Šiek tiek paklaidžioję galiausiai susitikome ir patekome ten, kur ir planavome, – į jaukų pašnekovo šeimos būstą, prie kurio mūsų jau lūkuriavo skardžiai miauksinti katė. Išviręs mums arbatos Justinas pasakojo neteikiantis didelės reikšmės darbo vietai ir galintis dirbti bet kur, taip pat atradęs, kad labai patogu rašyti ant lyginimo lentos.
– Jūsų romanas „KGB vaikai“ buvo viena pirmųjų knygų, kurios pasakojimo laikas vyko 10-ajame dešimtmetyje. Po kelerių metų kaip iš gausybės rago pasipylė kitos knygos, vienaip ar kitaip irgi susijusios su minėtuoju laikotarpiu. Ar pačiam knygos apie jį dar nenusibodo?
– Tai natūralus procesas – užaugo tam tikra karta, kuriai atsirado poreikis apmąstyti savo augimo laikotarpį. „KGB vaikus“, kaip ir kitas pirmas savo knygas, iš pradžių rašiau intuityviai gabalais kaip serialą internete. Sąmoningai nemaniau, kad rašysiu būtent apie 1996 m., taip išėjo labai logiškai, nes tai mano studentiškas periodas, kurį geriausiai pažįstu, jis atrodė kažkuo formuojantis, apibrėžiantis gyvenimo gaires. Ar nenusibodo? Ne, nenusibodo, tik apmaudu – kur jūs chebra buvote, kai apie tai rašiau? (Juokiasi.) Jūs, aišku, buvote jaunesni, bet, va, ir vėl aš pirmas padariau ir – op! – mano arkliuką visi pamiršo.
-
Birutė Jonuškaitė: „Nepatyriau sovietmečio privilegijų ir nespėjau pasijusti svarbi“
-
Dainius Dirgėla: „Jeigu kurdamas svarstysi, ar tai atneš pinigų – bus blogai“
-
Ričardas Šileika: „Mokausi kvėpuoti pilnais plaučiais“
-
Vytas Dekšnys: „Iki šiol negaliu pasakyti, kad esu suderinęs darbą ir vaiko priežiūrą“
– Papasakokite daugiau apie tuos internetinius serialus. Kaip suprantu, jūsų debiutas taip pat buvo truputėlį kitoks negu įprastas jaunojo rašytojo įžengimas į literatūros lauką su pirmąja knyga?
– Niekada nesijaučiau toks, pavadinkim, rimtas rašytojas. O viskas prasidėjo nuo fantastikos, kai Lietuvoje atsirado internetas, atsirado ir įvairių bendravimo platformų. Mano galva nuo vaikystės buvo pramušta kompiuteriais, buvau išmokęs porą programavimo kalbų, labai daug vakarų ir dienų praleidau kurdamas ir žaisdamas žaidimus. Kiekvienas žaidimas atsineša kokių nors istorijų, labiausiai mėgau „adventure“ žaidimus (jeigu kam nors ką nors sakys – questus: „Space Quest“, „Monkey Island“, „Hero’s Quest“, „Leasure Suit Larry“), kur keliauji per istoriją ir per nuotykį.
Taip pat mėgau beletristinę literatūrą, į kurią bėgdavau nuo Biliūno ir Žemaitės, nes mūsų lituanistė elgėsi panašiai kaip dabartinės programos kūrėjai – nematė poreikio supažindinti su tarptautine literatūra, tad Camus skaičiau savarankiškai, nes į rankas pakliuvo išleistas naujas „Literatūros istorijos“ vadovėlis... aukštosioms mokykloms. Taigi atsiradus internetui susikūrė elektroninės konferencijos (dabar įsivaizduotume tai kaip daug žmonių, prisijungusių prie vieno elektroninio pašto), o jų buvo įvairių – „Filosofija“, „Svajos“ (eilėraščiai ir apsakymai), S&F („Science Fiction and Fantasy“). Ten buvo rašomi įvairūs tekstai, sukūriau ir aš kelis. Skaitytojams, o svarbiausia, ir man pačiam, patiko, pradėjau rašyti toliau.
Paskui pamatęs, kad leidžiamas „Geriausios Lietuvos fantastikos“ rinkinys, nukeliavau į Vilniaus fantastų klubą „Dorado“, kurio prezidentas Gediminas Beresnevičius kartu su „Eridano“ leidykla organizavo konkursą, siekusį skatinti lietuviškos fantastikos atsiradimą, tad taip patekau tarp rašančiųjų. Tarp jų išties buvo literatūrinį talentą turinčių žmonių. Nepaisant to, kad mes, savamoksliai, nedebiutavome su PK ir nesėdėjome ant filologyno laktos, buvome nepripažinti ir mažai kam įdomūs, ėjome savo keliu. Manau, geriausi Lietuvos fantastikos rinkiniai iš tiesų turi neblogų kūrėjų.
