„Silva rerum IV“ skaitytoją nukelia į XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu naujų idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.
– Papasakokite daugiau apie laikotarpį, kuris aprašomas šioje, naujoje „Silva rerum“ knygoje. Praėjusioje dalyje nusikėlėme į XVIII amžiaus vidurį, tai buvo pasakojimas apie rokoko epochą. Kuo pasižymi šioje dalyje aprašomas laikotarpis?
– Tai – Stanislovo Augusto valdymo laikai, kai susiduria rokokas ir Apšvieta, senasis dekadansas ir visiškai naujos, progresyvios idėjos, reformos, kurioms, deja, nelemta išsiskleisti, nes vyksta ATR padalijimai ir, iš esmės, ne tik valstybė, bet ir visa ta kultūros, pasaulėvokos epocha baigiasi. Daug peno apmąstymams davė pats epochos tragizmas: viena vertus, didžiulis minties, socialinės atsakomybės suklestėjimas, kurio apogėjus, be abejo, yra nepelnytai primirštoji, tačiau nacionalinio pasididžiavimo verta Gegužės Trečiosios Konstitucija, kita vertus – brutalus valstybės žlugimas, įtakotas ne vieną dešimtmetį trukusios politinės erozijos, ankstesnių pražūtingų sprendimų ir nepalankios tarptautinės konjunktūros.
– Kalbėdama apie trečiąją „Silva rerum“ dalį minėjote, kad tos knygos rašymas nuo kitų dalių skyrėsi tuo, jog tam laikotarpiui aprašyti buvo galima panaudoti nemažai nesunaikintų dokumentų, todėl knygoje daug realių personažų. Ar dabar aprašomas laikotarpis irgi diktavo tam tikrus, nuo kitų dalių besiskiriančius, knygos rašymo aspektus?
Ši knyga skirsis tuo, kad „Silva rerum“ veiksmas persikelia į tarptautinį kontekstą.
– Žinoma, šaltiniai, gilinimasis į juos, galų gale, herojų biografijos visada padiktuoja tam tikrus dalykus. Ši knyga skirsis tuo, kad „Silva rerum“ veiksmas persikelia į tarptautinį kontekstą – Olandiją, Prancūziją, Angliją, mat pagrindinis herojus iš tiesų daug keliavo po Europą. Tai kartu ir to laikotarpio bruožas – mūsų kraštų žmonės tampa labai mobilūs, kelionės po Europą net ne itin pasiturintiems bajorams tampa kasdienybe. O tuo pat metu kitas labai svarbus knygos leitmotyvas yra Lietuva, ir būtent krašto sampratos, jo išskirtinumo suvokimo, tapatybės formavimasis. Knygoje suskambės autentiška XVIII a. paskutinių dešimtmečių lietuvių kalba, nes jos liudijimų yra išlikę su herojais susijusiuose istoriniuose šaltiniuose. Konservatyvieji kalbininkai galbūt vėl sius, kaip kad dėl „kaldrų“ ir „bromų“ pirmojoje „Silva rerum“ dalyje, tačiau tą senąją, tikrąją lietuvių kalbą kai kur (labai saikingai, kad nenuvarginčiau skaitytojo) vartoju ne tam, kad juos paerzinčiau – man ji tiesiog be galo graži, tikra ir rupi, it juoda ruginė duona. Tad pastebėsite, jog literatūriškai, kalbiškai kiekvienos dalies stilius irgi kinta, juk kalba, herojų vartojamos sąvokos modernėjo ir, galiu sakyti, jog XVIII a. žmogus savo kalba ir mąstysena mums yra gana artimas.
– Kiek jums pačiai rašant yra svarbus istorinis tikslumas, autentikos perteikimas, kiek leidžiate sau palikti vietos vaizduotei?
