Apie tai diskutuojame su skirtingų leidyklų vadovais: „Dviejų tylų“ įkūrėja Drasida Žemaite, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi Sauliumi Repečka bei „Tyto alba“ direktore Lolita Varanavičiene.
Kokios poezijos knygos yra perkamos?
„Iš esmės jokios“
Į klausimą, kokios poezijos knygos yra perkamos, S.Repečka ironizuodamas atsako: „Iš esmės jokios. Nereikia būti pernelyg dideliu optimistu, nes pirkimai yra sąlygiški.“
Jo teigimu, įprastai eilėraščių knygos leidžiamos 400–500 egzempliorių tiražu ir ne visada pavyksta jį išparduoti per metus. „Poezijos leidybą vadinčiau prasminga kultūrine veikla“, – teigė leidėjas. Jo nuomone, poezija yra kaip ir bet kokia kita meno rūšis, tad ir jos leidybos tradicija turi egzistuoti.
Pasak S.Repečkos, „poezija yra specifinis dalykas“ ir „ne visi ją mėgsta ir skaito“. Jo nuomone, padidėjęs poezijos mėgėjų skaičius padidintų ir tiražą. Vis dėlto dirbtiniu būdu skaitytojų skaičiaus išauginti nepavyks: „Jeigu žmogus nemėgsta poezijos, tai ir nemėgs. O tai, kad jis pamėgtų arba suprastų ją, tai yra visuotinio raštingumo, švietimo sistemos, kultūrinio išsilavinimo klausimas.“
Tai yra visuotinio raštingumo, švietimo sistemos, kultūrinio išsilavinimo klausimas
Kaip vieną iš sprendimų leidėjas mato elektroninių poezijos knygų leidybą. Tokiu atveju tiražas neturi jokių ribų.
Sutinka, kad poetas turi būti žinomas
Tęsdamas pasakojimą S.Repečka teigė, jog pirkimai atsiranda, kai kalbame apie jau įsitvirtinusius vardus – Donaldą Kajoką, Aidą Marčėną ir t.t. Tačiau net ir tokiu atveju tiražas neviršija 1000 vnt., o vidutinis populiarių autorių poezijos knygos tiražas yra 800 vnt.
Vidutinis populiarių autorių poezijos knygos tiražas yra 800 vnt.
S.Repečkos teigimu, jeigu per metus išperkamas visas poezijos tiražas – tai visai neblogas rodiklis: „Žinomų grandų poezijos knygas per trumpesnį ar ilgesnį laiką paprastai išparduodame.“
Kalbant apie jaunus autorius, kurių knygos įprastai išleidžiamos su parama, tiražas gali būti 300 vnt. „Dalį knygų reikia atiduoti kaip privalomuosius egzempliorius, tad platinimui nelabai lieka“, – teigė S.Repečka.
Panašiai kalba ir L.Varanavičienė – „daug kas priklauso ir nuo poeto vardo“. Pasirodo, kad ir tokio populiaraus autoriaus kaip Mariaus Povilo Elijo Martynenko poezijos knygos „Mirtingumo įrodymai“ tiražas siekė 1000 vnt. „Knygą pardavėme, tačiau daugiau rinkai ir nebereikėjo“, – pasakojo leidėja.
L.Varanavičienė 15min atskleidė, kad populiariausias „Tyto Alba“ poetas yra Antanas A.Jonynas: „Visų šio autoriaus poezijos tiražai nebuvo mažesni nei 1000 egzempliorių, o „Sentimentalus romansas“ buvo 1500 vnt. Jei šiandien sumanysite šią knygą įsigyti, jos niekur nerasite.“
Poezijos vaikams sėkmė
Vis dėlto yra atvejų, kai poezijos leidyba – finansiškai sėkminga. L.Varanavičienė išskyrė eilėraščių vaikams ir suaugusiems kategorijas teigdama, jog skaitytojai poezijos knygų daugiau perka vaikams.
„Štai Violetos Palčinskaitės knyga vaikams „Eilėraščiai iš namų“ tiražas buvo 3000 vnt. ir jis yra parduotas, o netgi žinomų poetų tiražas – 700 vnt. ir šiomis knygomis vis dar prekiaujame“, – atskleidė leidėja.
Perka jauni žmonės, o ypač jaunos moterys
Poezijos pirkimų pakilimą S.Repečka mato tarp jaunų žmonių, kurie pirko „Auksinį liūtą“ Venecijos bienalėje gavusios Vaivos Grainytės „Gorilos archyvus“.
