Atsakydama į G.Varno klausimą, kodėl renkasi kurti stiprių moterų portretus, rašytoja teigia, kad „paskenduolės“ jai nebyloja, nes jas „suėda“ ir „išspjauna“. Anot rašytojos, M.H.Skowrońska buvo visiškas chameleonas, nuo mažens turėjęs paklusti aplinkai. Tačiau trokšdama išlaisvėti pagrindinė veikėja privalėjo atsakyti į klausimą – „kas aš esu?“
Pelenės istorija, arba Geležinė valia priešintis
M.H.Skowrońska rašytojai įdomi, nes daugelis jos likimo gijų rezonuoja ir su mūsų laikais. K.Sabaliauskaitės teigimu, knygoje aprašoma brutalias formas turėjusi XVIII a. mizoginija. Ji sako, kad Petras I yra protofeministas, kuris sąmoningai siekė išvaduoti moteris iš papročių nelaisvės: „Kiek jam tai pavyko padaryti, yra kitas klausimas.“
Pokalbio metu K.Sabaliauskaitė teigė, kad „paskenduolių“ naratyvas yra pernelyg tipinis ir provincialus. Rašytojai įdomios avantiūristės, kurios už savo laisvės poreikį atsiduria visuomenės užribyje: „Stengiuosi remtis faktais ir neprigalvoti to, ko nebuvo. Visuomet buvo taisykles laužančių moterų. Pavyzdžiui, Romaino Gary motina Nina Kacew – ji nepasidavė ir ėjo iki galo.“
Autorei įdomu tai, kad ši istorijos dalis bei pati M.H.Skowrońska ne visada pripažįstama, nors biografai jos gyvenimą pristatinėjo lyg svaiginančią Pelenės istoriją: „Net Voltaire’as sakė, kad tai neįtikėtina ir svaiginanti anų laikų istorija.“
Pradėjus tyrinėti M.H.Skowrońskos biografiją K.Sabaliauskaitei ji atrodė panaši į pasaką: „Tai priminė graikų tragediją. Tačiau ar pasakos visada yra pasakos? Galbūt tai susidūrimas su gelminiais, archetipiniais ir nejaukiais pasakose užkoduotais dalykais?“
„Vis dėlto, atsiribojant nuo moteriškosios tematikos, pagrindinis romano leitmotyvas yra prievarta ir kaip ji skleidžiasi kultūroje ir mūsų gyvenimuose. Pasirodžius knygai, ją perskaitė daug aukštas pozicijas užimančių moterų ir dauguma jų su romanu tapatinasi“, – pasakoja rašytoja.
Rašytoja pasakoja, kad M.H.Skowrońska gimė Žiemgaloje, kuri tuo metu kaip vasalinė teritorija priklausė ATR. M.H.Skowrońskos pavardė patenka tarp istoriškai dokumentuotų kilmingų ATR moterų pavardžių. Rašydama K.Sabaliauskaitė konsultavosi ir su geneologijos specialistais, teigusiais, jog imperatorė yra iš šio krašto giminės.
Anot K.Sabaliauskaitės, šios knygos rašymas padėjo jai giliau suprasti regiono kultūrą, tačiau daugiau žada pakomentuoti pasirodžius antrajai knygos daliai: „Vieną dalyką galiu paminėti. Tai yra mąstymas schemomis ir galvojimas, kad mažas žmogus arba savo likimo nuskriaustas žmogus neturi žmogiškojo orumo ir negali būti protingas, išmintingas. Tai supratau iš skaitytojų reakcijų, kurie netikėjo, kad M.H.Skowrońska gali būti tokia protinga. Tai mizantropinis momentas.“
Rusijos kultūrai K.Sabaliauskaitė priskiria galios demonstravimo kultą: „Ten egzistuoja per amžius einantis zonos mentalitetas. Kai į kamerą ateina naujas kalinys, seni zekai jam liepia pakelti nuorūką. Jeigu žmogus ją pakelia, jis bus d******as visą savo terminą. O, jeigu pasiunti visus ir gauni gerai į kaulus, tampi gerbiamas.“
Faktų ir fikcijos santykis
Dieną prieš renginį, G.Varnas paklausė K.Sabaliauskaitės, kiek jos knygoje yra fikcijos, o kiek faktų. Pasirodo, rašytoja šio klausimo nekenčia: „Vakar įsiutau kaip reikiant ir vos nepradėjau rėkti. Bet gerai, nes pusę nakties galvojau, ką atsakyti. Savo kūrybinio proceso neracionalizuoju, todėl negaliu pateikti statistikos. Dirbama mokslinį darbą esu archeologė, bandanti rekonstruoti sudužusią graikišką vazą ir pažiūrėti, koks piešinys susidėlioja iš kaladėlių. Pradžioje – tai chaotiška krūva. Esu užsispyrusi ir dirbu ligi tol, kol vaizdas tampa pilnas. Kartais būnu pirmoji, surinkusi pilną vaizdą. Pavyzdžiui, Pranciškaus Norvaišos atveju žinau apie jį daugiau, nei straipsnių autoriai.“
K.Sabaliauskaitei svarbus faktų tikrinimas skirtinguose šaltiniuose. Daiktai, dailė, vietos – duoda pilnesnį vaizdą ir kuria trimatę erdvę. Autorei svarbūs ne tik tekstai, bet ir teismų bylos, kelionės: „Suklijavusi vazą aš įdėmiai pasižiūriu. Tada detales sumaišau ir pradedu kūrybą, kurioje bandau nupiešti objekto portretą“, – teigia K.Sabaliauskaitė.