Kažkuris iš lenkų kritikų pasakė, kad „Silva rerum“ yra ištyrinėta it disertacija, o parašyta it poezija.“
– Žinot, laki vaizduotė dar nė vienam rašytojui nepakenkė... (Juokiasi) Bet istorinio romano atveju vaizduotė yra labai ribojama konkrečios istorijos, asmens biografijos, papročių, detalių. Na, jeigu istorinis asmuo buvo nukirsdintas pačioje jaunystėje, tai juk negali rašyti, kad gyveno ilgai ir laimingai...
Be to, manyje visuomet pabunda mokslininkė, istorikė: niekada neaprašinėju to, kas anuo konkrečiu laiku nebūtų galėję įvykti, reakcijų, kurių nebūtų galėję patirti mano herojai, žodžių, kurių nebūtų galėję ištarti. Kai kurie rašytojai sako: „Jei noriu, kad du istoriniai personažai mano puslapiuose susitiktų, tai jie ir susitiks.“ Žinoma, tai irgi literatūriškai teisėtas metodas, bet aš taip negaliu.
Turiu bent jau patikrinti, ar jie galėjo pažinoti vienas kitą, ar galėjo būti tais metais, tą mėnesį toje pačioje vietoje. Kažkuris iš lenkų kritikų pasakė, kad „Silva rerum“ yra ištyrinėta it disertacija, o parašyta it poezija.“ Tai, žinoma, malonus komplimentas, ne daugiau. Bet iš tiesų prieš rašydama turiu būti viską ištyrinėjusi kaip disertacijai, apmąsčiusi, perpratusi, o tada rašai, ir prasideda literatūra bei jos magiški momentai: vaizdai, idėjos, ritmas, žodžių skambesys, kalbos srautas ir jo muzika. Sakyčiau, tai, kad istorinis žanras ir mokslinis tikslumas uždeda tam tikrus rėmus vaizduotei, yra geras iššūkis, paskata siekti tam tikro virtuoziškumo. Bent jau man.
– Pristatydama trečiąją dalį sakėte, kad ją rašėte 15 metų. Kiek laiko rašėte šią knygą? Galbūt šįkart informacijos rinkimas kiek skyrėsi nuo kitų dalių kūrimo?
– 18 metų. Matote, man rašymas yra ilgas procesas, kurio sudėtinės ir neišvengiamos dalys – tyrinėjimas, idėjų, vaizdinių ir personažų brandinimas. Teksto užrašymas, kalbos raiška yra tik viena iš to ilgo proceso fazių. Pats knygos rašymo procesas man skyrėsi turbūt tik buitiniu požiūriu: pirmąją knygą rašiau dar neturėdama vaiko, o paskutines tris rašant kūrybą teko derinti su motinystės pareigomis.
Tai – neabejotinas iššūkis. Vyrai rašytojai, numetantys vaikus ir visas šeimos pareigas savo partnerėms bei galintys su valstybės stipendijomis išvažiuoti mėnesių mėnesiams kūrybinių rezidencijų ar laukiantys įkvėpimo žvelgdami savo studijoje į lubas, gali raukytis ir sakyti „kaip banalu“, bet tegul patys pabando... (Juokiasi) Tad manęs rašytojo blokai nekamuoja, turiu kitą problemą – laiko stygių. Laimei, šeima kiek gali, tiek padeda, o tai, kad rašydama kartais trumpam galiu nukeliauti į aprašomas vietas ar pabėgti nuo pasaulio – užsidaryti rašyti į „Monte Pacis“ ir Pažaislio vienuolyną, yra tikra atgaiva.
– Nemažai skaitytojų sako, kad „Silva rerum“ pakeitė požiūrį į Lietuvos istoriją, parodė ją kitais, galbūt iki tol kiek nežinomais aspektais. O ar knygų rašymas kiek pakeitė, praplėtė jūsų požiūrį? Ar atradote kažką naujo sau?
