„Literatūra, skirta paaugliams (t.y. suaugusiųjų didaktiškai parašyta ir pritempta), kaip ir nykūs sovietiniai filmai apie vyresniųjų klasių moksleivių santykius, man paauglystėje atrodė siaubingas „nelygis“, – neslepia K.Sabaliauskaitė.
Ji neatmena, kad namuose būtų buvęs koks nors amžiaus cenzas knygoms. Skaitė nenormaliai daug ir viską – lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, todėl iki 18-os pirmąkart buvo įveikti ir Tolstojus, ir Druonas bei „Nibelungų giesmė“, ir užsienio šalių novelių rinkiniai, ir Dostojevskis, Camus ir Munthe, Marquezas, Stendhalis ir Gavelis, Hemingway'us, ir Shakespeare‘as – su didžiausiu malonumu skaitė jo pjeses.
„Tiesiog perskaičiau suaugusiųjų knygas, ir tiek. O vėliau prie labai patikusiųjų nekart grįždavau", – pasakoja rašytoja.
Kai klasės draugai pradėjo keistis „Erškėčių paukščiais“ su ypač nučiupinėtais keliais puslapiais, ji galėjo rekomenduoti jiems keletą knygų su dar geresniais epizodais – arba jas nurodyti jų tėvų bibliotekose. Iš jų, beje, mielai skolindavosi.
Kai dabar susimąstau, šios knygos vienaip ar kitaip kalba apie nekaltybės praradimą – ne fizinės, o tos, tikrosios. Turbūt tai ir yra paauglių literatūra.
Idealizmo, absurdo ir laiko dvasios dvelksmu K.Sabaliauskaitei buvo artimas Ericho Maria Remarque „Juodasis obeliskas“, aistros ir išminties deriniu – Marquezo „Šimtas metų vienatvės“.
Kultinės lietuviškos knygos, ėjusios per rankas pašnekovės paauglystėje, neabejotinai buvo Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“, „Mėnulio vaikai“ ir „Kaip užsiauginti baimę“. Kitų autorė anuomet dar nebuvo parašiusi, o minėtos pasakojo apie mūsų miestą – Vilnių.
„Arčiausiai, kiek buvau priartėjusi prie „paauglių literatūros“, susitapatinimo prasme neabejotinai buvo Jerome Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ – būdama penkiolikos ne juokais norėjau, kad mane išmestų iš sovietinės mokyklos, ir aš kaip Holdenas Caulfieldas galėčiau sau bastytis ir maukti kokteilius vidury Niujorko. Holdeno mintys ir jausena dar ir šiandien kažką suvirpina mano širdy", – prisimena K.Sabaliauskaitė.
Kaip ir Françoise Sagan „Bonjour tristesse“ – ji svajojo su cigarete dantyse lėkti atviru automobiliu per Prancūzijos Rivjerą, šokti iki paryčių ir stebėti besiskleidžiančias žiaurias jausmų dramas.
„Kai dabar susimąstau, abi šios knygos vienaip ar kitaip kalba apie nekaltybės praradimą – ne fizinės, o tos, tikrosios. Turbūt tai ir yra paauglių literatūra“, – svarsto K.Sabaliauskaitė.
