Dizainerės Ūlos Šveikauskaitės grafinėmis iliustracijomis papildytoje knygoje vaizduojamas dviejų lietuvių – Jokūbo ir Veronikos nutrūktgalviškas pabėgimas iš tuometinės Rusijos imperijos priespaudoje gyvenančios tėvynės. Leidyklos „Aukso žuvys“ išleistame kūrinys – tai nuotaikinga, bet labai ilgą ir sunki poros kelionė laivu per Atlantą iki pat Eliso salos Niujorke.
Rašytojas J.Žilinskas literatūrinį kapitalą susikrovė su knygomis vyresniems vaikams ir paaugliams, žinodamas, kad jo arkliukas – nuotykis. Jo kūrybinėje biografijoje nuotykiai prasidėdavo nuo fantastikos žanro, bet juose visada vietos rasdavo ir istorija. Kad ir koks kūrinys tai bebūtų – mitologinis ir magiškas fantastinis romanas vaikams ir paaugliams – „Kaukas Gugis ir kerų karas“ (2018 m. pelnęs Martyno Vainulaičio premiją ir nuominuotas Metų knygos rinkimuose, paauglių literatūros kategorijoje), ar suaugusiems skirtas trileris – X galiomis apdovanoti „KGB vaikai“, ar nuotaikingas gidas po Vilniaus istoriją – „Mano Vilnius mano“ (2016 m. išrinkta meniškiausiai iliustruota knyga paaugliams).
Romanas „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ – tai dar vienas bandymas sujungti istorinius faktus su fantastine autoriaus išmone ir nuotykiniu žanru, tokiu retu lietuvių literatūroje. Nors knyga dėl ją papildančių iliustracijų atrodo nemažos apimties, tačiau parašyta didesniu šriftu, yra skirta tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems. Be to, visus skaitytojus, norinčius sužinoti, kaip autoriui kilo šios knygos idėja, rugsėjo 29 d. 18 val. J.Žilinskas kviečia į šios knygos pristatymą Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kartu su leidyklos „Aukso žuvys“ vadove Sigita Pūkiene. Siūlome susipažinti su autoriaus romano „Bėgliai. Jūrų keliais į Ameriką“ ištrauka.
Tokia pat sumaištis dėjosi ir aukštesnėje klasėje – laivo įgula visur lakstė, tikrino kiekvieną mazgą, trosą ir lyną, kiekvieną galintį pajudėti nepritvirtintą daiktą, tik, žinoma, nepalyginti mandagiau. Ir nepalyginti mandagiau stiuardai prašė žmonių palikti atviras erdves bei grįžti į savo kajutes. Keleiviai buvo išprašyti net iš salono, o tai, kaip Veronikai pasakė Erika, ne pirmą kartą plaukianti transokeaniniu laineriu, – blogas ženklas.
Grįžusią į kajutę ją pasitiko sunerimusios Ados ir Katerinos akys. Veronika paaiškino, kas dedasi, netgi pabandė nuraminti – laivas didelis, audrų pasitaiko. Klavdijos kajutėje nebuvo. Pastarąsias dienas Klavdija visai nedaug bendravo su saviškėmis, ir net Ada, tokia griežta Veronikai, vis labiau raukėsi dėl šeimininkės elgesio. O Veronika jau buvo išsiaiškinusi, kad Teodoras turi išsipirkęs prabangią keliavietę kajutę, bet joje plaukia vienas. Na, matyt, šiuo metu – ne vienas. Tai ar ponia grįš, ar ne, turi kur prisiglausti. Bet jai irgi buvo labai labai keista – ką tie jūrininkai išsigalvoja, toks gražus oras, o jie apie audrą šneka? Žmonės, nors ir paprašyti grįžti į kajutes, vis dar šalia jų stoviniavo, kalbėjosi, juokavo ir stebėjosi.