Paskui viskas virtualėjo, atsirado blogai, toliau rašiau apsakymus „Geriausiai Lietuvos fantastikai“, „Imperijos“ žurnalui. Kai turėjau laiko, kūriau tiesiog savo malonumui. Kartą mėginau dalyvauti Kaune kažkokiame literatūriniame konkurse, parašiau nuotykinį apsakymą apie partizanus, kuriame nebuvo gilių filosofinių įžvalgų ir kančios, taigi nieko nelaimėjau. (Juokiasi.) Tad mano skaitytojai buvo internete, paskui per „Eridaną“ išsileidau pirmąjį romaną „Genomas 3000“.
Su romanu „KGB vaikai“ buvo įdomus nutikimas. „Tyto alboje“ jau buvo išėjusi Gugio istorijų pirma knyga (beje, ką tik perleista), kai mane pakalbino tuomet dar šviežios leidyklos „Aukso žuvys“ vadovė ir pasiūlė parašyti vaikams knygą apie Vilnių. Nutariau sukurti nuotykinį pasakojimą apie Vilnių, bet taip pat nusiunčiau ir „KGB vaikų“ rankraštį, ji paskaitė ir nutarė išleisti, nors prieš tai kita leidykla jį leisti atsisakė – dėl 2008 m. užgriuvusios ekonominės krizės. „Aukso žuvyse“ knyga išėjo su ypatingu dizainu ir dideliu leidyklos dėmesiu. Apskritai dirbant su maža leidykla kiekviena knyga yra kaip įvykis, savaip unikali ir įdomi, gauna daug leidėjų dėmesio. Kadangi duoną valgau ne iš knygų, leisti knygas mažoje leidykloje man atrodo didelis kūrybinis privalumas
– Užsiminėte apie duonos valgymą, o aš prisiminiau jūsų pradėtą diskusiją feisbuke. Klausėte, ar tikrai žmonės, sakantys, kad myli savo darbą, jaučia tokius jausmus, nes pats anaiptol taip negalvojate. Tad ką tokio norėtumėte veikti, kad spinduliuotumėte meile darbams?
– Kad spinduliuočiau meile darbams, turiu persijunginėti tarp daug veiklų. Man patinka rašyti, dėstyti, kurti, groti, daryti kai kuriuos buities darbus, kažką konstruoti, patiktų programuoti, jeigu prisiminčiau, kaip tai daryti. Beje, mano vėlyvos paauglystės svajonė buvo įkurti kompiuterinių žaidimų kūrimo firmą. Žodžiu, įdomus visas kūrybinis darbas, tik toji meilė, skirtingai negu su žmonėmis, momentinė – karšta, trumpa ir greitai išblėsta.
– Jūsų veiklų spektras neįtikėtinai platus, bet kodėl, svajojęs apie kompiuterinių žaidimų firmą, pasirinkote teisę?
– Atsakymas – 10-asis dešimtmetis. Arba absoliučių galimybių ir visiško neaiškumo laikas. Į universitetą stojau 1991 m., kai sovietmetis buvo jau subyrėjęs, o naujametis tik stojosi ant kojyčių. Norėjau ką nors veikti su kompiuteriais, bet žinojau, kad matematika man pakiš koją. Tada svarsčiau apie istoriją – manau, būčiau galbūt pakenčiamas istorikas arba istorijos publicistas. Turėjau tokį kietą racionaliai mąsčiusį kiemo draugelį – norėjo gero gyvenimo ir pinigų, tad nutarė būti teisininku.
Stodamas į universitetą supratau, kad svajonė nukeliauti į kompiuterines firmas turbūt neįmanoma, tad dėl užtikrintesnės ateities visgi pasirinkau pragmatiškai. Apie teisę nieko neišmaniau, tik apie viską turėjau griežtą nuomonę (juokiasi). Kai pateikiau dokumentus, vienas profesorius klausė, ar tikrai nenoriu studijuoti filosofijos. Įstojau gal 18-as nuo galo, pradžioje sekėsi nekaip, pirmas semestras buvo prastokas, tačiau per sunkiausią semestrą egzaminus išlaikiau geriausiai savo grupėje. Teisėje radau kelis su istorijomis susiejančius dalykus – baudžiamąją ir tarptautinę teisę. Ten buvo detektyvas, istorija, politika ir drama. Tad išsirenki, kas tau įdomu, ir pamažu eini į priekį.
