Pagrindu šiai diskusijai tapo rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės inicijuotas trumpojo rašinio konkursas. K.Sabaliauskaitė teigė, kad perskaičius šiuos jaunų žmonių rašinius ji buvo priblokšta to, kaip jaučiasi mūsų jaunimas, kokie vieniši jie jaučiasi, kaip buvimas kitokiu laikomas nepageidaujama savybe. „Buvo daug rašinių apie savęs žalojimą, apie patyčias, apie visuomenėje tvyrantį kūno kultą“, – sakė K.Sabaliauskaitė. Taip pat atsiskleidė ir vibracijos, kurioms vyresnioji karta kurčia – pavyzdžiui, jaunimą labai jaudina akistata su dirbtiniu intelektu, kuris yra vienas iš didžiausių dabarties iššūkių.
„Jie yra palikti vieni akistatoje su šiuo pasauliu“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Psichologė Aušra Kurienė taip pat teigė, kad šiuos kūriniuose labai daug baimės, vienatvės, panikos, savižalos, savęs naikinimo motyvų. „Pirmas įspūdis gluminantis“, – sakė ji. Kita vertus, anot psichologės, daugelis paauglių susiduria su rimtomis egzistencinėmis krizėmis, ir nebūtinai jauni žmonės tuo ir gyvena. „Visgi pagrindinė žinia yra tai, kad jie yra vieniši ir jie nemato, neieško kito žmogaus“, – sakė ji. Ji atkreipė dėmesį į tai, kad jauni žmonės patiria nežmoniškai daug spaudimo, bet labai mažai suaugusiųjų pastangų juos išgirsti. Ji sakė, kad, jau apie mažus vaikus sakoma, jog jie nevaldomi, niekuo nesidomintys, neturi jokių vertybių. Taip susidaro paradoksali situacija – jiems transliuojamas nusivylimas, tačiau tuo pačiu iš jų tikimasi labai daug.
K.Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį ir į rašytojų, intelektualų požiūrį – vyraujantis jų požiūris, kad jauni žmonės per kvaili, per daug sumaterialėję, jie nesupranta tikrųjų vertybių. „Iš esmės tai yra pašiepiantis, paniekinantis, negatyvus požiūris“, – sakė ji. Rašytoja sakė, kad tai labai keistas būdas ruošti vaikus „didingiems žygiams“ juos niekinant. „Nuolat kartok žmogui, kad jis kiaulė, ir jis ims kriuksėti“, – lietuvių liaudies patarlę prisiminė K.Sabaliauskaitė.
Leidėjas Saulius Žukas sakė, kad kūrybiškumo žlugdymas pastebimas ir mokykloje. Jis prisiminė pokalbį su šioje knygų mugėje viešinčia suomių rašytoja Elina Hirvonen, kuri pasakojo, kaip kūrybiškumas ugdomas Suomijoje. Suomių rašytoja sakė, kad jų šalyje kūrybiškumas yra skatinamas, o ne vertinamas, Lietuvoje yra priešinga situacija. S.Žukas retoriškai klausė – ar tokiu būdu mes jaunimo nemokome cinizmo – nes jie žino, kaip reikia gauti gerus balus egzamine, tačiau tai nereiškia, kad jie iš tiesų atskleidžia savo kūrybiškumą.
Jam pritarė ir pokalbyje dalyvavusi psichologė. Ji prisiminė tai, kad moksleiviai pasakoja, kokius didžiulius neįdomių knygų kiekius jie turi perskaityti, – ir tiek tėvai, tiek mokytojai žino, kad moksleiviai visko neperskaitys, tad tampa savotiškais kolaborantais, mokančiais vaikus, kaip atsiskaityti neperskaičius kūrinių. „Ar tai tikri yra tautinio mokymo tikslas?“ – klausė psichologė.
S.Žukas sakė, kad pasaulis žino paprastus receptus, kaip skatinti jaunų žmonių įsigilinimą į skaitomus tekstus – mažiau kūrinių, lėtesnis, gilesnis skaitymas, diskusijos – kad skaitydamas galėtum pagalvoti ne tik apie tai, ką skaitai, bet ir apie save. Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad vidutinis mūsų mokytojų amžius yra 55 metai. „Taigi, ne mamos, o močiutės mūsų vaikus moko“, – diskusijos metu kalbėjo S.Žukas.
K.Sabaliauskaitė siūlė pagalvoti ne tik apie privalomosios literatūros kiekius, bet ir apie kokybę. Ar tikrai mūsų moksleiviams rekomenduojama tinkama literatūra? Pavyzdžiui, ji sakė pripažįstanti V.Kudirkos nuopelnus mūsų istorijai, tačiau jo poezija labai silpna: „Susimąstai, ar mes literatūros mokome, ar ne?“ Kaip parenkame kūrinius, kuriuos skaito mūsų jaunimas ir vaikai ir kaip jie paruošia juos gyvenimui, – apie tai, K.Sabaliauskaitės nuomone, reikėtų kalbėti.
