„Turiu įdomią istoriją, kuri, be abejo, bus grafomaniška, įdomi tik man pačiam ir keturiems ar penkiems mano draugams“, – ironizuoja atlikėjas.
Pats K.Sarnickas-Kastetas skaito daug. Jis sako, kad skaityti įpratino šeima, mat visi šeimos nariai mėgdavo leisti laiką su knyga rankoje.
„Kai pradėjau mokytis vyresnėse klasėse, mano bendraamžiai, kurie skaitydavo, šnekėdavo apie, pavyzdžiui, Erichą Maria Remarque'ą, ar kitas jiems įspūdį palikusias knygas. Bet man buvo keista, nes būtent tas knygas aš jau buvau skaitęs kai man buvo keturiolika metų“, – prisimena atlikėjas.
O kokias knygas jis skaito dabar? Kokias geriausias skaitytas knygas jis išskirtų?
Jūsų dėmesiui – pokalbis apie knygas ir skaitymą su K.Sarnicku-Kastetu.
– Kaip jūs patekote į šį knygų ir skaitymo pasaulį – kas su juo supažindino?
– Aš gimiau skaitančioje šeimoje – skaitė mano mama, tėvas, vyresnis brolis. Pati pačia buvo savotiškai sudėtinga, nes mano brolis septyniais metais vyresnis ir aš dažnai skaitydavau knygas, kurias jis skaitydavo. Jis tuo metu jau skaitė paauglišką literatūrą, o aš, būdamas vaiku, dažnai jos nesuprasdavau, man ne visos temos buvo aktualios
Tad mane skaityti įpratino šeima.
– Pamenate įsimintinų knygų iš to laikotarpio?
– Kai pradėjau mokytis vyresnėse klasėse, mano bendraamžiai, kurie skaitydavo, šnekėdavo apie, pavyzdžiui, Erichą Maria Remarque'ą, ar kitas jiems įspūdį palikusias knygas. Bet man buvo keista, nes būtent tas knygas aš jau buvau skaitęs kai man buvo keturiolika metų, dėl to man tos knygos visai nedarė jokio įspūdžio.
Vėlyvoje vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėej perskaičiau Rafaelio Sabatinio „Kapitono Blado“, Karlo May'aus „Vinetu“ serijas. Bet kartu skaičiau ir tai, ką skaitė brolis – E.M.Remarque'ą, J.Kerouacą – tokias knygas, kurias aš, būdamas vaiku, nelabai supratau. Aišku, E.M.Remarque'ą skaičiau ir vėliau – tada patiko.
– O kokias knygas renkatės ir mėgstate skaityti dabar?
– Nenoriu apsimesti intelektualu, bet kai išaugau iš to amžiaus, kada bandžiau analizuoti save ir gyvenimo prasmių paieškas, tai čia dabartiniu laikotarpiu, kuris tęsiasi dešimt pastarųjų metų, literatūroje ieškau atpalaidavimo smegenims. Renkuosi tą populiariąją literatūrą. Pastaraisiais metais į madą atėjo skandinaviški detektyvai, tai su jais esu susipažinęs pakankamai plačiai – nuo senesnių laikų, kai buvo išleistas Peterio Hoego „Panelės Smilos sniego jausmas“ iki Jo Nesbo, Larso Keplerio ir panašiai. Visas šias serijas esu perskaitęs.
Per pastarąjį penkmetį įstrigo Haruki Murakami. Dar stengiuosi užglaistyti spragas, nes anksčiau buvo sunkiau gauti knygų. Pavyzdžiui, vienus metus skaičiau daug fantastikos: pasirinkau Isaacą Asimovą ir chronologiškai susidėliojau jo knygų fondo seriją. Arba brolius Sturgackius, kurių išleista daug knygų.
Skaitau keliomis kalbomis – be lietuvių skaitau rusiškai, angliškai galiu, bet tai man sudėtinga. Tad kai kurias knygas skaitau rusiškai. Pastaruoju metu įsiminė Stephenas Kingas. Aš jo kūrybos šiaip neskaitau, nors vertinu – labai geras rašytojas, pagal jo kūrybą sukurta gerų ekranizacijų, bet aš nelabai mėgstu siaubo istorijas. Vienas bičiulis rekomendavo S.Kingo „Tamsųjį bokštą“. Labai nuliūdau, kad lietuvių kalba išleistos tik penkios knygos, tad po jų tenka toliau skaityti kita kalba – ties tuo dabar ir dirbu.
– O koks jūsų santykis su poezija? Jūsų muzikinė kūryba juk irgi yra tam tikra poezija.
