G.Norvilas atskleidė, kokias knygas išmestų
Bent dviejų poezijos knygų ten tikrai turėtų nebūti, komentarą 15min pradėjo poetas, leidinio „Literatūra ir menas“ redaktorius Gytis Norvilas. „Tiesą sakant, prozą seku fragmentiškai“, – pridūrė.
Pasiteiravus, ką norėtų iš sąrašo išimti, pašnekovas pažymėjo – „nėra ko čia slėpti“. „Ten neturėtų būti Indrės Valantinaitės „Apsisiautusios saule“, Rimvydo Stankevičiaus „Kiaurai kūnus“ ir Tomo S.Butkaus „Ežero žemės“. Buvo tikrai geresnių, – sakė jis. – Be abejo, ten turėjo būti Ievos Toleikytės „Raudonas slidus rūmas“, kuri yra stipri ir gaivi. R.Stankevičiaus – visiškai inertiška. Kalbant apie I.Valantinaitės knygą, tai apskritai nesuprantu, kas ten gali užkabinti ir kaip ji atsidūrė dvyliktuke.“
„Šiaip ar taip visada priimu mokslininkų nuomonę tokią, kokia ji yra. Jeigu jiems taip atrodo... Mokslininkai taip pat turi savo skonius ir kažkokius sentimentus, kas labai matosi. Tai dvyliktuke ir atsispindi“, – teigė jis.
G.Norvilas teigė, kad anksčiau dvyliktukai buvo drąsesni: „Šiųmetinis pasirodė labai nuosaikus.“
15min paklausus, ar pašnekovas teigiąs, jog buvo bandyta išvengti jautrių reakcijų, G.Norvilas sakė, kad „jautrios reakcijos“ tėra mitas: „Man atrodo, kad tai yra perdėta baimė. Juk kas čia taip liguistai reaguoja? Galbūt kai kurie autoriai būna nepatenkinti, nes tikisi ir ten neatsiduria. Tačiau tai yra jų problema. Galbūt jie apie save per daug gerai galvoja?“
Kalbėdamas apie mokslininkų išryškintas literatūrines tendencijas jis sakė: „Aš apskritai nesutinku su šiuo principu, kad būtent šiais metais yra tokios tendencijos. Vertėtų kalbėti apie tai, kokios konkrečiai knygos šiais metais išėjo. Tai didelis skirtumas.“
Vis dėlto, kažko išskirtinio tendencijų aprašymuose G.Norvilas nepastebėjo.
A.Šimkus džiaugėsi patekusiomis knygomis
Poetas, žurnalo „Metai“ redaktorius Antanas Šimkus apie dvyliktuką sakė taip: „Mane nudžiugino, kad į dvyliktuką pateko Alvydo Valentos knyga „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms: eilėraščiai“ ir T.S.Butkaus „Ežero žemė“, kurioje visomis prasmėmis netrūksta kūrybiškumo. Turbūt nieko keisto, kad pakliuvo R.Stankevičiaus knyga „Kiaurai kūnus“.
„Nepriklausomybės virsmo ir XX a. paskutiniojo dešimtmečio refleksijos jau priartėjo prie perprodukcijos (Sauliaus Šaltenio, Jurgos Tumasonytės, Vaivos Rykštaitės romanai), kurios išvengti pavyko Rimantui Kmitai“, – rašoma LLTI pranešime žiniasklaidai.
A.Šimkus reagavo sutikdamas, kad dešimtojo dešimtmečio tema yra gan stipriai tiražuojama. „Galbūt iš tiesų jau turime nemažai kūrinių ir artėjam prie poreikio kalbėti ne apie pačią epochą, o personažų giluminius reikalus? Nežinau, ką pranešėjai spaudai turėjo omeny, bet nemanau, jog visi ims ir nustos rašyti apie šį laikotarpį“, – mąstė redaktorius.
