno tokio autoriaus, kuris šitaip atsakingai žiūrėtų į tai, ką ketina publikuoti. Tiesa, šia prasme ji labai panaši į Juozą Erlicką: jis, kaip Jurga, savo rankraščius atiduoda kaip užbaigtą darbą, kur kiekvienas kablelis ir daugtaškis yra gerai pamatuoti.
Beje, tokia pati preciziška, punktuali ir nenuspėjama ji buvo ir žurnalistinėje veikloje. Savo tekstuose, publikuotuose „Šiaurės Atėnuose“, ji visada sugebėdavo apčiuopti esminius dalykus, pagauti nervą ir pateikti tai aukštos prabos literatūrine forma.
– Ar sutiktumėte, kad Jurga – bene pirmoji rašytoja nepriklausomybės laikotarpiu, kurią galima būtų pavadinti populiaria autore?
– Manau, kad taip. Ir šią mintį galėčiau pagrįsti Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatų teiginiais. Kaip tik prieš jos gimtadienį visų trylikos laureatų paprašėme atsakyti į klausimą: „Ką jums šiandien reiškia Jurgos kūryba?“ Absoliučiai visi jų tvirtino, kad jos asmenybė, laikysena buvo įkvėpimas jų pačių kūrybiniame kelyje. Turint galvoje, kad tarp premijos laureatų yra skirtingų kartų bei žanrų kūrėjai – Kristina Sabaliauskaitė, Renata Šerelytė, Rimvydas Stankevičius, Mindaugas Nastaravičius, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Lina Simutytė ir kt. – Jurgos kūryba šiame kontekste išties tampa svariu reiškiniu.
Jurga buvo patyrusi ne tik populiarumą, tačiau turėjo ir atmetimo, ignoravimo patirties.
Kita vertus, Jurga buvo patyrusi ne tik populiarumą, tačiau turėjo ir atmetimo, ignoravimo patirties. Užtenka prisiminti jos romaną „Ragana ir lietus“, kuris – dabar mums nebeįsivaizduojamas dalykas – buvo net uždraustas... Tad jos kaip kūrėjos atskirties taip pat būta ir tai Jurga išgyveno gan dramatiškai.
– Vis dėlto, kiek jos populiarumą nulėmė būtent leidyklos politika: juk kai autorius yra perkamas, leidykla kabinasi į jį ir visais įmanomais būdais ragina rašyti, duoti kažką naujo. Kaip šiuo atveju buvo su Jurga?
– Jurga turėjo savo ritmą, ir jai tikrai negalėjai nurodyti rašymo tempo, nei temos. Dabar, būna, su autoriais aktyviai dirbame prie jų kūrinių temos ar struktūros. Tačiau Jurga į savo kūrybinę teritoriją paprasčiausiai neįsileisdavo – ji kūrė taip, kaip jai buvo būtina. Tad jos atveju leidėjo ranka buvo reikalinga visiškai minimaliai – ji buvo visiškai susiformavusi kaip rašytoja, kuri žinojo, ką daro, ir atsakydavo už kiekvieną savo žodį.
– Kiek skirtingų pavadinimų J.Ivanauskaitės knygų esate išleidę?
– Dvidešimt keturias knygas, tarp kurių ne tik romanai, bet ir poezijos, interviu, publicistikos knygos, taip pat parodos „Sankryžos“ katalogas bei kitos.
– Koks bendras jų tiražas?
– 250 tūkstančių.
– Kurios knygos sulaukė daugiausia tiražų?
– „Miegančių drugelių tvirtovė“, kurios pasirodė net aštuoni tiražai, o bendras egzempliorių skaičius siekia 40 tūkst. Romano „Placebas“ išleisti 26 tūkst., o priešmirtinės knygos „Viršvalandžiai“ – kiek mažiau nei 20 tūkst.
– Kurią iš savo knygų pati Jurga vertino labiausiai?
– Ji be galo brangino tai, kas sugulė į Tibeto trilogiją ir buvo išleista su vienu – „Tibeto mandalos“ – pavadinimu. Manau, kad ji pati gerai suvokė, kad net ir europinėje literatūroje tėra vos vienas kitas veikalas, kuris būtų taip išsamiai, autentiškai ir talentingai aprašęs šią temą. Būtent todėl šis darbas jai buvo be galo svarbus.
Kalbant apie grožinę kūrybą, tai ji jau buvo pavargusi nuo „Raganos ir lietaus“, nors kaip tik šis kūrinys tapo pirmuoju lietuvišku tarptautiniu bestseleriu, o Vokietijoje buvo išleistas net ir kišeniniu formatu ir būtent tai liudija didžiulį jo pasisekimą. Tačiau pati Jurga sakė, kad šiame tekste daug kas ieško skandalo, bet ne literatūros ir ją pačią tokia jos kūrinio traktuotė liūdino.
Jurga – renesansinės prigimties menininkė.
Svarbus jai buvo romanas „Placebas“, kurį laikė vienu labiausiai pasisekusiu savo kūrinių ir apie jį visada kalbėjo su džiaugsmu ir meile. Taip pat ir romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“, kuriame rašytoja palietė šiandien ypač aktualią moterų emancipacijos temą. Šios problemos aktualumas jai buvo ypatingas, todėl ir patį romaną ji vertino kaip jaudinančią kūrybinę patirtį.
Svarbu pabrėžti ir tai, kad Jurga – renesansinės prigimties menininkė. Juk nereikia pamiršti, kad visų pirma ji buvo dailininkė. Taip pat ji puikiai jautėsi skirtinguose literatūros žanruose, išbandė save žurnalistikoje. Maža to, jos kūryboje gausu muzikinių nuorodų – nuo klasikos iki roko, pati ji turėjo didžiulę fonoteką ir nuolatos gyveno su muzika.
Kur Jurgos neįsivaizduoju – tai prie puodų... Ypač kelionėse ji mokėjo pasitenkinti mažu ir paprastu gyvenimu ir tai tik dar kartą liudija, kad savo gyvenime ji buvo labiau orientuota į dvasią, o ne kūną.
