Modernios vergovės pinklės Piterboro mieste, Rytų Anglijoje. Meilė ir išdavystė, žmogiškumas ir tikra draugystė. Santykis su likusia Lietuva, Tėvynės ilgesys ir šimtmečio dilema – grįžti ar vis dėlto pasilikti? Apie emigraciją, gyvenimą Anglijoje ir Lietuvoje, bei visa tai, o kaip gi ten, svetur, yra iš tiesų – kalbamės su šios knygos autore Kristina Baubinaite.
– Kaip kilo knygos „Slėpynės Anglijoje“ idėja?
– Knygos idėja gimė vaikštant Londono, Peterboro ir kitų Anglijos miestų gatvėmis, stebint žmones. Žinau, kad yra nemažai lietuvių, sėkmingai įsikūrusių svetur. Ir vis dėlto neapleido jausmas, kad rytų europiečiai Anglijoje gyvena tarsi su gumulu gerklėje. Toks bendras visuotinis nesmagumas, nesavumas. Žvalgydavausi į veidus – rumunų, lietuvių, čekų, vengrų, lenkų, latvių. Spėliodavau apie jų gyvenimus, o galvoje spiegė šauktukai – kažkas čia ne taip!
Noriu padėkoti Peterboro lietuviams už pasitikėjimą – savo žiniomis ir istorijomis jie labai praturtino šią knygą. Juokauju, jog dabar žinau, prie kokios kavinės Peterbore renkasi rumunų nusikaltėliai, už kiek galima įsigyti suklastotą pasą, o kur gauti kontrabandinių rūkalų.
– Ar pati buvote emigravusi?
– Pati niekad nemąsčiau apie emigraciją. Anglija – mano vyro gimtinė. Nusprendėme, kad būtų praktiška ten įsikurti. Pirmus metus džiūgavau – nauja šalis, nauja kultūra, taip rūpėjo viską pažinti. Antraisiais, trečiaisiais metais pradėjau suprasti daugiau, matyti aiškiau. „Brexit“ sudaužė mano paskutines iliuzijas apie Angliją. Išaušo diena, kai labai aiškiai pajutau – nebenoriu čia gyventi. Vyras neprieštaravo. Štai jau metai, kaip mes Lietuvoje. Kol kas nesigailime.
– Savo knygoje „Slėpynės Anglijoje“ kalbate apie modernią vergovę – kas tai?
– Moderni vergovė – emigracijos rykštė, o ši knyga turėtų atlikti ir prevencinę funkciją. Pragyvenusi Anglijoje kelis metus pati išmokau atskirti modernios vergovės aukas gatvėje – lietuviai išdidūs, jie garsiai niekuomet nesiskųs. Baisiausia, kad išnaudojimą dažniausiai organizuoja patys rytų europiečiai. Aukos – socialiai pažeidžiami asmenys, dauguma jų nemoka anglų kalbos, tad svečioje šalyje jaučiasi dar labiau pažeidžiami. Kaltė, baimė, gėda sugraužia žmones taip, kad baisu žiūrėti, o mums atrodo, kad jie bevaliai ir patys kalti. Juk gėda pasipasakoti, kad tave apgavo, kad tave skriaudžia, išnaudoja. Gėda šeimai ir giminėms prisipažinti, kad „emigracijos planas nepavyko“. Dėl to kalti ir Lietuvoje kuriami stereotipai apie emigraciją. Neva, Anglija – tai stebuklų šalis, kur lyja pinigais. Ten tiesiog negali nepavykti. Patikėkite, dar ir kaip gali!
Pamenu, kaip mane sukrėtė istorija apie pensininkę iš Lietuvos, kuri pateko į modernią vergovę. Moteris atvyko į Londoną pas vaikus, padėjo prižiūrėti anūkus. Šiems paaugus ji tapo tarsi nereikalinga vaikų namuose, o į Lietuvą grįžti nebuvo didelių galimybių – sena, jau pasiligojusi, namas parduotas, artimųjų nėra. Ir ji nusprendė įsikurti nedideliame Visbičiaus miestelyje Rytų Anglijoje. Kiekvieną mėnesį iki bankomato ją „paslaugiai lydėdavo” lietuvių tautybės jaunuolis ir nusavindavo didžiąją dalį pensijos. Močiutei buvo prigrasinta, kad jei kreipsis į Anglijos policiją bus deportuota. Koks absurdas!
– Kaip manote, ar pasikeitė mūsų, lietuvių, požiūris į emigrantus?
– Lietuvos visuomenė vis dar minta stereotipais apie emigraciją. Pats išvykimas nėra kažkokia blogybė. Bėdos prasideda dėl nežinojimo. O juk kalbėjimas, bendravimas – šiandienos valiuta. Simpatizuoju rytų europiečiams. Jaučiau pilietinę pareigą juos užtarti, o kartu knygoje norėjosi prasklaidyti stereotipus apie emigraciją. Esu įsitikinusi, kad pernelyg save nuvertiname, per daug idealizuojame vadinamąsias Vakarų demokratijas. Tarytum tos šalys būtų pažadėtasis rojus, o mes būtume kuo prastesni.
Nė velnio mes ne prastesni! Rytų Europos šalys šiandien daugeliu atžvilgiu yra kur kas geresnė ir įdomesnė vieta gyventi, nei aptingusi ir išlepusi Vakarų Europa, įskaitant Angliją. Apie tai ir kalbu savo knygoje.
– Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduria lietuviai, išvykę į Angliją?
– Viena iš jų – rasizmas, apie tai rašau savo knygoje. Anglijoje tai gana aktuali problema, su kuria susiduria ir dalis mūsų tautiečių. Ir pati esu patyrusi rasizmo iš Anglijos azijiečių. Pamenu apsikirpusios kirpykloje su dukra laukėme, kol vyras atvyks pasiimti ir užsukome į degalinę, lauke buvo šalta. Pamatęs, kad nieko neperkame, degalinės vadybininkas mus išprašė lauk. Stovėjau skersgatvyje, glaudžiau dukrą. Pirma mintis – Lietuvoje man taip nenutiktų, mokėčiau apsiginti. Antra mintis – ką aš čia veikiu, šitoje šalyje, kur manęs šitaip nekenčia? Pamenu susigėdusias to vadybininko akis, kai vyrui atvykus puolė atsiprašinėti. Skaudžiausia buvo, kad žinojau – atsiprašymas skirtas jam – mano vyrui anglui, o ne man, mano dukrai ir mano tėvynei.
– Kaip Jums atrodo, ar įsilieti į anglišką kultūrą lietuviams sunku? Ar iš to, ką matėte, patyrėte, gyvendama Anglijoje, galėtumėte teigti, jog daugelis norėtų sugrįžti į Lietuvą?
– Gana sunku, gyvenimas ten vyksta savotiškuose getuose – rytų europiečiai sau, anglai sau, azijiečiai dar kitose bendruomenėse. Toks egzistavimas kažkur paraštėse, kuomet esi pats vienas – sau – nepraeina be pėdsakų. Bet emigrantai dažniausiai gėdijasi pasipasakoti, kaip jaučiasi, ir toliau seka pasakas apie rojų emigracijoje. Patikėkite, jokio ten rojaus nėra! Žmonės sunkiai dirba, o uždirbę dažnai neturi laiko net išleisti pinigus. Jų laisvalaikio galimybės ribotos, o gyvenimo kokybė, lyginant su tuo, ką gali gauti Lietuvoje už tokį pat atlyginimą – skurdoka. Gyvenimas po tris ar keturis žmones viename kambarėlyje, viena išeiginė per savaitę, alinantis pamaininis darbas ir „netikėlio imigranto“ etiketė – tokia ta eilinio lietuvio kasdienybė Anglijoje.
Štai todėl emigrantai stengiasi grįžti į Lietuvą bent atostogų. Nepaisant mūsų visuomenėje egzistuojančio nemenko susipriešinimo, jie vis tiek čia jaučiasi labiau savi nei ten, kur praleidžia likusius metus – emigracijoje. Namai yra namai. Apsidairykite, kaip pas mus žalia, kiek daug turime tikro, sodraus gyvenimo – močiutės, giminaičiai ir nesuvaidinti santykiai, per valandą galime pasiekti draugą kitame sostinės gale, o per tris valandas nuvažiuoti iki Baltijos pajūrio. Skiname braškes iš savo lysvės, ežeras ar upė šalia ir nemokamos žemuogės ar mėlynės. Rytų Europoje klesti dėmesys detalėms – Anglijoje šiandien jums retai pasiūlys stiklinę vandens prie espresso.
Nepaisant mūsų visuomenėje egzistuojančio nemenko susipriešinimo, jie vis tiek čia jaučiasi labiau savi nei ten, kur praleidžia likusius metus – emigracijoje.
– Ką pasakytumėte dvyliktokui, svarstančiam emigruoti – ar ką nors patartumėte?
– Kiekvienam sveika išvykti, praplėsti akiratį. Yra daugybė žmonių, sėkmingai keliaujančių, besimokančių. Tik išvykę gebame atsiplėšti ir pažvelgti į Lietuvą iš šono, įvertinti tai, ką turime ir atsirinkti, kas mums svarbu. Gal vienam didžiausia vertybė – uždirbtas milijonas, kitam –pastatytas spektaklis ar išgelbėta gyvybė. Kiekvienas sprendžiame, kas mums teikia ramybę ir pilnatvę.
Vis dėlto prieš išvykdamas dvyliktokas turėtų atlikti namų darbus, neskristi kaip drugelis į ugnį – neaišku pas ką ir dėl ko. Norėčiau įspėti, kad jo gyvenimas pasikeis iš esmės, ir nebūtinai vien tik į gerąją pusę. Pažįstu daugybę lietuvių, kurie praleidę Anglijoje kelis metus nesijaučia savi nei Anglijoje, nei Lietuvoje. Tai tragedija, tas „užsisukęs ratas“ – Lietuvoje blogai, išvyksti svetur. Po kurio laiko suvoki, kad tas pažadėtasis rojus tebuvo iliuzija, vėl grįžti į Lietuvą. Tik nežinai, ko tvertis. Kol buvai išvykęs, likusieji čia mokėsi, kūrė šeimas, kopė karjeros laiptais, statėsi namus. Ir tu apsisukęs vėl išvyksti – į niekur! Taip bėga metai, vėliau jau ir dešimtmečiai, sugrįžti darosi vis sunkiau, o emigrantų širdyse gilėja jausmas, kad jie neturi vietos, jie niekur nereikalingi!
