Atvažiuojame su Laura anksčiau, išlipę dairomės ieškodamos buto, o mums už nugaros eina Jurgita su dukra Jūre, vedinos šuniuku. Prasitaria, kad pamačiusi mano ryškiai oranžinį šaliką pagalvojo: „Kokios nematytos menininkės po Naujininkus vaikšto.“ Kvatodamos laiptais kylame į viršų, mus seka meilioji Simba. „Sakiau, niekada nelaikysiu bute šuns“, – prisimena. Ankstesniojo šeimininko nemylėta šunelė pavasarį buvo išgelbėta iš apleisto namo ir neplanuotai tapo šeimos nare.
Jaukiuose Jurgitos ir Mariaus namuose daugybė knygų lentynų, bet labiausiai akį traukia vandenyje mįslingai besišypsantys aksolotliai. Marius pasiguodžia, kad naktimis jie mėgsta stumdyti savo akvariumo akmenis – ne kartą neapsikentęs dalį jų išrinko. Tad ir kalbamės apie kraustymąsi, buitį bei knygas.
– Kaip į tavo gyvenimą atėjo Naujininkai?
– Atsitiktinai, bet galbūt atsitiktinumų nebūna, kaip pažiūrėsi. Dar su Mariumi gyvendami Savanorių prospekte eidavome pasivaikščioti į Naujininkų pusę, mane žavėdavo rajono reljefas. Kai laukėmės pirmosios dukros Ugnės, gyvenome mažame bute, mums reikėjo didesnio būsto, 2008 m. pakilo butų kainos, tad pigiausia, ką pavyko rasti, buvo Dzūkų gatvėje. Paskambinome šeimininkams, atėjome patamsyje, pasakėme, kad butas tinka net nesuprasdami, kur tiksliai esame, ir pasirašėme sutartį. O po trejeto metų, kai nukrito kainos, nusipirkome dabartinį butą.
– Ar esate aktyvūs Naujininkų bendruomenės nariai?
– Tiesą sakant, iki apdovanojimo su bendruomene pažįstami nebuvome. Šiais metais dėl kovido įvyko tik nedidelis pasibuvimas su pagrindiniais įkūrėjais ir iniciatoriais. Paprastai kasmet rajone rengiamas paradas. Pirmą kartą jį pamačiau, kai apsigyvenome Naujininkuose: buvau namuose su kelių mėnesių kūdikiu, žiūrėjau pro langą į didžiulę eiseną su triūbom ir balionais, negalėdama patikėti savo akimis ir suprasti, kas čia vyksta.
– Kaip per tuos metus keitėsi rajonas?
– Atsakyčiau, jeigu būčiau išvažiavusi ir vėl sugrįžusi, kai nuolat esu čia, pokyčius pamatyti sunkiau. Kraustantis į Dzūkų gatvę, visi mus gąsdino, kad išprotėjome, ten didžiulis nusikalstamumas ir taip toliau. Gal mums pasisekė, o gal tas baisiausias laikas jau buvo praėjęs, nes nieko panašaus nepatyrėme. Beje, Dzūkų gatvėje yra ir biblioteka, kurioje dirbu. Prieš keliolika metų esu ten porą kartų nuėjusi, pastatas atrodė liūdnai. Dabar bibliotekoje įvyko daug gerų pokyčių, tik siaubingai gaila senojo balkono, kurį dėl tariamos avarinės būklės tiesiog nugriovė ir padarė pigesnį, senajam neprilygstantį variantą.
– Nuo kada dirbi Dzūkų bibliotekoje?
– Nuo 2018-ųjų.
– Kokie šios bibliotekos lankytojai?
