- Ar mes susikuriame kitus, ar kiti mus kuria, anot knygos – rašo? Ar esama neįmanomo įvardyti kažko, kas kuria ir rašo visus? Kiek mes autentiški ir ar būti tokiems mums būtina? Tokių minčių kils skaitant knygą. O jei kils kitokių – tuo geriau.
- Palyginti su romanu „Vyno kopija“, ši knyga daug lengviau skaitoma, neturi tiek kodų ir intertekstų, tačiau ir joje nieko nereikia suprasti tiesiogiai, ką skaitytojas / -a labai greit pastebės.
- Laikas, erdvė ir personažų raiška čia artimesni sakmei, mitui ar sapnui (kartais – anekdotui), tad neverta ieškoti loginių sekų ir paaiškinimų.
- Knygoje rasite detektyvo, nuotykių, keisčiausių fantazijų, kultūrinių ir psichologinių ekskursų, erotikos ir labai daug humoro.
- Tai knyga išsaugojusiems savyje vidinį vaiką. Jei tą vaiką nebeprikeliamai užgniaužėte – nepirkite šitos knygos.
- Visi knygoje aprašyti sapnai – realūs. Autorius juos yra įvairiu metu susapnavęs, spėjęs užrašyti ir priskyręs savo personažams.
- Šie sapnai – savotiški tekstų skirtukai, be to, jie kuria knygai reikalingą foną. Kiti skirtukai – partitūrų ištraukos tarp skirtingų naratyvų. Jas niūniuoti nebūtina, bet jei norėsite – niūniuokite į valias.
K.Navako romano dailininkė – Asta Puikienė, viršelio nuotraukos autorė – Eglė Adomulytė. Knygą išleido leidykla „Tyto alba“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Knygos recenzija. Kęstučio Navako „Vyno kopija“: malonumas garantuotas, bet kam jis skirtas?