Kaip vieną iš tendencijų LLTI ekspertai taip pat įvardijo ir stiliaus individualumo trūkumą. „Nedrįsčiau paneigti ar labai plėstis, bet gal iš tiesų taip yra? Tiesa, kai kurie klasikai sako, kad išėjo didieji klasikai, tai dabar mūsų literatūros meistrų pasakojimas tapo [fragmentiškas]. Ir suprask, ar čia laikmetis diktuoja, ar vyksta kiti procesai. Nebėra to keliaklodžio pasakojimo, kurio dalis žmonių ilgisi“, – sakė jis.
A.Šimkaus požiūriu, vertinga tai, jog apskritai kalbame apie literatūrą. „Ypač tai vertinga vien dėl žmonių, kurie daug dešimtmečių literatūrą skaito ir bando kelių šimtų knygų lentynėlę ne tik perskaityti, bet ir pakomentuoti, – sakė jis. – Čia kyla klausimas, kaip tą žmonės supranta. Galbūt neverta to priimti kaip vienos vienintelės tiesos? Bet nusibrėžti tam tikras gaires tikrai galima, o vėliau pateikti savo nuomonę. Manau, ne tik literatūroje, bet ir apskritai šiomis dienomis nėra tiek jau daug diskusinės kultūros. Egzistuoja rėksmingoji – visi šurmuliuoja, ūžia, kažką pasako, o susikalbėti nepavyksta. Rodos, kažkuriame socialinių tinklų burbule buvo iškelta mintis apie tai, ar vertėtų transliuoti patį posėdį. Kodėl gi ne? Žinoma, tokia diskusijos forma nesutrauks tokios auditorijos kaip krepšinis, bet... tam tikrai daliai žmonių, įskaitant ir mane, būtų labai įdomu.“
„Ilgiausių metų tam dvyliktukui! Nors kūrybiškumo sąvoka yra labai plati ir kiekvienas susidarytų savo pačių apaštalų komandą, premijų, apdovanojimų tradicija yra labai gerai. Bet kokiu atveju, apie tai sužino daugiau žmonių“, – pridūrė.
Apie rinkimus
Kūrybiškiausios 2020 m. knygos ir LLTI premijos laureatas bus paskelbtas ir pasveikintas kovo 10 d., tradiciškai minint Kovo 11-ąją. Laureatą iš dvylikos kandidatų slaptu balsavimu renka Instituto literatūrologų vertinimo komisija, patvirtinta Instituto tarybos.
Šiemet išrinktas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas (abėcėlės tvarka):
- Alfonsas Andriuškevičius, Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai. Apostrofa, 2020.
- Tomas S. Butkus, Ežero žemė: eilėraščių ir poemų romanas su fotografijomis, piešiniais ir žemėlapiais sudaužytoms sieloms ir prisikėlusiems balsams su kūnais Tomo S. Butkaus parašytas, nupieštas ir sukomponuotas centriniame visatos serveryje, išleistas MMXX m. e. metais „Vario burnų“ idėjų dirbtuvėse. Vario burnos, 2020.
- Audronė Girdzijauskaitė, Atminties šuliniai: atsiminimų romanas. Homo liber, 2020.
- Antanas A. Jonynas, Naujieji sonetai, 2018–2020. Tyto alba, 2020.
- Akvilė Kavaliauskaitė, Kūnai: novelės. Balto, 2020.
- Rimantas Kmita, Remyga: romanas. Tyto alba, 2020.
- Kęstutis Navakas, šeši šeši: eilėraščiai. Apostrofa, 2020.
- Tomas Petrulis, Sterili: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
- Undinė Radzevičiūtė, Grožio ir blogio biblioteka: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
- Rimvydas Stankevičius, Kiaurai kūnus: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
- Indrė Valantinaitė, Apsisiautusios saule: eilėraščiai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
- Alvydas Valenta, Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms: eilėraščiai. Asociacija „Slinktys“, 2020.