– Iš visų bibliotekų, kuriose esu dirbusi, čia lankosi smagiausias kontingentas. O gal man tiesiog patinka dirbti rajone, kuriame ir gyvenu, patinka pažinti jo žmones. Iki bibliotekos remonto nebuvo kompiuterių, kai šie atsirado, žinoma, užgriuvo vaikai. Ateidavo ir periodinės spaudos skaitytojų, dažnai lankydavosi ir poetas Ramūnas Kasparavičius, dabar jo trūksta – po karantino nebeateina.
– Kokios knygos jūsų bibliotekoje skaitomiausios?
– Yra ir suaugusių, ir vaikų skyriai, tad aktualiausia būna programinė literatūra. Turbūt nebūčiau originali pradėdama vardyti populiariausias knygas, nes jos niekuo nesiskirtų nuo kitų bibliotekų populiariausiųjų. Tačiau skaitytojai pastebi, kad knygų, kurios kitur dažnai būna išgraibstytos, pas mus dar galima rasti.
– Kaip jūsų šeima gyveno per karantiną?
– Kaip matai, čia vietos mažoka – mudu su Mariumi, du muzikos besimokantys vaikai. Važiavome į Zarasus, ten dveji tušti mano senelių namai. Vienas miestelyje, kitas už Zarasų, tad ten ir buvome. Viename kambaryje – klasė vienai dukrai, kitame – kitai. Iš pradžių vykdavo pamokos, o tada jau darydavome savo darbus. Iš tiesų mums buvo gerai, man patiko, kad galėjome gyventi ne Vilniuje. Po daugelio metų pirmą kartą pamačiau visą pavasarį, nors šiais metais jis buvo rūstus. Apie tai ir eilėraštį su baltuoju garniu parašiau. Tuo metu įsigijome šuniuką, jį reikėjo vedžioti po laukus, o ten kasdien vis sutikdavau baltąjį garnį. Toks kinematografinis vaizdas ir besikartojantis kasdienybės ritualas: ateinu iki Aštriojo kalnelio, baloje stovi garnys, pasibaidęs mūsų paskrydėja... Ir taip kiekvieną rytą. Paskui vieną pavasario rytą viską užsnigo, išeiname į laukus, o ten – garnelis stovi. Turėjome du maršrutus – į laukus ir iki ežero. Nuo ežero vis baubdavo baublys, mėginome su Mariumi jį įrašinėti, bet nepavyko, nes daug pašalinių (t. y. kitų paukščių) garsų.
– Kaip atrodo jūsų šiokiadienis mieste?
– Keliamės 6 ryto, dukroms ne visada pamokos prasideda vienu metu, tad kartais abi palydim iki stotelės arba Marius su šuniu palydi Ugnę, o aš Jūrę iki Čiurlionio menų gimnazijos vežu paspirtuku, tada grįžtu namo ir einu į darbą.
– Oho, nemažas kelio gabalas paspirtuku!
– Kadangi trejus metus paspirtuku važinėjau į Žirmūnus, esu įpratusi.
– Elektriniu ar paprastu?
– Niekad nesu važinėjusi elektriniu. Būtų nuobodu. Kai važiuoju paprastu, pasportuoju. Man nepatinka gyventi lengvai. (Juokiasi.)
– Kuo skiriasi miesto patyrimas vairuojant mašiną ir vaikštant?
– Po miestą važinėju mažai, tiesiog nuvykstu į savo kaimą. Nors ir šiaip vairavimas mieste kelia daugiau fobijų nei komforto, sąmoningai nenorėčiau įprasti važinėti mašina, nes nebūtų progų pasivaikščioti, pajudėti.
– Prieš metus duotame interviu sakei, kad jau 15 metų neskaitai grožinės literatūros. Kodėl?
– Jau skaitau. O neskaičiau, nes nenorėjau. Gal kažkada per daug prisikaičiau ir reikėjo pertraukos...
– Kas šį norą grąžino ir kokia buvo pirmoji knyga ledlaužė?