– Manau, kad daug plačiai nežinomų aspektų, palaidotų po sovietinės mokyklos programos betonu ar pastarųjų dešimtmečių oficialiosios linijos „tautiškumu“, skaitytojai atras ir „Silva rerum IV“. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos atgimimą mes kažkaip siejame vien tik su Donelaičiu, kuris „į stalčių“ parašė tik 1818 m Liudviko Rėzos publikuotus „Metus“, bet niekaip nenorime prisiminti, kad lietuvių kalbos gaivinimui apie 1765–1770 metais lemiamos įtakos turėjo Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis, taip demonizuotas ir neatpažįstamai sukarikatūrintas Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“. Bet kiek tautiečių sąmonėje nešiojasi tą poetiškai labai įtaigią propagandinę karikatūrą, o kiek jų skaitė puikią Eligijaus Railos šio kontroversiško, politiškai susikompromitavusio, bet daug Apšvietai, lietuvybei ir valstiečių teisėms nusipelniusio vyskupo biografiją ar kitus istorikų darbus?
Juk tai fiziokratas Masalskis savo inicijuotos švietimo reformos metu pradėjo rūpintis, kad lotynų kalbą parapinėse mokyklose keistų krašto kalba – ne lenkų, o būtent vietinė, lietuvių, gudų. Masalskiui priklauso ir žodžiai: „Mes pagaliau turime atsigręžti į valstiečius, tą trečiąjį luomą, kuris mus maitina, ir įsipareigoti gerinti jų padėtį.“ Ar kas šiandien prisimena Tyzenhauzo sekretorių Bohušą, balsiai kalbėjusį apie baudžiavos panaikinimą ir lietuvių kalbos vartosenos poreikį viešojoje erdvėje?
Nenuostabu, juk mums ilgus dešimtmečius buvo plaunamos smegenys formuojant mažai ką bendra su istorine tiesa turinčią „lietuvybę“, o į pačią istoriją žvelgiant per „klasių kovos“ prizmę. Juk sovietiniams propagandistams buvo tokia nepatogi istorinė tiesa, kad lietuvių kalbos atgimimą ir kovą už valstiečių teises iš tiesų pradėjo patys XVIII a. pabaigos progresyvūs ir išsilavinę Lietuvos ir Lenkijos aristokratai, o ne kokie nors valstiečiai ar kaimo pastoriai.
Tai sakydama, vis dėlto neidealizuoju nei situacijų, nei asmenybių ir neužsiimu advokatavimu kuriam nors luomui: tas pats lietuvybės puoselėtojas Masalskis švaistė valstybės lėšas ir buvo korumpuotas, o reformatorius Tyzenhauzas darbams manufaktūrose bei savo kultūriniams projektams atiminėjo iš tėvų vaikus ir sulaukė valstiečių riaušių savo žemėse... Tačiau lygiai taip pat galime didžiuotis bajorais ir magnatais, suteikusiais laisvę baudžiauninkams, pirmąja Europoje konstitucija ir tuo metu beprecedente mūsų bajorijos pastanga užtikrinti valstiečių teises.
Mes negalime traktuoti istorijos vienareikšmiškai, vien juodai ar baltai – ir Lietuvos valstiečių istorijoje apstu tamsių ir gėdingų dėmių bei Tėvynės išdavysčių. Visada kartoju, kad „dorybė ir nuodėmė, išmintis ir kvailybė neturi nei luomo, nei tautybės“. Ir kai be išankstinių nuostatų, o vien geisdamas pažinti tiesą imi dirbti su istoriniais šaltiniais bei jų įvairove, tuomet ir prasiplečia tas požiūris ir įvyksta atradimai. Nekalbant apie tai, kad nuolat būnu priversta domėtis daugybe to meto kultūros, politikos ir gyvenimo sričių.
– Pirmąją Silva rerum dalį „Baltos lankos“ išleido prieš 8 metus. Kaip pasikeitė rašymo patirtys per šiuos metus, kaip galėtumėte palyginti pirmosios ir šios, ketvirtosios, knygos kūrimą?