– Koks esate dėstytojas savo studentams – griežtas ar atlaidus?
– Esu iš egzamino policijos komisarą išmetęs, nes nežinojau, ką reiškia kaklaraištis ir tie ženklai jo (juokiasi). Bet tai buvo seniai. Pagrindinis mano dėstomas dalykas yra tarptautinė humanitarinė teisė, arba karo teisė. Nenoriu įkalti taisyklių, labiau lenkiu prie gebėjimo žinias rasti ir pritaikyti. Nežinau, ar esu labai griežtas, nes kuo vyresnis dėstytojas, tuo jo griežtumas mažėja. Supranti, kad yra tam tikrų dalykų, kur galbūt neverta smarkiai spausti ir reikalauti to, kas yra labiau bendras intelektinis įdirbis, o ne kiekvieną dieną būtinos žinios. Manau, dabar kirvio reputacijos neturėčiau, bet kadaise tekdavo priimti gana griežtų sprendimų.
– Ar šiuolaikinių studentų karta skiriasi nuo ankstesnių?
– Taip, pasikeitęs jų požiūris, mokymosi stilius ir visi kiti dalykai. Gal nuskambės seniokiškai, bet skaitmeninės technologijos mokymuisi gali būti labai geras ir sykiu labai blogas dalykas. Viena vertus, gali nesunkiai susirasti visus šaltinius, kita vertus, akiplėšiškai kopijuoti ir eiti itin lengvu keliu. Norėtųsi sugrįžti į analoginę erą ne ta prasme, kad privalėtum vėl važiuoti į bibliotekas, ten skenuoti arba nusirašinėti į užrašų knygeles. Bet trūksta to požiūrio, kad reikia įdėti daugiau pastangų į savo darbą.
– Daug kalbėjote apie meilę kompiuteriniams žaidimams, ar tebežaidžiate juos? Ar tenka įsitraukus geiminti parą ar dvi?
– Norėčiau, bet nėra galimybių. Iš tiesų persirgau ta liga dar mokyklos paskutinėse klasėse, nes namuose gan anksti atsirado geras kompiuteris. Mano tėvas visgi fizikas inžinierius – technika mane apsupo anksti, tikrai daug laiko praleidau žaisdamas. Paskui nebeturėjau to mirtino kablio. Dabar irgi su malonumu pažaisčiau, bet tam, kad galėčiau ramiai įsitaisyti reikia sąlygų, be to, kompas užimtas jaunosios kartos.
– Kokio amžiaus jaunoji karta?
– Jau didelė – 18, 16 ir 14 metų.
– Kiek matau, vaikai dabar įnikę į kompiuterinius žaidimus. Ar jūsiškiai taip pat daug laiko praleidžia juos žaisdami? Kaip į tai reaguojate?
– Taip, jie daug laiko prasėdi prie žaidimų. Tai ir gerai, ir ne. Gerai, nes mokykloje taip neišmokstama anglų kalbos, kaip ten. Ir pats gerokai pastūmėjau savo anglų kalbos žinias žaisdamas „adventure“ žaidimus, nes tam reikia kalbos ir supratimo. Taip pat kai kurie žaidimai skatina kūrybiškumą ir ugdo įgūdžius, kad ir tas pats „Minecraft“ – tai tokia platforma, kurioje galima veikti daug įvairių dalykų nuo architektūros iki programavimo pagrindų.
Na, o minusas – fizinio aktyvumo trūkumas ir išvargusios akys. Nors stengiamės saviškiams palaikyti tam tikrą balansą, prie kompiuterių jie praleidžia žiauriai daug laiko. Kita vertus, aš ir pats per ilgai sėdžiu prie ekrano, tad, viena vertus, veji vaikus, o paskui pats supranti – ei, ar tikrai dabar man reikia spoksoti ekranan?
– Ar vaikai skaito tėčio knygas?
– Kai vaikai buvo mažesni, su jais savo knygas išbandydavau (su dukra ir toliau bandau). Taip pat sekdavau jiems pasakėles, kurios taip ir nevirto knygomis, bet galbūt kada nors, kai nustosiu tingėti, jas dar parašysiu. Jaunėlis apskritai buvo Gugio ekspertas – kai rašiau kitas dalis, jo klausdavau, ar nieko nesumaišiau, ar tinkamai išlaikiau ryšius tarp giminių ir t.t. Dabar pastebiu, kad ties 14–16 metų įvyksta lūžis ir paaugliai nustoja skaityti, skaito tik tai, kas privaloma mokykloje, negana to, urgzdami ir pykdami.