– Poezijos gyvenime nesu stipriai pamėgęs – nežinau kodėl. Aš baigiau tiksliuosius mokslus, bet mūsų lietuvių kalbos mokytoja gal kiek perspaudė su ta lietuviška poezija, tad ji man niekada neįstrigo taip, jog galėčiau mėgauti ją skaitydamas. Bet dabar pradedu suprasti poezijos sudėtingumą, reikšmę. Anksčiau man tai tebuvo besirimuojančios eilutės, kurios nieko nereiškė. Nuoširdžiai prisipažinsiu – poezijos neskaitau, bet jei pakliūna po ranka ir tai nėra feisbuke Leknickas ar panašiai, aš mielai paskaitau. Tarp mūsų repo pasaulio žmonių yra ir poetų, kurie rašo rimtą, gražią poeziją. Kai kada su pavydu į juos pažiūriu, kaip jie sugeba surimuoti, kažką sudėlioti į įdomias eilutes.
– Jei reikėtų išskirti penkias jūsų geriausias skaitytas ir labiausiai įsiminusias knygas, kokios jos būtų?
– Galėčiau chronologiškai papasakoti, kaip į mano gyvenimą tos penkios knygos atėjo. Galvoju, kad viena pirmųjų knygų, su kuria esu taip susidūręs – vėlyvoje paauglystėje skaityta Pietų Amerikos autoriaus Gabrieliaus García Márquezo knyga „Šimtas metų vienatvės“. Pamenu, tai buvo stora knyga. Perskaičiau, ne viską supratau, ir buvo ne toks sukrėtimas, bet aš pirmą kartą supratau, kas yra tikra knyga. Tai buvo pirmas rimtas veikalas mano gyvenime, kurį aš perskaičiau.
Antra knyga, su kuria patyriau, vadinkime, tokį jausmą: kai jaunas žmogus, paauglys ar vaikas, išvažiuoja į kokią nors stovyklą, jis tris savaitės bendrauja su draugais ir su jais išsiskyrus ateina liūdesys. Kai šią knygą perskaičiau, supratau,, kad knygos gali suteikti tokią pačią emociją kaip išsiskyrimas su geriausiu draugu. Nedaug kas Lietuvoje, ypač iš šiuolaikinių žmonių, tai skaitė, nes tai yra rusų literatūra – Michailo Šolochovo „Tykusis Donas“. Kai užverčiau šios knygos paskutinį puslapį, mane apėmė išsiskyrimo liūdesys. Mane sužavėjo ir pati knygos parašymo istorija – jauną kareivį, kuris parašė knygą, kaltino, kad jis tiesiog buvo suradęs tuos raštus ir juos išleidęs savo vardu. Skaičiau šią knygą kai Lietuva jau buvo laisva, bet buvo su Rusija konfrontacija, vyko brolžudiškas karas, kai brolis prieš brolį kovojo. Man tuo metu turbūt buvo aštuoniolika ar devyniolika metų.
Vėliau atėjo studentavimas – pirmos cigaretės, šnekos prie kavos. Buvome tokiais pseudointelektualais. Tuo metu skaitydavo Hermanną Hesse, Immanuelį Kantą, Jeaną-Paulį Sartre'ą. Pats nešiojausi Alberto Camuso knygą „Maras“. Visur, kur eidavau, pavyzdžiui, kavinėje, išsitraukdavau – nieko nesupratau, kas joje rašoma, tiesiog viskas buvo taip gražiai surašyta, tad ir skaitydavau. Ši knyga padarė tokį įspūdį, kad gali skaityti, pavadinkime, minčių srautą. Dar pamenu tuo metu buvo ir H.Hesse „Demianas“. Vėliau, po dešimties metų, kai visi bendraamžiai pradėjo skaityti Richardą Bachą ar Paulo Coelho, aš sakydavau – aš A.Camusą skaitęs, išanalizavęs.
Jei reikėtų išskirti ketvirtą knygą, tai reikėtų prisiminti rašytoją Umberto Eco, kuris mane išmokė ne tik skaityti knygas. U.Eco aš negaliu tiesiog skaityti, nes perskaitęs tam tikrą knygos dalį vėliau darbe galiu pusę dienos praleisti naršydamas internete ir skaitydamas knygos kontekstą, apie ką jis rašo. Skaičiau eilę jo knygų – „Baudoliną“, „Rožės vardą“, „Palstangosios karalienės Loanos liepsną“, „Prahos kapines“, kurios padarė didelį įspūdį. Bet kai skaičiau „Fuko švytuoklę“... aš nesu iš rašytojų pasaulio, aš iš muzikantų pasaulio, klausau daug muzikos. Yra tokių gitaristų, kurių gali klausyti vien tik kaip jis groja gitara. Tad man toks yra U.Eco rašymo stilius – jis yra virtuozas. Aš nežinau kito tokio, kuris taip mokėtų supinti istorijas, fikcijas. „Fuko švytuoklė“ yra viena iš tų knygų, kurių jei kas neskaitė, bet jei save laiko bent kažkiek išprususiais žmonėmis, turi perskaityti.