D.Žemaitė pateikė Nielsen duomenų statistiką, kurioje išryškėjo, jog 2018 metais Didžiojoje Britanijoje poezijos knygų pardavimas pasiekė rekordinį piką. Anot jos, pirkėjai buvo jaunesni nei 34 metų, o 41 proc. visų poezijos knygų pirkėjų sudarė paauglės ir jaunos moterys (13–22 metų). „Jaučiame, kad Lietuvoje poezijos populiarumas taip pat su kiekvienais metais auga <…>“, – teigė ji.
„Nielsen ataskaitoje teigiama, kad žmonės poezijoje ieško atsakymų į sudėtingus klausimus, skaitytojams rezonuoja autorių kūryboje įvairiabriaunės emocijos, netikrumo jausmas. Taip pat pastebima tendencija, kad poezijoje visais laikais, bet ypač politinių neramumų, perversmų, krizių laikotarpiais, žmonės ieško nusiraminimo ir galimybės subtiliau išreikšti sudėtingas situacijas“, – teigė D.Žemaitė.
Mano, kad knygos sėkmė nuo žanro nepriklauso
Kaip pavyzdį D.Žemaitė pateikė „Dvi tylos“ išleistą fotografės Neringos Rekašiūtės išpažintinės poezijos knygą „How to Swim Through Pain“, kurios tiražas siekė 2000 vnt. Pasak leidėjos, ši knyga parduota kiek daugiau nei per metus, tad leidybinį projektą galima vadinti sėkmingu.
Pašnekovė mano, kad knygos sėkmė nuo žanro nepriklauso, tad „Dvi tylos“ nebijo dirbti su, jų nuomone, nišinių temų, neįprastų žanrų knygomis. „Konceptualiai ir nuoširdžiai dirbant su bet kokia knyga, kiekviena jų gali būti finansiškai sėkminga, poezijos knygos – taip pat“, – teigė ji.
Finansinė sėkmė koreliuoja su rinkodara, bet sėkmės formulės visiems nėra
Anot D.Žemaitės, finansinė sėkmė koreliuoja su rinkodara – „skaitytojų auditorijos įsivertinimu ir išpildymu pagal tos auditorijos lūkesčius“.
„Finansinė sėkmė nereiškia, kad turinys prastesnis“, – sakė ji, išryškindama, kad tai rodo, jog buvo padirbėta su komunikacija. O turinys, D.Žemaitės nuomone, itin subjektyvus dalykas, nes tai, kaip knygą vertina kritikai ir skaitytojai, yra skirtingi dalykai:
„Objektyviai pasakyti, kuri knyga „kokybiška“, o kuri – ne, tikriausiai neįmanoma. Tai subjektyviai jaučia kiekvienas skaitytojas pagal savo vidinį vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo būdo, išsilavinimo kompasą.“
„Sėkmės formulės, tinkančios visiems, nėra“, – teigė D.Žemaitė. Jos manymu, itin svarbus yra kontekstas – knygos išleidimo laikas, tema, autorius, auditorija, knygos estetika, sklaida, leidyklos reputacija bei įvaizdis.
„Vienokių poezijos knygų būtų tikimasi iš Rašytojų sąjungos, kitokių – iš tik meilės romanus leidžiančios leidyklos, bet visos jos, radusios savo auditoriją, gali būti sėkmingai parduodamos“, – sakė D.Žemaitė.
Kiek svarbus yra knygos maketas?
Apie tai, ar knygos maketas poezijos leidybai yra svarbus, kai kurių leidėjų nuomonės išsiskiria.
„Dvi tylos“ leidyklos vadovės požiūriu, maketas (dizainas, nuotraukos, iliustracijos) yra „nepaprastai svarbi knygos sudedamoji dalis“. Anot jos, „estetika, konceptualumas yra šių dienų visuomenę lydintis reiškinys ir jo įtakos nepastebėti neįmanoma“. Kalbėdama apie biudžetą ji išryškina, jog kai kurie „leidybiniai sprendimai yra finansiškai reiklūs“, tačiau yra būdų išsisukti ir su mažiau sąnaudų.