– Sekate vaikų literatūros naujienas?
– Seku, bet negalėčiau pasakyti, kad skaitau nuolat. Kai kurias knygas arba atsiliepimus apie jas paskaitau, bet tikrai nėra taip, jog žinočiau kiekvieną knygą. Kiek tai turi prasmės? Visų norimų knygų vis tiek neperskaitysi, tad reikia atsirinkinėti.
– Iš vaikų literatūros kūrėjų teko girdėti, kad apie vaikišką literatūrą trūksta kritikų refleksijų, taip pat, lyginant su suaugusiųjų rašytojais, jaučiamasi truputį paraštėse. Man asmeniškai vaikų literatūros kūrėjai atrodo labai bendruomeniški ir vienas kitą palaikantys, net truputį jums pavydžiu. Kokie paties įspūdžiai būnant vaikų rašytoju?
– Vaikų literatūra buvo pirmoji bendrame lietuviškos literatūros sraute, kuri labai aiškiai pradėjo siekti skaitytojų meilės, ir dabar turime tokius fenomenus kaip Kakę Makę, Tomą Dirgėlą ir panašiai. Vaikų literatūros kritikos laukas – įdomus ne skaitytojams, o patiems literatūrologams, mokytojams ir bibliotekininkėms. Bet – būsiu atviras – rašydamas vaikams noriu, kad pirmiausia tuos tekstus skaitytų vaikai. Nors esu gavęs porą premijų, mano knygos minimos mokyklinės programos rekomendaciniame sąraše, tačiau gavęs LATGA metinę ataskaitą apie imtas iš bibliotekos knygas suprantu, kad mano knygų skaitytojų, švelniai tariant, nedaug.
Tuomet ir kyla mintis: kokiu tikslu rašai? Ar tam, kad tave išpreparuotų koks nors kritikas ir uždėtų karūnėlę (tai yra labai smagu, nesiginčiju)? Ar visgi esi tuščiagarbis šunsnukis, kuriam norisi ir skaitytojų meilės? Vaikų literatūra dabar labai aiškiai keliauja į tą pusę – orientuojasi į skaitytoją. Kartais man tai labai patinka, kartais – nelabai.
Sakote, trūksta vaikų literatūrai kritikos, bet, kiek teko girdėti, ta pati problema yra dėl pagrindinės literatūros kritikos. Kiti teigia, kad ji apskritai mirusi, nes aptarnauja leidyklas. Nesiveliu į tuos ginčus, man gera knyga ta, kuri įdomi, net jeigu kritikai peiktų, knyga man vis tiek išliktų gera. Ar vaikų rašytojai bendruomeniški? Nesu bendruomeniškas iš prigimties, kartais man reikia kampo, kuriame galiu pasislėpti nuo visų, bet visada žaviuosi tais, kurie bando burti bendruomenes – tarp vaikų rašytojų tokių tikrai yra.
– Kaip atrodo jūsų skaitymo procesas? Susidarote skaitomos literatūros sąrašus?
– Skaitau iš karto keletą – skaityklėje atidaryta viena knyga (paprastai – kas nors Terry Pratchetto), prie lovos – kita (neseniai prarijau Inos Pukelytės „Paneles iš Laisvės alėjos“). Per ilgąjį savaitgalį su žmona buvome Rusnėje, viloje, kurioje gyvenome, buvo nedidelė bibliotekėlė. Nuostabu – perskaičiau ten Antoine’o de Saint-Exupéry „Karo lakūną“, taip pat – nes mokykloje nebuvau skaitęs – Ernesto Hemingway’aus „Senį ir jūrą“. Likvidavau porą išsilavinimo spragų. Dabar pakvietė į diskusiją apie Stanisławą Lemą, ir matau, kad jį lydinti paroda iš neskaitytos knygos. Tai ką – staigiai knygą į telefoną bent jau rusų kalba, ir skaitau. Ir patinka! Tad šitie skaitymai – nesistemingi.
Žinoma, kartais būna, kad žinau, ką skaitysiu, arba pamirštu, kad jau žinojau, ką skaitysiu. Dabar žinau: noriu perskaityti naują Rolando Rastausko romaną, taip pat – Donato Katkaus atsiminimus, tik nenutuokiu, kada iki jų prisikapstysiu, nes prieini prie savo lentynos ir pamatai ten daugybę neperskaitytų knygų, o leidyklos jau ką nors nauja išleido...
– Patinka kaupti knygas?
