15min studijoje pristatydama savo naują romaną „Petro imperatorė“, K.Sabaliauskaitė kalbėjo ir apie istorinę atmintį bei tai, kaip vertina pastaruoju metu nerimstančias kalbas apie žymių žmonių įamžinimą bei tai, kam turėtų būti skiriamos atminimo lentelės bei paminklai.
Ji teigė, kad dabar kilęs visuomenės susipriešinimas labai naudingas Lietuvai priešiškoms jėgoms.
„Man atrodo, kad tai labai eskaluojama mūsų šaliai priešiškų jėgų. Tikrai, aš jaučiu tame ranką. Jeigu kalbame apie lietuvių-žydų santykius, kas yra dabar vykstančių atminties karų širdis, buvo nueitas labai didelis kelias susitaikymo link, dabar vėl jį bandoma griauti. Manau, tai daroma neatsitiktinai, nes kaip tik rugsėjo mėnesį planuojamas „Gyvųjų maršas“, ir aš matau labai konkretų strateginį užmojį diskredituoti, pakenkti, padaryti kažką, kas nubrauktų šią gražią iniciatyvą, mūsų kaltės išpažinimą, mūsų gijimą kaip visuomenės, mūsų susitaikymą su broliais ir seserimis žydais“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Man, pavyzdžiui, neimponuoja ir Antanas Smetona, ir aš esu kategoriškai prieš, kad jam iškiltų paminklas Vilniuje.
K.Sabaliauskaitė teigė esanti kategoriškai prieš tai, kad statomi paminklai, anot jos, abejotiniems didvyriams.
„Kam statyti paminklą žmogui, dėl kurio kyla labai dideli klausimai? Visiškai sutinku su Dalia Leinarte, kad turi būti taikoma konkreti tarptautinė teisė, Holokausto nusikaltimo ir bendradarbiavimo apibrėžimai kiekvienam atvejui. Nes mes žengiame į karo nusikaltimų teritoriją, kur nėra senaties ir kur reikia vadovautis ne įspūdžiais, ne simpatijomis, ne antipatijomis, patinka-nepatinka, noriu atsiminti-nenoriu atsiminti, o paprasčiausia teise ir teisiniais apibrėžimais. Kitas dalykas – pilna mūsų praeityje žmonių, kurie yra tyri ir kurie tikrai nusipelno paminklų. Jiems ir statykime.
Kodėl nėra kunigui Ignui Ragauskiui nei paminklo, nei atminimo lentelės, kuris pasipriešino žydų genocidui, naciams, buvo pats pirmas nušautas, įmestas į bendrą kapo duobę su žydais? Kodėl nėra, pavyzdžiui, Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei, kuri buvo ir mūza, gyvenusi labai nelengvą gyvenimą su mūsų didžiu menininku, ir buvo labai kilni, aristokratiška šviesios lietuvybės puoselėtoja ir žydų gelbėtoja? Nėra jos biografijoje jokių dėmių. Kodėl mes negalime tokių žmonių pagerbti? Kodėl reikia tokių žmonių, dėl kurių kyla labai dideli klaustukai?
Man, pavyzdžiui, neimponuoja ir Antanas Smetona, ir aš esu kategoriškai prieš, kad jam iškiltų paminklas Vilniuje. Aš jo elgesyje, jo biografijoje nematau herojiškos paradigmos, nematau pavyzdžio, kurį galėčiau pateikti savo vaikams kaip sektiną etinę normą. Tai buvo kontroversiškas jau savo metu veikėjas. Taip, jis nusipelno mūsų pagarbos kaip vienas mūsų valstybės raidos elementų, kaip vienas mūsų prezidentų, bet statyti paminklus žmogui nedemokratui, įvedusiam cenzūrą, keliančiam labai daug klausimų – aš esu prieš. Aš manau, kad pirmiausia turėtume įamžinti tuos šviesuolius, dėl kurių nekyla klausimų ir kurių dorą, krikščionišką apsisprendimą mes galime statyti kaip pavyzdį savo vaikams“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Kalbėdama apie jau egzistuojančius paminklus Petrui Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, ji siūlė šiuos paminklus „įmuziejinti“, prie jų padėti aiškinančias lenteles: „Griauti skulptūras tų vargšų žmonių, kurie buvo patekę į istorijos mėsmalę, ir nubraukti visą literatūrinį talentą, neverta. Aš gal nevadinčiau S.Nėries vardu mokyklos, nes vaikams ji ne pavyzdys. Ji buvo moteris, kuri buvo silpna, kuri klydo, blaškėsi, bet buvo puiki literatė. Tai ir paaiškinkim“.
Anot K.Sabaliauskaitės, dabar svarbiausia yra išstudijuoti praeitį, susivokti, kur esame, ir pagalvoti, kokius pavyzdžius mes norime palikti kitoms kartoms.