Drauge su K.Sarnicku pokalbyje apie knygą, kurioje aprašomas kultinės lietuvių roko grupės „Alkūninis velenas“ koncertinis turas po Airiją ir Jungtinę Karalystę bei jame nutikę nuotykiai, dalyvavo ją išleidusios leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė ir rašytoja Gabija Grušaitė.
G.Grušaitė: tai daugiau negu rokenrolas
Pokalbio pradžioje G.Grušaitė, kurios praėjusiais metais pasirodžiusi knyga „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ buvo nominuota metų knygos rinkimuose, užsiminė, kad tai buvo pirmoji jos skaityta knyga apie rokenrolo kultūrą Lietuvoje.
K.Sarnicką G.Grušaitė gyrė už sugebėjimą juoktis iš savęs. Pasak rašytojos, daugeliui lietuvių rašytojų šios savybės trūksta, o knygoje K.Sarnickas juokiasi iš daug ko, bet labiausiai – iš savęs.
Anot G.Grušaitės, žvelgiant į knygą paviršutiniškai, gali atrodyti, kad tai tiesiog kūrinys apie keturis vyrus, kurie daug geria. Tačiau žvelgiant giliau, teigė rašytoja, matosi, kad ši knyga – apie vidinį žmogaus pasaulį.
„Tai daug daugiau negu romanas apie rokenrolą. Tai viena geriausių knygų apie jo kartą – tiek vilčių turėjimą, tiek vilčių praradimą. (…) Kai apie tave rašo tiek žurnalas „Žmonės“, tiek „Literatūra ir menas“ vienu metu, tai yra labai neblogas pasiekimas“, – sakė G.Grušaitė.
Rašydamas lipo per save
K.Sarnickas prisipažino, kad rašydamas knygą jis beveik nežinojo, kad Lietuvoje literatūros kritika egzistuoja kaip atskiras žanras, ir su lietuvių literatūros pasauliu turėjo mažai bendra.
„Prieš metus knygų mugėje prekiavau kompaktais, plokštelėmis. Net negalvojau, kad sėdėsiu čia su knyga. Tai, kad apie mane apskritai šneka kritikai... Aš pažįstu rašytojų, apie kuriuos net nešneka kritikai, net nesako, kad bloga literatūra. Tai ar turiu dėl ko liūdėti?“, – klausė Kastetas.
K.Sarnickas teigė, kad rašydamas turėjo „perlipti per save“. Rašytojo teigimu, būdamas „G&G Sindikato“ nariu jis priprato palikti prožektorių šviesą ir interviu kitiems grupės nariams, pirmiausia – geram draugui Gabrieliui Liaudanskui-Svarui, kuris yra ryškus grupės lyderis.
Tačiau Kastetas suprato, kad parašęs knygą turės apie ją kalbėti pats. O būti rampų šviesoje, daug šnekėti viešai, kalbėti apie save atlikėjui, pripažino jis, yra šiek tiek baisu, jis jaučiasi nejaukiai. Kastetas sakė pripažįstantis, kad bijo, jog žmonės iš jo juoksis, ir būtent dėl to jo knyga yra saviironiška.
„Sakai – aš mėgstu iš savęs juoktis. Ta autoironija nėra šiaip. Aš esu toks žmogus, kuris labai išgyvena viduje, bijo. (...) Man labai sunku parodyti savo kūrinius kitiems žmonėms, nes aš bijau, kad iš manęs juoksis. Todėl iš karto rašau tokį kūrinį, kuriame pats iš savęs juokiuosi“, – teigė Kastetas.
Kalbėdamas apie tai, kokia dalis jo knygos yra paremta realybe, K.Sarnickas teigė, kad jo knygoje nėra nė vienos išgalvotos istorijos.
„Bet nėra ir nė vienos istorijos, kuri iš tikrųjų įvyko taip, kaip aprašyta. Vis tiek yra rašytojo išmonės labai daug“, – pridūrė Kastetas.
Jis taip pat atskleidė manantis, kad rašys toliau.
„Noriu dar kartą išgyventi tuos jausmus, kuriuos išgyvenau rašydamas. Turbūt visi rašytojai taip šneka. Aš kai rašiau, tikrai gyvenau šita knyga. Tie žmonės tapo mano geriausiais draugais, jie man šnekėjo į ausį, aš juos įsimylėjau. Kai baigiau knygą, pajutau liūdesį, kad turbūt niekada gyvenime jų nesutiksiu“, – sakė K.Sarnickas.