K.Sabaliauskaitę Petro I figūra patraukė, nes jis – kraštutinumų žmogus. Nuo proto, drąsos ir humanizmo pareikalavusio ir savo epochą pranokusio gėrio siekimo iki alkoholizmo: „Išsiblaivęs jis kovodavo už žemakilmių žmonių orumą ir teisę gyventi europietišką gyvenimą. Tai buvo jo didžiausia svajonė. Jis norėjo, kad talentingi žmonės atsiskleistų. Pavyzdžiui, studentais, siunčiamais į užsienį, jis džiaugėsi kaip tėvas. Tačiau kartais liepdavo gerti iki numirimo. Man įdomu, kad svyravimas tarp kraštutinumų yra dar vienas kultūrinis rusų DNR.“
Rašydama šią knygą K.Sabaliauskaitė kalbėjo ir su moterimis, kurios gyvena su alkoholikais: „Pats Petras I gydydavosi apie 3 savaites, tuomet jam leisdavo išgerti tik po vieną taurę vyno. M.H.Skowrońskos jis prašydavo atsiųsti daugiau. Dar būdavo ir atkryčiai po daugiadienių. Šios būsenos yra alteracijos – kritiniai nuotaikų svyravimai.“
Kalbant apie Petro I biseksualumą, K.Sabaliauskaitė teigia, kad iš tiesų egzistuoja įvairių interpretacijų tiek populiariojoje, tiek profesionalų istorijoje: „Pasiraitojau rankoves ir kibau į šaltinius, tačiau radau tik nuotrupas. Taip, jie miegodavo viename kambaryje ir žygių metu palapinėse. Galbūt tai buvo graikiška meilė, o galbūt Aleksandras Menšikovas buvo tiesiog šalia miegodavęs adjutantas. Tokie žmonės saugodavo valdovą nuo pasikėsinimų nužudyti. Beje, yra liudijimų, kad Petras I A.Menšikovą viešai bučiuodavo. Galbūt tai meilė, o galbūt tiesiog rusiškas atlapaširdiškumas. Faktas, kad yra žmonių, nukeliavusių ant trinkos, nes skleidė paskalas, kad jie yra sodomitai. Dėl šios priežasties ir pagrindinė veikėja klausia savęs, kaip yra iš tikrųjų. Nenorėjau pigaus bulvarinio romano.“
Tai kaip dėl „Metų knygos“?
„Metų knygos“ tema buvo paliesta tik pačioje pokalbio pabaigoje. Salėje šis klausimas sulaukė daug emocijų. K.Sabaliauskaitė teigia: „Šie klausimai yra apie „čia ir dabar“, o man patinka žiūrėti tiesioje linijoje – istorijoje. Laikas atsakys į šį klausimą.“
Kalbėdamas su K.Sabaliauskaite G.Varnas teigia, kad jam netinka tai, kas neteisinga. K.Sabaliauskaitė pasiūlė jam perskaityti ketvirtąja „Silva Rerum“ dalį: „Na, nėra teisingas pasaulis. Mano mylima autorė Zadie Smith kalbėjo apie vaikų auklėjimą. Didžiausia klaida, kurią padarom, yra teigti, kad šis pasaulis yra geras, gražus ir teisingas. Tačiau juos turime mokyti atrasti tiesą, grožį ir gėrį. Išmokyti lošti su blogomis kortomis.“
Paklausta, kaip K.Sabaliauskaitė reaguoja į komentarą, kuriame teigiama, kad jos knygoje esama antirusiškumo, ji atsako: „Niekaip nereaguoju. Negaliu įlįsti į kitų žmonių galvas ir atsakyti, kodėl jie taip galvoja. Mano paaiškinimas būtų, kad tai elementarių žinių stoka. Viskas baisiai atrodo, kai nežinai, kad patys rusai apie save rašo ir kalba atvirai.“
