– Kas geriau – ilgos ar trumpos istorijos? Kurias rašyti lengviau? Smagiau?
– Geriau yra geros istorijos, jeigu tokias tik pavyksta parašyti. O kokio jos ilgumo – nėra taip svarbu. Tik tiek galėčiau pridurti, kad dažnai trumpą tekstą sukurti yra žymiai sunkiau negu ilgą. Nes kiekvieną žodį turi pasverti, viską, kas nereikalinga, išmesti. Parašyti taip, kad žodžių būtų nedaug, bet viskas būtų aišku bei suprantama. Ir tuo pat metu tekstas netaptų primityvus, o liktų gražus ir įdomus. Tai pasiekti būna išties sunku. Kartais taip nutinka, kad kokią nedidelę pastraipėlę rašau visą savaitę ir išbandau nežinia kokią galybę skirtingų variantų. Tol, kol lieku tuo mažu epizodu beveik patenkintas ir jis manęs nebeerzina.
– Naujausia Jūsų knyga vadinasi „Šuniškos dienos“. Ar pats auginate kokį gyvūną? Jeigu galėtumėte pavirsti į gyvūną, kokiu būtumėte?
– Mano naujoji knygelė „Šuniškos dienos“ ir atsirado iš didelės meilės šunims. Bet man patinka ir visi kiti gyvūnai. Beveik visi. Nepatinka musės ir uodai. Knygelėje „Šuniškos dienos“ esu minėjęs, kad uodai negali būti draugai, net jeigu tuo metu jautiesi labai vienišas. Na ir turbūt nepatiktų, jeigu maudantis kur ežere ar upėje prie manęs priplauktų krokodilas.
Kažkada turėjau šunį vardu Puma. Tai buvo tikrai puikus šuo, bet turėti jį galėjau tik dėl to, kad tuo metu gyvenau gana sėslų gyvenimą. Jeigu laikai kokį gyvūną, turi jam atiduoti dalelę savęs ir savo laiko. Savęs tai man negaila, mielai prašom, bet dėl laiko yra šiek tiek sudėtingiau.
Nežinau, į kokį gyvūną norėčiau pavirsti, nes to niekad neteko išbandyti. Pabandžius keletą variantų gal būtų aiškiau.
Dabar gana daug keliauju. Todėl negalėčiau palikti savo augintinio kokiai savaitei ar net dviem likimo valiai. Todėl šiuo metu daugiausiai bendrauju su savo kiemo katėm. Na, ir su sutiktais pasivaikščiojimų po senamiestį metu šunimis pasikalbam.
Nežinau, į kokį gyvūną norėčiau pavirsti, nes to niekad neteko išbandyti. Pabandžius keletą variantų gal būtų aiškiau.
– Užduosiu Jums klausimą iš Jūsų knygos: ar tikrai tas žmogiškas gyvenimas yra toks viliojantis, koks iš pirmo žvilgsnio atrodo?
– O taip, gyvenimas tikrai yra be galo žavingas dalykėlis. Žinoma, būna ir liūdnų dienų, kai viskas krenta iš rankų ir nesiseka, ko besiimtum. Užknisa kvaili žmonės ir jų gausumas. Atsibosta niekaip negalinti pasibaigti žiema ir pilkuma už lango. Bet vis dėlto sunku likti liūdnam, kai tiek daug nuostabių dalykų aplink. Kartais atrodo, kad jų net per daug ir tu negali visko vienu metu priimti.
Tiesa, negalėčiau pasakyti, ar tas mūsų gyvenimas atrodytų lygiai tiek pat patrauklus ne žmogui, o, pvz., šuniui? Kartais mes priimam visiškai beprasmius ir kvailus dalykus kaip neišvengiamus, o šuo, pakliuvęs į panašią situaciją, gal sugebėtų numoti į tai ranka (letena).
– Kas gyvenime turi būti labai rimta, o kas – nieko rimto?
– Rimtumas dažniausiai yra kenksmingas dalykas. Suprantama, gyvenime yra daug liūdnų ar bent jau nelabai linksmų dalykų. Jų visada buvo ir bus. Galų gale jų yra lygiai tiek, kiek reikia.
Vis dėlto kartais labai naudinga pažvelgti į viską kitu kampu. Ir humoro jausmas tikrai gali išgelbėti nuo perdėto rimtumo, o ypač nuo įsitikinimo savo teisumu ir noro kitus mokyti.
– Koks metų laikas Jums labiausiai patinka, kodėl? Tai, kad Lietuvoje yra keturi metų laikai, yra privalumas ar trūkumas?
– Žinoma, kad tai privalumas. Tik vieną reikšmingą pastabą mūsų klimatui vis dėlto padaryčiau: mūsų žiema galėtų būti kokiais dviem mėnesiais trumpesnė.
Galiu tik pridurti, kad mano mėgstamiausias mėnuo yra rugsėjis.
Kita vertus, net ir pačios niūriausios rudens dienos gali būti labai malonios ir gražios, jeigu jų nėra per daug. Rudens rūkai ir krintantys geltoni medžių lapai, kuriuos gali pašiurenti ar paspardyti praeidamas... Ir žiema su nuostabiu pirmuoju sniegu iki Šv. Kalėdų man patinka. O štai žiema balandžio mėnesį yra visiškas nesusipratimas. Tuo metu norisi skubiai pabėgti ten, kur šilčiau. Ir kuo toliau. Tą aš dažniausiai be didelio sąžinės graužimo ir darau.
Na, ir galiu tik pridurti, kad mano mėgstamiausias mėnuo yra rugsėjis.
– Ar turite tokį klausimą, kurio visad norėjote būti paklaustas? Koks tas klausimas? Koks atsakymas į jį?
– Man labiausiai patinka netikėti, nestandartiniai klausimai. Deja, didžioji dalis klausimų, kuriuos man užduoda, kartojasi. Kartais juos išgirdus net žiovauti norisi. Štai atvažiavus į kokią šalį beveik visada, o dažnai net po kelis kartus išgirstu klausimą: „Kaip Jums patinka mūsų šalis?“ Na, tai belieka atsakyti: „Jeigu aš jau čia atvykau, tai reiškia, kad man čia patinka. Nes kitu atveju (jeigu kokia šalis man nepatinka), tai aš ten paprasčiausiai nevykstu.“
Nauja rašytojo knyga turėtų pasirodyti jau ateinančių metų vasarį.