Ir paskutinis penketuke – negalėčiau knygos išskirti, bet tik patį rašytoją, kurio marškinėliais šiandien pasipuošiau, tai Kurtas Vonnegutas. Tais laikais, mes buvome kažkokiais alternatyvininkais, pankais. Ir buvo privaloma – klausyti pankroko ir skaityti K.Vonnegutą. Nežinau kodėl, bet jis iš karto sužavėjo savo ironija, pasaulio suvokimu. Iš jo aš daug ko pasisėmiau, pavyzdžiui, kad gali būti intelektualus cinizmas, kad galima ironiškai žiūrėti į pasaulį. Jo romanai „Pianola“ ir „Katės lopšys“ gal ne taip patiko, bet „Titano sirenos“, „Čempionų pusryčiai“ yra tokios įstrigusios knygos, kad net ir šiandien jas prisimenu.
Vaikas auga, su juo kol kas prisimenu Čipoliną ir Karlsoną, bet pamažu einame link tokių knygų kaip „Aplink pasaulį per 80 dienų“, po to skaitysime „Vinetu“, o jau tada tikiuosi, kad sugrįšiu prie visų tų knygų, kurias esu perskaitęs ir kurios man paliko įspūdį.
– Ar yra tokių knygų, kurių jūs negalite skaityti?
– Turbūt niekada gyvenime neskaityčiau ir neskaičiau, nors nežinau, galbūt tai labai geros knygos, bet aš nesidomiu ta literatūros kategorija, kurią dažnai atėjęs į knygyną matai Top10. Dažniausiai tai yra knygos apie tai, kaip save pamilti – visos motyvacinės. Aš visiškai neskaitau motyvacinės literatūros, manęs tai nedomina. Tiesą sakant, aš neįsivaizduoju, apie ką ten rašoma, bet tokių knygų neskaitau.
Dar yra viena knygų kategorija, kurios aš nežinau, kodėl neskaitau. Tai biografinės knygos. Esu perskaitęs kelias biografines knygas – jos man labai patiko. Pavyzdžiui, apie Oguistą Rodeną – skaičiau jaunystėje, padarė didelį įspūdį, pradėjau domėtis skulptūra. Nuvažiavęs į Paryžių nuėjau į muziejų, apžiūrėjau skulptūras – buvome su žmona, aš jai viską papasakojau, ką reiškia kokia skulptūra ir pan. Bet aš nežinau, kodėl negaliu paimti kitos biografinės knygos. Galbūt manęs nedomina svetimų žmonių gyvenimas – nežinau. Galbūt yra dar viena priežastis – yra žmonės, pavadinkime, mano herojai, apie kuriuos aš gal norėčiau ką nors paskaityti, bet aš nenoriu žinoti, kokie jie buvo blogi, nes dažniausiai visi didūs žmonės savyje turi kažką blogo.
Yra tokių gitaristų, kurių gali klausyti vien tik kaip jis groja gitara. Tad man toks yra U.Eco rašymo stilius – jis yra virtuozas.
Yra tokių gitaristų, kurių gali klausyti vien tik kaip jis groja gitara. Tad man toks yra U.Eco rašymo stilius – jis yra virtuozas.
– Esu skaitęs, kaip jūsų kolega grupėje „G&G Sindikatas“ Gabrielius Liaudanskas-Svaras yra juokais skundęsis, kad jis kelionėse į koncertus į jus žiūri su pavydu, nes jūs skaitote elektronines knygas. Tiesa, kai apie knygas kalbinome G.Liaudanską-Svarą jis sakė, pagaliau pralaužė ledus ir pats pradėjo skaityti elektronines knygas. Kaip suprantu, jūs nesate prisirišęs prieš knygos formato?