– Laikas. Dabar neįvardyčiau konkrečiai vienos knygos, nes grožinės literatūros tiesiog pasiilgau. Tikiu, kad bodėjimasis fikcija gali ištikti filologus. Mokykloje daug skaičiau, taip pat studijų metais, o po magistro darbo skaityti mečiau, nes pajutau, kad skaitydama grožinę literatūrą nebejaučiu skaitymo džiaugsmo. Bet skaičiau Būgos raštus, Pretorijų, įvairiausią etnologinę literatūrą.
– Įstabu, kad metusi grožinę panirai į mokslinės literatūros skaitymą. Juk paprastai grožinė literatūra skirta malonumui, o dalykinė – darbui.
– Visada skaičiau ir mokslines knygas savo malonumui, todėl kai rašiau magistro darbą apie Gabrielį Garcíą Márquezą, nejutau, kad renku medžiagą, tiesiog skaičiau, kas man įdomu, ir viskas labai tiko.
– Nesvarstei apie doktorantūros studijas?
– Šiek tiek, bet reikalai susidėliojo kitaip. Be to, viskas, ką perskaitau, lieka galvoje, o paskui tos žinios gali sugulti ir į poeziją, nebūtinai turi tapti moksliniu darbu.
– Kokį dabar grožinės literatūros kūrinį skaitai
– Rugsėjį Lietuvos leidėjų asociacija buvo paskelbusi baltarusių literatūros mėnesiu, mėginau surengti baltarusių literatūros parodą bibliotekoje, tačiau be Aleksijevič nelabai ką turėjome. Paprašiau Mariaus, kad atneštų man ką nors iš baltarusių rašytojų. Rašytojų sąjungos bibliotekoje nieko lietuvių kalba nerado, tad atnešė man Karatkevičiaus knygą apie Kostą Kalinauską ir sukilimą. Knyga stora, kol kas perskaičiau tik pradžią apie žydinčią kriaušę. Beveik visuomet greta turiu etnologinės literatūros skaitinių, paskui, būna, užsikabini už kokio autoriaus ir keliauji per kitas jo knygas.
– Ar tau yra skirtumas, kokia kalba – rusų, anglų, lietuvių – skaitai?
– Angliškai skaitau lėčiau, o rusiškai ar lietuviškai skirtumo nėra. Nuo trejų mokėjau rusiškai, nes leisdavau laiką su rusų vasarotojų vaikais Zarasuose, mokėjau kalbėti be akcento, mokykloje išmokau rašyti. Bet skaitydavau lėčiau nei lietuvių kalba. O kai tekstas skaitomas lėčiau, tai ta kalba skaityti tingisi. Todėl esu dėkinga a. a. literatūrologui Vygantui Šiukščiui. Kartą „Suokalbio“ kavinėje įdavė man Natalijos Medvedevos romaną „Мама, я жулика люблю!“ ir pasakė norintis išgirsti mano nuomonę apie knygą. Tuo metu gyvenau Pilaitėje, knyga buvo labai neįdomi, nesupratau, kodėl turiu ją skaityti. Kad negaiščiau laiko, nutariau romaną skaityti tik važiuodama autobusu. Kai ją pabaigiau, supratau: dabar jau nebesvarbu, kuria kalba skaityti.
– Kada paskutinį kartą rašei eilėraštį?
– Per karantiną kelis parašiau, kada tai įvyko paskutinį kartą, pasakyti sunkiau. Atrodo, nieko sąmoningai nerašiau, o paskui žiūriu, kad esu visko prirašinėjusi. Tai darau nejučia, paskui, kai sėdu prie kompiuterio tvarkyti teksto, šis veiksmas jau, žinoma, sąmoningas.
– Visuomet su savimi nešiojiesi užrašinę?