– Tapau sau dar priekabesnė. Dar didesnė perfekcionistė. Ambicingesnė, – kaip minėjau, knygos geografija ketvirtojoje dalyje išsiplečia, ir „Silva Rerum IV“ herojų likimai klostosi Prancūzijoje, Amsterdame, Londone. Tad tyrinėdama knygai pati daug keliavau po vietas, kurias aprašau, – nemėgstu rašyti apie tai, ko neišmanau, nesuprantu.
Todėl rašydama apie XVIII a. Londoną, kuriame gyvenu jau keturiolika metų ir kurio istorija aistringai domiuosi, jaučiausi beveik taip pat komfortiškai, kaip ir aprašinėdama senąjį Vilnių. Be to, mano herojai paliko daug rašytinių įspūdžių, taigi, į tas vietas galėjau žvelgti jų akimis. Ir kartais stebino, kad jie kai kuriuos miestų ar Europos aspektus matė ir jautė lygiai taip pat, kaip aš, po 250 metų...
– „Silva rerum“ Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį sulaukė ypatingo dėmesio. Ar manote, kad jos kažkiek pakeitė ir požiūrį į istorinių romanų rašymą Lietuvoje (bent jau man atrodo, kad pastaraisiais metais tikrai padaugėjo istorinius romanus rašančių lietuvių autorių)? Kokie lietuvių autorių istoriniai romanai jums paliko įspūdį?
Kai 2008 metais parašiau „Silva rerum“ ir pasiūliau leidykloms, visi buvo nustebę – klausė, kas paskatino nerti į tokį nepopuliarų, apdulkėjusį žanrą.
– Taip, kai 2008 metais parašiau „Silva rerum“ ir pasiūliau leidykloms, visi buvo nustebę – klausė, kas paskatino nerti į tokį nepopuliarų, apdulkėjusį žanrą. O tada 2009-aisiais pasirodė Hillary Mantel „Vilko dvaras“ ir dvi „Bookerio“ premijos nukeliavo būtent istoriniam romanui bei jo tęsiniui.
Pas kaimynus lenkus pastaraisiais metais – irgi šiuolaikiško istorinio romano atgimimas. Matyt, kažkas ore – laiko dvasia... Na ir dabartinė banga Lietuvoje... Bet nuo pat pirmosios dienos, kai prieš aštuonerius metus pasirodė „Silva rerum“, daviau sau tylų įžadą niekada viešai nekomentuoti kitų dabar kuriančių lietuvių rašytojų prozos. Šios nuostatos niekada nesulaužiau.
Iš kai kurių, netgi nepažįstamų plunksnos kolegų sulaukiau labai daug priešiškumo ir puolimų, tad jei dar pradėčiau komentuoti ar recenzuoti jų kūrybą... (Juokiasi) Kalbant apie istorinės literatūros tendencijas – apskritai norėčiau pasidžiaugti, kad pastaraisiais metais labai padaugėjo istorinių knygų – ir negrožinių taip pat. Kai 2008 metais buvo išleista „Silva rerum“, Drėmos „Dingęs Vilnius“ buvo seniai išparduota bibliografinė retenybė, knygynuose buvo tik puikios Tomo Venclovos Vilniui skirtos knygos. O daugiau – nieko.
Tada buvo išleista „Silva rerum“ ir Laimono Briedžio „Vilnius. City of Strangers“, po to perleistas „Dingęs Vilnius“ – ir prasidėjo tikras istorinių knygų apie Vilnių ir LDK bumas. Ne visos jų vienodai vertingos ar gerai ištyrinėtos, kai kurios šiek tiek paviršutiniškai atiduoda duoklę madingai tendencijai, tačiau labai džiugina, kad skaitytojo ranka vis dažniau tiesiasi į normalius, rimtus mūsų istorijai skirtus leidinius. Tai labai labai džiugina ir galbūt to susidomėjimo sužadinime yra ir mažytis „Silva rerum“ indėlis.
– „Silva rerum“ sulaukė sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje bei Latvijoje. Ar yra planų leisti knygą ir kitose šalyse? Kur, jūsų manymu, ši knyga galėtų sulaukti sėkmės (dėl kultūrinio, istorinio artumo)?
