Pasvarstymais apie K.Donelaičio kūrybą ir jos šiandieninį aktualumą su 15min.lt skaitytojais dalijasi kultūros erdvėje pažįstamas jaunasis kūrėjas – prozininkas ir publicistas, Lietuvių kalbos instituto vyresnysis laborantas – Saulius Vasiliauskas.
Paradoksalu, bet daugeliui mokinių poema "Metai" "kelia alergiją", į kūrinį žvelgiama kaip į atgyveną. Kodėl šiandien jaučiamės tokie nutolę nuo didžiųjų klasikų?
Ne tik Donelaičio „Metai“, bet ir apskritai lietuvių literatūros klasika negauna didesnio mokinių dėmesio – priešingai, kelia tarsi automatišką „atmetimo“ (nelyginant koks naudojimui nebetinkamas rakandas) efektą. Natūralu, kad besikeičiant visuomenei, kintant jos įpročiams, jaunimui sunku tapatintis su Žemaitės kūriniuose vaizduojama moterimi, Antano Baranausko „Anykščių šilelyje“ aprašytomis gamtos grožybėmis ar Maironio eilėraščių stiliumi. Taigi ir Donelaičio poema, kaip bebūtų apmaudu, neretai mokinių vertinama visų pirma kaip paminklas; kaip muziejaus eksponatas, o ne gyvas, aktualus pasakojimas, kuriame apstu ne tik žmogaus ir gamtos sąsajų, bet ir šmaikščių, vaizdingų valstiečių gyvenimo nutikimų, pvz., ištrauka iš „Rudens gėrybių“:
Tikt dyvai žiūrėt, kaip moters dilina stungius,
Ir baisu klausyt, kad bobos tarškina puodus.
Gryta su Pime kampuoto titnago ieško,
O Selmykė sau iš autų purvelį svilin.
Bet Katrynė su Berge skauradą šiūruoja
Ir, kad daug ugnies ben veik po katilu degtų,
Su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia.
Jekė su Maguže džiovintą pagalį skaldo,
O Enskys sausos malkelės atneša glėbį.
Ale Dočys nenaudėlis, pas kakalį šiltą
Snausdams ir zūbus laižydams, ėdesio tyko;
Nes Astė pietums nupenėtą šutina gaidį
Ir kelis kviečių plyckus į kakalį šauja.
Kaip paskatinti skaitytojus naujomis akimis pažiūrėti į šį kasdienybei, rodos, tokį tolimą autorių?
Pirmiausia derėtų parodyti, kad Donelaitis nėra nuobodus pamokslautojas, o, priešingai, gali ir pralinksminti, teikti didelį estetinį malonumą. Kad taip atsitiktų, nereikėtų bijoti naujų interpretacijų ir leisti jauniems žmonėms patiems ieškoti raktų į „Metų“ pasaulį.
Beje, jų tikrai esti, tereikia apsižvalgyti, pvz.: muzikos grupė „Liūdni slibinai“ išleido (ir suteikė galimybę nemokamai atsisiųsti internetu) lietuvių literatūros klasikai skirtą albumą „Imkit mane ir klausykit“, kuriame „Pavasario linksmybių ištrauka“ nuskamba savitai; jaunasis rašytojas Tomas Dirgėla kuria ir kultūrinėje spaudoje publikuoja Donelaičio interpretacijas, kuriose šmaikščiai, netikėtai įterpiamos šių dienų aktualijos (nuo motociklo „Java“, lekiančio Gedimino pr., iki emigracijos į Londoną temos) ir kt.
Donelaitis nėra nuobodus pamokslautojas, o, priešingai, gali ir pralinksminti, teikti didelį estetinį malonumą.
Suprantama, mokytojai ne visada randa galimybių, išteklių aktualizuoti klasikinius tekstus, todėl labai svarbus jų ir mokslininkų, menininkų bendradarbiavimas: medžiagos, kuri praverstų mokiniams formuojant savo santykį su lietuvių literatūra, rengimas.
Lietuvos Rašytojų klubo dėka rašytojai, mokslininkai, aktoriai keliauja po Lietuvos mokyklas ir bibliotekas, mėgina pristatyti Donelaitį, „nuvalyti dulkes“ nuo jo raštų. Neseniai lankėmės Lietuvos Aklųjų ir Silpnaregių Ugdymo Centre. Kai aktorė Gražina Urbonaitė perskaitė „Metų“ ištrauką, išgirdau, kaip mokinė pašnibždėjo draugei: „Ei, Donelaitis visai įdomus!!”. Tai rodo, kad tokie skaitymai reikalingi, kad šie metai nėra tik simbolinis plakatų iškabinimas, formalių renginių virtinė.
K.Donelaitis šiandienos moderniųjų laikų kontekste – ar ne apie tai šiuo metu Lietuvių kalbos institute (LKI) yra kuriamas mokymuisi skirtas žaidimas ir pramoginis testas? Papasakokite plačiau.
Rašybos mokymui(si) skirto žaidimo pagrindinis veikėjas – Teofilio Ruigio prakeiksmu į šiuos laikus perkeltas Donelaitis. Atsidūręs Lietuvoje, geografiniame Europos centre ir išėjęs prie kelio, jis nusistebi pro šalį ūžiančiomis keistomis vežyklėmis – automobiliais. Žaidimo tikslas – padėti Donelaičiui sugrįžti į savo laikus, įveikiant metų laiko rate nurodytas užduotis: Klaipėdos „Jūros šventėje“ vyksiančias jachtų lenktynes, Panevėžio J. Miltinio teatre statomo spektaklio sunkumus ar trumpųjų žinučių rašymo mobiliuoju telefonu pamokas. Žaidimas turėtų traukti ir dėl įvairių papildomų užduočių, taškų ir lygių – regint žaidėjų statistiką, kils azartas pranokti kitus, surinkti daugiausia galimų taškų, o kartu ir išmokti lietuvių kalbos rašybą.
Taip pat LKI šiuo metu kuriamas pramoginis testas, kurį atlikęs (atsakęs į žaismingus klausimus) vartotojas sužinos, koks veikėjas iš Donelaičio „Metų“ artimiausias jo charakteriui. Netrukus jis bus viešai prieiname internete, bus galima ją išbandyti. Galbūt ir jis nukreips, paskatins atsiversti Donelaičio poemą, pasakėčias ir kitus šaltinius. Mat Donelaitis nėra vien tik „Metų“ kūrėjas, jo palikimas kur kas gausesnis.
Per 300 metų pakito mūsų kalba. Šiandien gyvename kokybiškai naują gyvenimo būdą nei mūsų tėvynainiai. Kas liko bendra? Kaip manote, ar K.Donelaičio "Metai" yra toks pat "amžinas" kūrinys, kaip kad Getės "Faustas", Šekspyro "Hamletas" ir kt.?
Anglų kalba taip pakito, jog Šekspyro kūrinių originalus skaityti be papildomo šifravimo labai sudėtinga. Tuo tarpu mes dar galime suprasti Donelaičio „Metus“: lietuvių kalba kito mažiau, išlaikė daug archajiškų, iš prokalbės paveldėtų bruožų. Manoma, kad Liudvikas Zamenhofas, kurdamas tarptautinę Esperanto kalbą, iš lietuvių kalbos perėmė dalyvių sistemą. Rodos, tikrai turime kuo didžiuotis, tik ar mokame?
