„Audrų stebėtojas“ nominuotas Švedijos metų kriminalinio romano apdovanojimui.
Pagrindiniai kūrinio veikėjai – policijos detektyvė Marija Martinson ir buvęs finansininkas Augustas Strindbergas, atsikraustęs į Huvenesetą vakarinėje Švedijos pakrantėje įgyvendinti savo senos svajonės – atidaryti naudotų daiktų parduotuvės.
Tą pačią vėjuotą naktį, kai Strindbergas atvyksta į Huvenesetą pagaliau gyventi, kaip jam patinka, be žinios dingsta visų mylima vietinės mokyklos mokytoja Agnesė. Jos dingimas sugriauna kaimelio idilę. Policija, vadovaujama energingosios Marijos Martinson, ieško pradingėlės dieną ir naktį, bet vilties rasti ją gyvą vis mažiau. Kas gi nutiko? Ir kodėl Augustą užplūsta nemaloni nuojauta, kad jis pats yra šios grėsmingos paslapties sprendimo dalis?
K. Ohlsson – iš Kristianstado kilusi, Stokholme gyvenanti viena garsiausių švedų detektyvų rašytojų. Pagal profesiją ji – politikos analitikė, dirbusi Švedijos teisėsaugoje ir Užsienio reikalų ministerijoje.
Pirmasis K. Ohlsson romanas dar 2009 m. visiškai pakeitė jos gyvenimą. Dabar autorė vadinama detektyvinės literatūros karaliene, jos romanai išversti į daugelį Europos kalbų, 2010 m. rašytoja apdovanota „Stabilo” premija ir išrinkta į Švedijos detektyvų akademiją, jos kūriniai nuolat ekranizuojami.
Švedų spaudoje pabrėžiama, kad 2020 m. parašytame romane „Audrų stebėtojas“ pasakojama lengvu, beveik jausmingu tonu, nors aprašomi sudėtingi santykiai ir senos paslaptys.
„Kristinos Ohlsson stilius atpažįstamas – ji moka sukurti įtampą, atmosferą ir realistiškai vaizduoti žmones bei aplinką. Tačiau čia yra kažkas naujo ir gaivaus, ir tai ne tik sūrūs vandenyno vėjai. Šis kriminalinis romanas yra smagesnis ir lengvesnis nei ankstesnės autorės knygos – gerąja prasme. Nes tai tuo pat metu jaudinantis ir nerimą keliantis siužetas, kai moters dingimas paveikia visą mažą bendruomenę (…). Romane „Audrų stebėtojas“ jaukioje aplinkoje veikia ne tik simpatiški personažai, bet ir vyksta siaubingi nusikaltimai. Akivaizdu, kad K. Ohlsson ypa
mėgsta vakarinę Švedijos pakrantę – romane kvepia jūros dumbliais ir vandenynu, žaviu lietaus ir saulės deriniu“, – rašo knygų apžvalgininkai iš „Dagens Nyheter“ ir „Göteborgs-Posten“.
Kviečiame paskaityti ištrauką iš romano.
Tokios vėjuotos vasaros nebuvo jau kelis dešimtmečius. Net vyresnės kartos žvejai raukė antakius. Sklido kalbos, kad vėjas stipresnis nei paprastai ir tai pranašauja nelaimę – neva vakarinės pakrantės deimančiukais laikomoms gyvenvietėms audros atneš chaosą ir sumaištį.
Daugelis purtė galvą, girdėdami tokias pranašystes. Vėjas yra vėjas, tiesiog kartais būna stipresnis nei paprastai. Joks sveiko proto žmogus nemano, kad tai neša nelaimes.
Vis dėlto vasara nepraėjo be įvykių. Atvirkščiai, jau gegužę žmonės išgirdo apie artėjančias permainas. Kaip visada, naujienos užklupo be įspėjimo. Vieną dieną tiesiog paaiškėjo, kad parduodami Kungshamno laidojimo namai. Šiaip jau žinia nebūtų sulaukusi didelio dėmesio, jei ne viena smulkmena: prie septyniasdešimtmečio artėjantis laidojimo namų savininkas buvo apvyniotas aplink pirštą jaunesnės moters ir neteko visų santaupų.
Štai kodėl prireikė parduoti pastatą, kuriame buvo įsikūrę laidojimo namai, ir išvykti iš šių kraštų. Gėda buvo per didelė, apkalbos pernelyg gausios, o skolos daug didesnės už turtą.
Kungshamnas nėra įvykių gausa pasižyminti vieta, todėl gandas apie apgautą laidojimo namų savininką pasklido kaip miško gaisras. Kalboms įsisiūbavus atsirado ir begalė papildomų temų. Kiek praeis laiko, kol laidojimo namai turės naują savininką? Žiojėjo tušti vitrininiai langai, nekilnojamojo turto agentūros plakatas su užrašu „Parduodama“ buvo smarkiai paveiktas oro sąlygų. Aišku, tokią išvaizdą įgavo jau pirmą savaitę, bet kai patalpos prastovėjo neliestos beveik du mėnesius, žmonės susirūpino, ar kartais nebus kas nutikę pačiam nekilnojamojo turto agentui.
Vis dėlto tas gandas nespėjo įsibėgėti, nes staiga visi norintys ir pažįstantys raides galėjo perskaityti vietiniame laikraštyje Bohusläningen, kad laidojimo namai pagaliau parduoti. Naujasis savininkas iš Stokholmo ketino pradėti veiklą rugsėjo pradžioje.
Žmonės gūžčiojo pečiais ir spėliojo, kas per vienas tas stokholmietis. Kas atvedė žmogų iš karališkosios sostinės į tolimą Švedijos kampelį vakarinėje pakrantėje? Gal kaip nors susijęs su Kungshamnu?
Laidojimo namus įsigijęs vyras nebuvo tos srities verslininkas.
Kalbėta, kad turi visai kitų planų. Kokių – tiksliai niekas nežinojo, bet kažkas paskleidė gandą, kad galbūt ketinąs atidaryti viešnamį. Apkalboms įsisiūbuoti daugiau nieko ir nereikėjo.
Dar didesnė bomba sprogo paaiškėjus, kur gyvens naujasis savininkas – užuot apsistojęs Kungshamne, pasirinko Huvenesetą, maždaug už trijų kilometrų esantį seną žvejų kaimą. Šiaip jau nieko tokio, jei ne adresas – stokholmietis ketino apsigyventi senajame Jansonų name. Taip sakė pati Jansonų pora, todėl žinia priimta už gryną pinigą.
Jansonų namas ne šiaip sau beveik trisdešimt metų neturėjo nuolatinių nuomininkų. Sklido kalbos, kad yra svarių priežasčių, kodėl neatsiranda norinčių gyventi ten nuolat. Tikriausiai atvykstantis vyras iš Stokholmo apie jas nenutuokė, o jei vis dėlto girdėjo, tada jam tikrai kažkas negerai. Niekas nenorėtų gyventi tame name žinodamas, kas jame nutiko.
Niekas.
Nenorėjo net savininkai ponas ir ponia Jansonai. Jie tenkinosi trumpalaike nuoma keliautojams vasarą, o likusią laiko dalį namas stovėjo tuščias.
Paskui prasidėjo mokslo metai.
Iš vasaros liko tik vėjas, vadintas įspėjimu apie artėjančias permainas ir tamsą. Pamažu, niekam negalint paaiškinti kodėl, ėmė plisti nerimas.
Artėjo kažkokie šiurpūs įvykiai.
Žmonėms liko tik laukti.