– Netikiu, jog tam, kad literatūra užsienyje sulauktų sėkmės, yra būtinas koks nors kultūrinis ar istorinis artumas, atpažįstamumas. Jei pasakojama istorija stipri, o tekstas – galingas, užgriebiantis žmogiškosios egzistencijos esmę, mes sėkmingai galime skaityti ir žavėtis knygomis apie tolimas ir nieko bendra su mūsų geografine platuma neturinčias kultūras. Juk nedaug turime bendra su Marquezo Makondu, Pamuko Stambulu, Murakami Japonija, o skaitome ir mus tai giliai paliečia.
Sakyčiau, kad pagrindinė lietuvių literatūros sklaidos problema yra ne kultūrinio ar literatūrinio užtaiso nebuvimas, o paprasčiausias vertėjų iš lietuvių į užsienio kalbas stygius.
Sakyčiau, kad pagrindinė lietuvių literatūros sklaidos problema yra ne kultūrinio ar literatūrinio užtaiso nebuvimas, o paprasčiausias vertėjų iš lietuvių į užsienio kalbas stygius. Juk auksinė gero vertimo taisyklė: kalba, į kuria verčiama, vertėjui turi būti gimtoji.
Maža yra užsieniečių, taip laisvai mokančių lietuvių kalbą. Bet stengiamės, ieškome ir gal kada bus naujienų dėl užsienio leidimų. Nors tam reikia dažnusyk įveikti ir užsienio leidėjų siaurą akiratį, stereotipus – literatūros leidybos žemėlapyje Lietuva yra gana balta dėmė, arba, kaip sakydavo senovės kartografai: hic sunt dracones – kur gyvena nepažįstami drakonai... Juolab kad užsienyje reklamuodami Lietuvos literatūrą visiškai be reikalo įkaliname save vien lietuvių kalbos rėmuose ir atmetame Lietuvos literatūrą, parašytą ne lietuvių kalba, bet Lietuvoje gimusių žmonių ir savo turiniu absoliučiai lietuvišką – į galvą ateina Czesławo Miłoszo „Isos slėnis“, Romaino Gary „Aušros pažadas“ ar Chaimo Grade kūryba, – kas kad nelietuviškai, bet jie visiškai teisėtai turėtų būti laikomi Lietuvos literatūra, parašyta Lietuvos sūnų, apie Lietuvą.
– Tai ketvirtoji ir, kaip jau paskelbta, paskutinė „Silva rerum“ dalis. Ar išleidusi pirmą dalį galvojote, kad ji turės tęsinį, buvote užsibrėžusi, kiek ji turėtų tęstis?
– Žinoma, žinojau, kad bus tęsinys ir ne vienas – o trys. Kai 2008 metais atėjau į leidyklą su rankraščiu, atsinešiau ir planą – kad bus keturios dalys ir apie ką pasakos kiekviena iš jų. Juk tą idėją buvau brandinusi dešimt metų. Mano leidėjas patvirtins, kad nemeluoju, jog „Silva rerum“ buvo suplanuota kaip tetralogija, keturios dalys. Džiaugiuosi, kad likimas davė laiko ir sveikatos savo sumanymą įgyvendinti ir įgyvendinti taip, kaip norėjau, ir netgi taip, kaip nesitikėjau.
Tai ir yra didysis rašymo nuotykis – kai net ir turint konkretų planą procesas pagauna taip, kad įvyksta daug atradimų ir stebuklingų akimirkų, kai herojai iš pageltusių raštų puslapių ūmai ima atgyti kaip gyvi žmonės, su visomis jų dilemomis, jausmais, nuodėmėmis. Ketvirtoji „Silva rerum“ dalis – paskutinė. Tikiuosi, kad skaitytojai užvertę paskutinį knygos puslapį supras kodėl ir šį tą suvoks apie visą tetralogiją bei jos sumanymą.