– Nesu, galiu skaityti ir elektroninį, ir spausdintą formatą. Man elektroninis formatas patinka. Taip, popierius turi sielą, dažai kvepia, bet man svarbiausia – turinys. Namie labai malonu pasidėti į lentynas knygas, daug jų turime. Elektroninių knygų pats pirkimo procesas galbūt kitoks. Mes nesame įpratę, mokėti pinigus už kažkokį elektroninį formatą yra sunku, nesijauti ką nors įsigijęs. Mes knygas perkam popierines, bet aš jas vis tiek dažnai skaitau elektroniniame formate. Tiesiog patogu kelionėse, gali įsidėti daug knygų, nes aš vienu metu dažniausiai skaitau ne vieną knygą: vieną tokią, kurią gali skaityti, kai esi vienas – rimtesnę literatūrą, ir vieną, kurioje yra daug dialogų ir ieškoma, kada ir kas ką nužudė – tokią diskotekoje gali skaityti.
– Namuose turite didelę biblioteką?
– Ką reiškia didelę – kai kraustysiuosi, suprasiu (juokiasi). Aš manau, kad standartinė, kokia turėtų būti pas kiekvieną žmogų – daug knygų ir jos sudėliotos periodais: kas buvo skaitoma po Dano Browno, yra periodas su Mikos Waltario „Sinuhės egiptiečio“ ir panašiomis knygomis, žmona mėgsta skaityti poeziją, tad yra jos, pavadinkime „kraitinis“ skyrelis yra. Aš niekada specialiai taip knygų periodais nedėliojau ir nemanau, kad žmona tai darė, bet taip gal susiklostė. Vien tai man namie yra gražu.
– Kaip suprantu iš mūsų pokalbio, savo vaikui taip pat skaitote knygas?
– Taip, kai jis pradėjo domėtis realiais pasaulio dalykais, mes jam vakarais pradėjome skaityti knygas – nuo pirmadienio iki penktadienio, šeštadieniais neskaitome. Dabar jis pirmokas, pats pradėjo skaityti. Manau, kad su malonumu skaito, nors gal labiau skaito dėl to, kad dar galėtų neiti miegoti, tačiau jau jam pačiam matomai tampa įdomu.
– O kokie jūsų pačio skaitymo įpročiai?
Iš tikrųjų... kodėl aš taip susimąsčiau? Pastaruosius du ar tris mėnesius aš skaitau vieną knygą – tą knygą aš pats rašau. Dėl to man sunku pasakyti, kokie tie įpročiai. Dabar skaitau visur – troleibuse, prieš ateidamas į pokalbį ir gerdamas kavą elektroninę knygą skaičiau.
Skaitau kelionėse – jų su grupe yra nemažai. Ne visą laiką jų metu pavyksta paskaityti, nes būna šurmulio. Skaitau vakarais. Žinoma, dabar populiaru serialai, dėl to skaitymui atsirado konkurencija. Feisbuko naršymas užmuša skaitymui skirtą laiką. Bet aš žinau, kad jei pasiimi gerą knygą, tada skaitai visada ir visur. Dažnai ir iki trijų nakties.
– Atsakinėdamas į pastarąjį klausimą kartu įšokote į mano paskutinį klausimą, kuris turėjo skambėti taip: ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime Kastyčio Sarnicko Knygą?
–Aš niekada apie tai negalvojau. Tiesiog vieną dieną švystelėjo tokia mintis, kad yra galimybė ir variantas pabandyti. Ir aš pabandžiau. Neįsivaizduoju, kas yra knygų rašymas, koks tai procesas – šitame reikale esu naujokas. Tiesiog turėjau įdomią istoriją, pradėjau rašyti, sakiau jei patiks draugams, tuomet galvosiu išleist.
Pradžioj ją parodžiau žmonai, po to keliems artimiausiems bičiuliams. Ir jie pasakė, kad knyga bus. Suprantu, viskas skamba panašiai, lyg šnekėtų mergaitė, atėjusi į televizijos dainų konkursą, nes tėvai pasakė, kad ji gerai dainuoja. Bet vis tiek, mano darbai prie knygos tęsiasi, ir dabar jau esame finalinėje tiesiojoje bendradarbiaujant su leidykla. Jei ką, iškart galiu pasakyti, ne – tai nebus memuarai, atsiminimai, ar kažkokia autobiografinė knyga apie „G&G Sindikatą“. Mūsų gyvenimas tikrai nėra toks įdomus ir spalvingais, Lietuvoje yra viena šiek tiek geresnė grupė. Apie juos ir ta knyga.
Laikau save jautriu kritikai, tad su siaubu lakiu rudens vidurio, kada ji turėtų pasirodyti. Nors prieš užmiegant vis bandau drąsinti save, kad nėra ko bijoti, tai bus viena geriausių, šiais metais lietuvių kalba išleistų knygų.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