– Patinka, bet vis dažniau pagalvoju, kad nėra reikalo kaupti, tad bandau pamažu atsikratyti. Juk geriau išvešiu vaikiškas knygas arba tas, kurių nebeskaitysiu antrą kartą, į kokią kaimo biblioteką ir paleisiu gyventi ten, negu kaupsiu pas save. Nėra labai ekologiška, kai kaupiamos knygos ima nebetilpti ir kas kelerius metus tenka susikalti vis naują lentyną.
– Ar pamenate savo pirmą susidūrimą su rašytoju?
– Turbūt pirmasis susidūrimas buvo su Martynu Vainilaičiu. Vyko kažkuris, spėju, 50-mečio, jubiliejus ir mokykloje buvo ieškoma pirmūniukų, kuriuos būtų galima nugabenti pas rašytoją į namus ir kurie nepadarytų gėdos. Per Lietuvos televiziją tuo metu rodė laidą „Fantazijos šalyje“, tad viena jų buvo skirta Vainilaičiui, mes lankėmės jo namuose, skaitėm jo eilėraščius. Man, kaip ir bet kuriam vaikui, tada buvo be galo smagu, kad patenki pas ką nors į namus, apie tą žmogų gražiai kalbama.
Atsimenu baubų kaukes, kurių kolekciją jis turėjo, ir šiaip atrodė labai malonus žmogus. Jo palikimas mane lydėjo ir tebelydi, nors po to vaikiško susidūrimo svajoti tapti rašytoju nepradėjau, tačiau Vainilaitis kaltas dėl mano pirmojo išspausdinto eilėraštuko, nes tuo metu vadovavo „Geniui“ ir aš ten nusiunčiau tekstuką apie genį. Sąjūdžio metais į mokyklą buvo atkeliavęs Kazys Saja ir Česlovas Stonys – jie parodė tokią, pavadinkime, publicistinę improvizaciją apie laisvę. Atsimenu tas degančias akis, garbanotus plaukus – vienas tamsiaplaukis, kitas – visai žilas lyg iš filmo „Atgal į ateitį“. Tada tikrai patiko jų pasirodymas, bet ir tai man nebuvo postūmis rašyti.
Didžiausią įtaką padarė tuščiagarbystė, kai gal septintoje klasėje literatūros mokytoja prieš klasę skaitė mano rašinį laisva tema ir pasakė, kad galėčiau rašyti apsakymus.
– Ar teko domėtis kūrybiniu rašymu?
– Pradžia buvo intuityvi. Sąmoningai domėtis pradėjau gal prieš penkerius metus, tuomet susiradau tinklalaides apie kūrybinį rašymą ir jas išklausiau, taip pat anksčiau dar rusiškai buvau skaitęs Stepheno Kingo „On Writing“ („Apie rašymą“). Kadangi savęs nepozicionavau kaip rimto rašytojo, mokymuisi rašyti didelio dėmesio neskyriau. Juk man pavyksta sukurti istoriją – ko dar iš manęs norite? Tik paskui pradedi analizuoti, kaip geriau parašytum vieną ar kitą dalyką.
– Tad domintis rašymo patarimais nebuvo pojūčio, kad atsiveria akys?
– Atsivėrė – supratau, kad aš ir taip šitą darau! (Juokiasi.) Iš tiesų kartais pavydžiu normaliai studijavusiems literatūrą, nes pats turiu keliauti klaidų ir bandymų keliu.
– Dar nepasikalbėjome apie buitį; kaip suprantu, sukalti lentynas knygoms mokate?
– Man patinka viskas, ką galima sukurti Ar reikėtų sukalti lentynas, ar išvedžioti elektrą. Dabar reikėtų padaryti balkonui turėklus – labai tingiu. Mėgstu aiškų ir apčiuopiamą rezultatą turintį darbą. Todėl truputį nervina moksliniai darbai, nes jų rezultatas – efemeriškas ir ilgai užtrunka. O kai surenki spintą ar įrengi patalpą – išsyk matosi. Bet čia gal labiau ne buitis, o meistravimas.
– O buitis? Esate pedantas ar kaip tik neskiriate tvarkymuisi dėmesio?
– Norėčiau, kad visur būtų tvarka, bet paprastai jos nėra. Man patinka turkštis su vandeniu, tad ramiausiai galiu suplauti visą krūvą indų. Net vaikystėje vienas mėgstamiausių mano žaidimų būdavo visų kiemo keliukų, takų ir balų irigacija – kurdavau kanalų sistemas. Šiaip nesibaidau buities darbų, jeigu reikia juos atlikti – atlieku. Ir tai netgi teikia malonumą – pasaulis iš chaoso grįžta į tvarką, kad vėl kūrybiškai sugriūtų.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba."