Bet štai pakilo stipresnis vėjo šuoras – pirmas, antras, trečias, o paskui jau vėjas ir nesiliovė, saulė tuoj pat apsiblausė, atskriejo debesys, pritemo. Bangos, dar neseniai švelniai sūpavusios laivą, užgriuvo jo nosį ir bortus su netikėta jėga. Kajučių gyventojai tuoj pat užtrenkė duris, jau nebeklausdami, bus audra ar nebus. Bus. Yra!
Tarpudenyje žmonės griebėsi, kas ko gali – mat kiekvienas nesužiūrėtas daiktas dabar taikėsi iššokti ir nuskrieti per kelis gultus ar čiuožti iki pat sienų. Per neilgą laiką užvirė pragaras!
Baimė užgriuvo ne tik mažus, verkiančius arba be garso išplėstomis akimis žvelgiančius tarpudenio gyventojus šeimų dalyje, bet ir suaugusiuosius – kaip čia taip, iš giedro dangaus? Netrukus atsirado ir prasiskėlusių kaktas, susimušusių kojas ar rankas, sublogavusių. Vėl pasklido gaiži vėmalų smarvė. Kažkas neapsikentęs vis dėlto norėjo išeiti į denį, bet pamatė, kad durys – užrakintos! Uždarytos buvo net tos ventiliacijos angos, per kurias įeidavo oro matyt, kad nepatektų vanduo. Beliko tik melstis, kentėti ir klausti – ar ilgai? O gal tai pabaiga – laivas jau skęsta? Gal bus kaip „Titanikui“?
Ada netruko atgulti – regis, guvernantei supimas buvo baisiausia, Katerinos akyse žibėjo baimė, Veronikai neliko nieko kito, kaip apkabinti mergaitę ir bandyti atitraukti jos dėmesį šnekant visokius niekus. Mergaitė taip pat keletą kartų paklausė, kur mama, ir čia Veronikai teko kurti naujas pasakėles, bet tuo pačiu ėmė augti ir jos pyktis – kaip Klavdija gali taip elgtis? Juk tikrai užteko laiko pareiti į savo kajutę!
Jokūbas, tvirtai įsitvėręs gulto, prilaikė tai vieną daiktą, tai kitą – gelbėjimosi liemenę, besitaikančią išlįsti iš po galvos, lagaminą, norintį nukristi, valgymo indus, rūbą – viskas toje besisupančioje skardinėje dabar judėjo tarsi atgiję. Apačioje įsitaisęs Kastantas keikėsi paskutiniais žodžiais, ir kitur girdėjosi maldos, prakeiksmai, liejamas pyktis... Laikas pavirto beprotiškomis sūpynėmis...
Audra siautėjo ilgai – nors ir senas, bet vis dar galingas laivas grūmėsi didvyriškai, lipdamas nuo bangos ant bangos, kildamas į dangų ir nirdamas į prarają. Bangos ritosi deniais, besitaikydamos nuplauti kokį įgulos narį, kuris pamirš prisirišti ar įsitverti. Konstrukcijos, daiktai, nors ir patikrinti, tvirtinti, nuo tokio daužymosi ir vartymosi atsilaisvino, atsikabino, tad bangos vis pasiglemždavo kokį nors grobį. Vandens siurbliai veikė be perstojo, vandenį, patekusį ten, kur nereikia, grąžindami jūrai. Stiebai braškėjo, vėjai kaukė lynuose, visos konstrukcijos girgždėjo, dejavo. Jūrininkams tai nebuvo nei pirma, nei paskutinė audra, kapitonas ir jo padėjėjai nė akimirką nepaliko tiltelio. Nebuvo atokvėpio ir inžinieriams, stebintiems, kad tik nesustotų veikti mašinos ir mechanizmai, kad kiekvienas sutrikimas būtų kuo greičiau pašalinamas – į ugniakurus semtuvai toliau svaidė anglis, galingos sraigtų mentės nenustojo stūmusios laivo pirmyn. Žinoma, niekas su audra nelenktyniavo, svarbiausia – kad laivas neliktų nevaldomas, kad visą laiką bangas pasitiktų nosimi.
