– Kodėl vaikai? Kodėl pradėjote iliustruoti knygas vaikams?
– Vaikų knygų iliustracijos man visada buvo artimos ir įdomios. Tačiau turėjau dar ir kitų tikslų. Kai juos įgyvendinau, aplinkybės susiklostė, kad po truputį į vaikiškų knygų iliustravimą įlipau pilnu etatu. Iliustravau „Nieko Rimto“ leidyklos išleistą Timo Parvelos knygų seriją apie Elę, leidyklos „Mažoji raidė“ Raimondo J.Nabus knygą „Mažasis Baltas“.
Susilaukus antrojo vaikelio fiziškai neberadau laiko kūrybai – kūriau keletą projektų, bet turiu prisipažinti, kad jie ėjosi sunkiai. Po kurio laiko priėmiau sprendimą nesiplėšyti.
Auginu šešerių metukų dukrą ir trejų sūnų. Sūnus dar ne iki galo supranta, kad piešimas yra mamos darbas, jis dažnai komentuoja, ką mato. Ir laimė, mano knygų nemeta į šalį. Iš „Vaikų Žemės“ jam labiausiai patinka ledinukai mėnulyje ir kopėčios iš eilėraščio „Sapnas“. Jis tikrai pastebi detales.
Dukra jau kartais atrodo, pradeda didžiuotis, kad mama piešė tą ar aną knygą. Ji nėra objektyvi kritikė – mato mano darbą nuo pirmosios stadijos. Kartais sėdi ir piešia kartu. Man patinka jos įžvalgos – iškart kuria istorijas. Jai viskas patinka ir gražu, ką nupiešiu. O aš vis tikrinuosi, vis klausiu. Negaliu sakyti, kad knygas piešiu vien dėl vaikų – didžioji šio malonumo dalis yra dėl manęs pačios – tai įdomus, ramus ir prasmingas darbas.
– Kokius jausmus vaikystėje jums keldavo knygos su paveikslėliais?
– Labai nedaug atsimenu knygų. Bet gerai prisimenu jausmą, kad jose man būdavo vis per daug teksto. Norėjosi kiekviename puslapyje rasti kokį nors piešinį. Apie tai galvodama, stengiuosi savo vidinio vaiko norą patenkinti.
– Kaip sugalvojate, koks turėtų būti knygos stilius?
– Taip jau išeina, kad kiekvienai knygai pasirenku vis kitą piešimo priemonę, piešiu pieštuku, markeriu, todėl vizualiai jos atrodo skirtingos. Tai, kuo knyga bus piešiama, padiktuoja ir kūrinys – vienaip norisi piešti nuotykių istorijas, kitaip – poeziją.
„Vaikų žemę“ kūriau po pirmojo apsilankymo tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje. Ji dar vadinama iliustratorių Meka, taigi, įkvėpimo buvo su kaupu. Šį kartą nepabijojau sujungti skirtingas technikas, daugiau eksperimentuoti. Knygos iliustracijas kūriau naudodama monotipijos piešinius – tai yra grafikos technika, kai nuo dažais padengtos stiklo plokštės padaromas tik vienas atspaudas. Jei jis nepavyko – išmeti, tepi naujus dažus ir vėl pieši iš naujo. Taip nutiko ne kartą. Vėliau kompiuterine programa atspaudus jungiau su pieštuko ir akvarelės piešiniais. Procesas gana sudėtingas, bet kai žinai, ką nori pavaizduoti – vienas malonumas. Nejaudina ir nepavykusių darbų šūsnis.
Stengiuosi nesivaikyti madų, bet negaliu neigti – domiuosi, nuolat stebiu, kas vyksta, taigi, kažkiek tos „mados" vis tiek nusėda darbuose.
Piešiu ir ranka, ir kompiuteriu. Man patinka, kad šiuolaikinės priemonės leidžia atlikti rankų darbo korekcijas, lengviau jungti skirtingas technikas. Tačiau mano iliustracijų pagrindas visada yra piešinys ranka.
– Jis tarsi vėl grįžta į madą, ar sekate madomis?
– Tikrai, vyrauja tam tikros srovės ir iliustracijose. Ypač stilistikoje ar net tematikoje, jei kalbėsime apie reklamos iliustracijas. Knygų iliustracijos mažiau pasiduoda tokioms įtakoms. Stengiuosi nesivaikyti madų, bet negaliu neigti – domiuosi, nuolat stebiu, kas vyksta, taigi, kažkiek tos „mados" vis tiek nusėda darbuose. Tačiau geras iliustratorius turi būti unikalus. To ir siekiu.
– Dirbote reklamos agentūrose, turbūt galite pasakyti, ar reklama nenužudo kūrybos?
– Reklamos agentūrose dirbau nuo studijų. Pradėjau nuo žemiausiojo laiptelio, vėliau teko ir kūrybininke pabūti. Nemanau, kad reklama žudo kūrybingumą – man tai buvo puiki mokykla, išmokau dirbti komandoje, o taip pat – daug techninių niuansų. Ir vis dėlto, ilgainiui pavargau nuo tempo, nuo perdėto reikalų ir klientų svarbumo. Man tarsi trūko išliekamosios vertės – sukuri reklamą, komanda įdeda daugybę pastangų, tada tavo išgalvotą ir išpieštą darbą išspausdina žurnalas, žmogus jį perskaito ir išmeta per kelias dienas. Gal kartais tavo darbo nė nepastebėjęs. Knygos – kas kita, jos keliauja ilgiau, užsilieka kamputyje, o tada jas ir vėl kažkas paima į rankas.
– Kaip jus pasiekė pasiūlymas iliustruoti Justino Marcinkevičiaus knygą vaikams?
– „Alma littera“ leidyklos meno vadovė vieną dieną paklausė – gal jau pradedu darbuotis? Pamaniau, kad būtų laikas. Ypač, kai sužinojau, kad man siūlo iliustruoti poezijos knygą. Man patinka įsivaizduoti eilėraščius.
– Kuris iš poeto eilėraščių jums labiausiai patinka? Gal kurį nors. Iš jų mintinai mokėjote vaikystėje?
– „Sapnas“. Ir dabar jis – mano mylimiausias eilėraštis. Ši Justino Marcinkevičiaus poezijos rinktinė pateikė staigmenų – radau visai neskaitytų eilėraščių. O ir senieji, kai juos pačiai reikia iliustruoti, suskamba naujai.
– Ką svarbaus savo iliustracijomis norite perduoti vaikams?
– Noriu, kad piešiniai praplėstų kūrinį, kad knyga būtų estetiška. Svarbu, kai vaikai turi ką tyrinėti ir kuo stebėtis. Mano tikslas – kad vaikas ne tiesiog perverstų knygą, o stabtelėtų joje. Kiekvienas toks stabtelėjimas reiškia, kad aš jį pagavau ir jo mintyse iš knygos tikrai kažkas liks.