Vis dėlto jis teigė, kad antroji jo knyga dienos šviesą išvys tik tada, jei jis pats matys, kad ji yra ne blogesnė nei pirmoji.
„Man reikia save nugalėti. Parašyti geriau, negu jau parašiau šitoje knygoje. Jei matysiu, kad nebesugebu parašyti geriau, tai niekam ir nerodysiu“ – teigė K.Sarnickas.
Be to, K.Sarnickas sakė neketinantis rašyti knygos apie antrą grupės „Alkūninis velenas“ turą – jis teigė, kad jam pačiam šiuo metu tai neatrodo įdomu.
Nuspręsti dėl žodžių skaičiaus padėjo „Google“
G.Grušaitė K.Sarnicko knygą pristatymo metu gyrė už jo kalbą.
„Man vienas iš dalykų, kuris stipru šitame romane – priėjimas prie kalbos. (…) Net ir tie keiksmažodžiai ir panašiai, absoliučiai viskas yra vietoje ir laiku, kalba yra tikrai taupi ir paveiki“, – sakė rašytoja, pridurdama, kad repo kultūra, su kuria susijęs K.Sarnickas, čia turbūt taip pat suvaidino didelį vaidmenį.
„Nenoriu, kad apie mane susidarytumėte klaidingą įspūdį, bet taip, aš taip šneku. Netgi patys baisiausi dialogai su keiksmažodžiais – aš juos parašydavau taip, kaip tuo metu šnekėdavo mano herojai“, – teigė Kastetas.
K.Sarnickas atskleidė, kad būdamas vienas bandydavo savo knygos dialogus skaityti garsiai ir įsivaizduoti, ar jie skamba tikroviškai. Tokių skaitymų metu jis įsitikino, kad išbraukus keiksmažodžius, kalba tampa mažiau natūrali.
Knygos rašymą K.Sarnickas pasakojo pradėjęs nuo žemėlapio nagrinėjimo. Nes nutarus, kad knyga bus apie roko grupės turnė, pirmiausia reikėjo logiškai susidėlioti grupės turnė maršrutą.
„Dar aš nuėjau į „Google“. Ir parašiau „Kiek žodžių turi būti knygoje?“ Kažkaip atradau, kad jei tai romanas, turi būti 60 tūkstančių žodžių. Kadangi tiksliuosius mokslus baigęs, (…) iš karto sumečiau – 10 miestų, tai 10 skyrių ir kiekvienam skyriui po 6 tūkstančius žodžių“, – pasakojo apie matematinius skaičiavimus prieš rašant knygą Kastetas.
K.Sarnickas teigė, kad visą knyga parašė būdamas visiškai blaivas, tik sceną rašė išgėręs 40 gramų viskio.
„Galit knygą nusipirkti ir po to man parašyti asmenine žinute, pabandyti atspėti, kurią sceną būdamas išgėręs 40 gramų viskio parašiau“, – juokais klausytojams metė iššūkį K.Sarnickas.
Taip pat K.Sarnickas užsiminė, kad jo knygoje aprašomos grupės „Alkūninis velenas“ daina „Baseinas alaus“, esanti knygos epigrafe, gali būti paremta tikra daina. Tiesa, jis sakė tuo nesantis tikras.
„Norėjau, kad pas mane pirmame puslapyje būtų tokie žodžiai: „Mano problemos rytojaus palauks / Kol baseinas pilnas alaus / Mano problemos rytojaus palauks / Aš prigėriau baseine alaus“. (…) Dabar galvoju, kad „Baseinas alaus“ iš tikrųjų galėjo būti įrašyta daina kažkada pas mus studijoje, tai padarė kažkokia jauna pankroko grupė, kuri buvo niekur nežinoma, kokiais 1996 ar 1997 metais. Mano pasąmonėje kažkur užsifiksavęs toks prisiminimas. Vis dar pagalvoju, kad vieną dieną pas mane ateis pagyvenęs, per 40 metų vyriškis ir sakys „Baseinas alaus“ yra mano daina, pas tave studijoje įrašinėjau“, – juokėsi Kastetas.