– Anksčiau rašydavau bet kur, ant paskirų lapų, Marius paskui stengdavosi juos surinkti ir saugoti, kad nepradingtų. Ne kartą Lietuvoje viešėjusi Ukrainos poetė Marianna Kijanovska man padovanojo užrašų knygutę ir palinkėjo, kad į ją rašyčiau tekstus, tam ją ir naudoju, nors iki tol turėdavau įvairiausių užrašinių, tik į jas kažkodėl rašyti sunkiau. Tuomet, kai po ranka nieko neturiu, vieną kitą frazę išsisaugau mygtukiniame telefone.
– Kada paprastai skaitai?
– Vakarais arba rytais. Būna šeštadienių, kai keliuosi anksti, o namiškiai dar nori pamiegoti. Mūsų butas nedidelis – jeigu pradėsiu ką nors gaminti, barškėsiu puodais ir trukdysiu, tad be sąžinės graužaties galiu skaityti. Dar labai mėgstu skaityti vaikščiodama.
– Kaip tai įmanoma?
– O kaip kiti vaikšto sulindę į išmaniuosius telefonus? Vaikščiojimas skaitant yra mano silpnybė, tik dar neįsigudrinau skaityti vedžiodama šunį. Prieš keletą metų, kai ėjau skaitydama, Daukšos gatvėje mane užkalbino nepažįstamas žmogus, sakydamas, kad Lietuvoje tai yra netipiška, bet jis ką tik grįžo iš Paryžiaus, kur žmonės dažnai skaito vaikščiodami. Aš, žinoma, apie Paryžiaus madas nieko negirdėjau, man tai natūralu. Bet tikrai nesugebėčiau orientuotis mieste vaikščiodama su ausinuku.
– Muzika tavo gyvenime svarbi?
– Svarbi, bet klausausi nedažnai. Man visai patinka kartais būti tyloje, kartais pati dainuoju. Gal kadaise klausydavausi, jaunystėje, paauglystėje, net neatsimenu, ko ir kaip. Dažniausiai Marius įjungia muzikos, jis klausosi labai įvairios. Pati niekada muzikos neįjungiu, nes jos aplink apstu ir taip. Vaikai ruošiasi muzikinėms pamokoms namuose. Kol važiuojame į Zarasus, mašinoje visada kažkas dainuoja, net neturiu progos įjungti radiją. Vakar prie ežero drauge su Jūre dainavome sutartinę, labai smagu, kad dabar jau ji mane moko, nes mokykloje turi etnokultūros pamokų.
– Ar įvertinimai keičia tavo santykį su kūryba?
– Įvertinimai tikrai kažin ką keičia. Bet dar negaliu tiksliai pasakyti – ką. Santykio su kūryba turbūt nekeičia, jis išlieka toks pat kaip mokykloje, kai rašydavau į sąsiuvinius.
– Netampi reiklesnė sau, nemėgini rašyti produktyviau?
– Nieko panašaus neįvyksta, žinau, kad nerašysiu daugiau. Mąstau taip: kaip gerai, kad gali daryti tai, ko išvis galėtum nedaryti. Kūryba man išties daug reiškia, rašymas labai svarbus ir nedrįsčiau rašyti daugiau, kad visko nesugadinčiau. Kai tiek daug rutinos ir būtinų darbų, kuriuos nori ar nenori reikia daryti, svarbu šią prabangą išlaikyti.
– Ar teko dirbti darbų, nesusijusių su literatūra?
– Teko dirbti Baltimorės–Vašingtono tarptautiniame oro uoste, gaminti sumuštinius. Ten po trečio kurso važiavau užsidirbti, kad galėčiau ir toliau studijuoti universitete. Buvo įdomi antropologijos mokykla, sumuštinių ateidavo stiuardai, lakūnai, daug įvairių žmonių. Visą gyvenimą, žinoma, tokio darbo dirbti nenorėčiau, bet tie keturi mėnesiai buvo savotiška patirtis.
– Tau patinka keliauti?