LRS vadovas sako, kad įprastai autoriai nori kuo gražesnio viršelio, tačiau tai nėra pigu. Nelaikydamas poezijos knygų komercine preke, S.Repečka mano, kad viršelis pardavimams neturi didelės įtakos, nes žmogus arba domisi poezija, arba ne. „Stengiamės poeziją leisti gražiai – su iliustracijomis, rimtų dailininkų sukurtais viršeliais. Tačiau kiek jis duoda naudos – amžinas klausimas“, – mąstė jis.
L.Varanavičienė prisimena poezijos knygų maketų eksperimentus. „Jeigu esate laikę rankose Mindaugo Nastaravičiaus „Bendratį“, tai netgi nelabai panašu į knygą <...>. Kažkodėl atrodo, kad poezijos žanras pasiduoda ir kažkokiai ypatingai meninei raiškai, todėl pritariu šiems ieškojimams. Jas leidykloje skatiname, ieškome dizainerių ir prie neįprastų formatų esame pripratę.“
Tai kaip sėkmingai komunikuoti?
Skaitytojo neapgausi
L.Varanavičienė teigė, kad šiuo metu leidykla stiprina komunikacijos skyrių, įskaitant ir socialinius tinklus: „Neprisimenu, kad būčiau mačiusi intensyvią poezijos knygos reklamą. Galbūt dėl to, jog tokių knygų yra nedaug <...>. Tačiau kartais mąstoma, jog poezijos knyga nenusipelno nei jokios reklamos, nei išskirtinės vietos internetinėje parduotuvėje, už kurią galima ir susimokėti. Tai, mano supratimu, klaidingas požiūris.“
Nors L.Varanavičienė ir tiki, kad knygas reklamuoti būtina, tačiau ji taip pat mano, kad skaitytojo lengvai neapgausi: „Bet kokią knygą gali reklamuoti iki apsivertimo kojomis į viršų, tačiau ateis laikas, kai knygą pradės reklamuoti žmogus žmogui. O šio proceso paveikti negalime <...>.“
Netiki, kad knyga skaitytoją ras pati
„Dvi tylos“ vadovė mano, jog sklaida yra būtina, nors vienos formulės tikrai nėra, nes svarbiausia – pasiekti skaitytoją, kuriam knyga ir yra skirta. Kaip sakė ji, komunikacija ypač svarbi tik išleidus knygą – reikėtų užsiimti sklaida per įvairius kanalus – renginiai, kritikų apžvalgos, reklama autobusų stotelėse ir t.t.
„Nesutinku su sakančiais, kad gera knyga savo skaitytoją ras pati. Informaciniame triukšme, kuriame gyvename, yra daug gerų ir nieko vertų (subjektyviai vertinant) knygų. Tačiau kaip skaitytojui apskritai sužinoti, jog tokia yra? Tai klausimas, kurį kartu turi spręsti leidėjas, autorius ir visa su knyga dirbanti komanda (dizaineris, fotografai, iliustratoriai)“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad tik tada knyga pradeda gyventi savo gyvenimą.
Poetas ir socialiniai tinklai
Ne paslaptis, kad dalis poetų lietuvių literatūros lauke ganėtinai skeptiškai reaguoja į komunikaciją socialiniuose tinkluose, tačiau tai – vienas iš būdų skaitytojui susipažinti su šiuolaikine kūryba. Ką apie tai mano leidėjai?
L.Varanavičienės nuomone, komunikuoti būtina: „Tai yra senovinis reliktas iš tų laikų, kai apskritai buvo manoma, jog kalbėti apie knygą, ją reklamuoti yra kažkas nuodėminga. Sovietmečiu ilgokai buvo tikima, kad knyga – savaime užburtas daiktas. Kai šis atsiranda fiziniu pavidalu, buvo manoma, kad nieko daryti nebereikia ir visi susidėję rankas, pagarbiai turi patys prie jos eiti ir ją analizuoti. Šiandien situacija visiškai kita. Deja, bet knygos taip pat yra produktas, apie kurį mes turime galvoti.“
Deja, bet knygos taip pat yra produktas, apie kurį mes turime galvoti.