– Per karantiną turėjome savo namuką, kiemą, laukus, tad užsidarymas nuo pasaulio nė kiek nevargino, netgi ilsėjausi ir mano vidinis introvertas buvo paėmęs tokį viršų, kad iš jo niekaip negalėjau išeiti iki Joninių. Nenustebčiau, jeigu daugiau niekur niekada nebeišvažiuočiau. Jeigu keliausiu – gerai, bet specialiai pastangų šiame gyvenimo etape nedėčiau. Iš tiesų ir karantinas parodė, kad reikia išmokti tiesiog būti.
– Norėtum gyventi vienkiemyje?
– Senelių sodyba ir yra vienkiemis, su maža Jūre ten daug laiko pragyvenome vienumoje. Bet po kiek laiko suvoki, kad žmonės reikalingi. Dabar daug kas nerimauja, kad nebegali keliauti tiek, kiek norėtų, o man visai nebaisu, nes turiu savo kaimą, ko dar reikia? Žinoma, keliavimas plečia akiratį, ypač jaunam žmogui, kaip ir pasakose, svarbu išeiti iš namų. Bet ar tikrai visą gyvenimą reikia migruoti? Gal po metų kalbėsiu kitaip, nežinau. Šiaip keliavimas manęs negąsdina ir nevargina, bet dabar neteikiu jam reikšmės.
– Koks tavo mėgstamiausias metų laikas?
– Visi metų laikai savotiškai smagūs. Prisimenu save vaikystėje (vaikai dažniausiai iškart pagauna pirminį impulsą): stoviu su vasarine suknele ir galvoju, kad už vasarą nieko geriau nėra. Mėgstu vaikščioti basa, tad kiti metų laikai šį pomėgį riboja.
– Man atrodo, mieste pažliugusius rudenis ir įkyrų lietų išgyventi smagiau negu vienkiemyje.
– Turiu tokią draugę, kuri iš Vilniaus išsikraustė į kaimą. Kol gyveno Vilniuje, bene dešimtmetį sakydavo, kad jai labai patinka, kai šlapia ir bjauru, tai jos mėgstamiausias oras. Išvykusi į kaimą daugiau taip nebemano, pakeitė nuomonę. (Juokiasi.)
– Pabaigoje papasakok daugiau apie aksolotlius. Kol kalbamės, negaliu į juos atsižiūrėti.
– Jie turi vardus, baltas – Pūkutis – yra Jūrės, o juodas – Tiškutis Ambrožijus – Ugnės (ji buvo neseniai perskaičiusi Jano Brzechwos „Tiškučio akademiją“). Apie juos buvau girdėjusi seniau ir tyliai žavėjausi, nors laikyti neketinau, nes labai myliu gyvūnus ir noriu, kad jie gyventų laisvėje patys sau. Kartą su Jūre vartėme enciklopediją, ji labai susižavėjo tritonų lerva ir aš jai pažadėjau labai į juos panašų aksolotlį, nes tai salamandros lerva. O tapti salamandra jiems nebūtina, nes gali daugintis būdami lervos stadijos.
– Ir kada nors virsti salamandromis.
– Teoriškai, jeigu palaipsniui didintume temperatūrą ir sukurtume jiems sausumos salelę.
– Marius buvo pasakojęs, kad juos galima laikyti šaldytuve.
– Galima. Jeigu palaipsniui mažini temperatūrą, tada jie užmiega žiemos miegu. Bet taip nesame darę. Šiaip jie gali iki penkių dienų išbūti neėdę.
– Kuo juos maitinate?
– Ėda žalią jaučio širdį, muses, kaip ir visi ropliai, taip pat mėgsta. Jei gyventų didesniame akvariume, galėtų augti didesni. Taip pat jie labai gerai regeneruoja, sugeba atsiauginti ne tik galūnes, bet ir smegenų dalį, niekad neserga vėžiu. Aksolotliai kilę iš Meksikos, bet gamtoje nyksta, todėl atradau šiokią tokią prasmę juos laikyti namuose.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.