Tęsdama mintį L.Varanavičienė pabrėžė, kad taip yra todėl, jog tebegalioja išankstinė nuomonė, jog „nieko gero iš to nebus“ ir „poetas yra tas, kuriam nieko nereikia“. Tai leidėja vertina kaip vidinių nuostatų sustabarėjimą, kurias reikia keisti: „Aš net neabejoju, kad Lietuvoje gali atsirasti tokia poezijos knyga, kuri sukeltų tokį rezonansą, kaip tą Atgimimo laikais padarė Bernardo Brazdžionio poezijos knyga, kurios tiražas buvo 100 000 vnt.“
Prieš tai paminėjusi, kad 2018 metais Didžiojoje Britanijoje poezijos knygų pardavimas pasiekė finansinį piką, D.Žemaitė teigė: „Tokiems rekordiniams poezijos pardavimų rezultatams neabejotinai įtakos turi ir socialinių tinklų suteikiamos galimybės pasiekti savo skaitytoją, padedančios skleisti žinią apie knygą. Jaučiame, kad Lietuvoje poezijos populiarumas taip pat su kiekvienais metais auga, ir greitai matysime labai panašią tendenciją kaip ir Vakarų Europoje.“
Socialiniai tinklai gali ir pakenkti, todėl itin svarbu juose elgtis atsargiai.
Tuo metu S.Repečka mano, kad socialiniai tinklai gali ir pakenkti, todėl itin svarbu juose elgtis atsargiai. Vis dėlto profesionali komunikacija šiose medijose, rodos, yra geras dalykas. „Kai kurie autoriai nedalyvauja socialinių tinklų veikloje, nes neatsakingai juose pakomentavus, galima paslysti“, – sakė jis. LRS leidyklos autorių viešinimasis feisbuke, S.Repečkos teigimu, nėra paplitęs dalykas.
Ko leidėjai tikisi iš pradedančių ir patyrusių autorių?
Tikisi iniciatyvumo
„Jeigu autorius yra iniciatyvus, su knygos pardavimu daug mažiau bėdų. Nors poezijos knyga ir labai gera, jeigu žmogus yra introvertas ir nenori bendrauti, parduoti darosi itin sunku. Čia kaip ir visur, veikia rinkos dėsniai“, – pasakojo S.Repečka.
Jo nuomone, ne kiekvienas poetas gali būti viešas asmuo, nes tam reikalingos tam tikros charakterio savybės. „Aš ir pats negalėčiau būti toks, – prisipažino pašnekovas. – Iš vienos pusės norėtųsi, kad autorius būtų pastebimas viešumoje, tačiau suprantu, kad ne visiems tas priimtina.“
Suprantu, kad ne visiems tas priimtina.
Vis dėlto, leidėjo teigimu, autoriai noriai bendrauja su skaitytojais: „Patys autoriai deda nemažai pastangų – savo poeziją skaito gyvai, dalyvauja pristatymuose“, – sakė S.Repečka ir pridūrė, kad tiesioginis pardavimas padeda labiausiai, bet knygynuose poezijos knygos perkamos mažiau.
„Rašyti, – į klausimą, ko tikisi iš autorių, atsako D.Žemaitė. – Tačiau ne mažiau svarbu ir mokėti pristatyti savo kūrinį, idėją, tikėti tuo, ką rašai, <…> suprasti savo potencialų skaitytoją <…>. Net jei rašoma tik sau, tuo metu negalvojant apie knygą, jos leidimo galimybes jau pristatant leidėjui reikia matyti viziją apie tai, kam ir ką ši poezijos knyga kalba.“
Nemano, kad leidyklos pačios kreipsis į jauną autorių
„Jaunasis autorius nebus pastebėtas, jeigu jis pats neatneš savo kūrybos. Nemanau, kad pati leidykla į jauną autorių kreipsis“, – teigė S.Repečka. Leidėjas pasakojo, kad prieš publikuojant tekstą reikia įvertinti: „Jeigu lygis tinkamas, teikiame paraišką paramai.“
Bet kaip parašytų tekstų nerizikuotų leisti joks leidėjas
Vienintelis patarimas, kurį L.Varanavičienė gali suteikti – tai rūpintis, kad tekstai būtų geri: „Poetas neturi ateiti apsiginklavęs vandens šautuvu ir šaudyti į leidyklos darbuotojus. Tačiau tekstas tą daryti turi.“
„Bet kaip arba sau parašytus tekstus retas rizikuotų leisti net ir su parama. Juk niekam ne paslaptis, kad šiandien jos leidžiamos su Kultūros tarybos parama, tačiau ji vis tiek generuoja nuostolį“, – sakė ji.
Į „Tyto albos“ redakciją poezijos rankraščių ateina palyginus nedaug, tačiau šiaip leidykla gauna 5–6 rankraščius per savaitę, kurie yra skaitomi triguba patikra. Čia, leidėjos teigimu, dirba srities profesionalai.
