Ką rašytojams simbolizuoja požemiai ir kokios ribos veikia kūrybą?

– Ką jums simbolizuoja požemiai? Kokios asmeninės istorijos ar girdėti pasakojimai pirmiausia ateina į galvą?

– Prozininkė Daina Opolskaitė: Požemiai visada sietini su slaptais, nepažiniais, uždraustais dalykais, mistika, fantazijos galimybėmis, net romantikos dvelksmo esama. Tačiau man jie gal labiau realistiški. Vos išgirdus šį žodį, užuodžiu aštrų pelėsių kvapą, drėgmės ir tamsos pojūtį, galbūt dėl to, kad vaikystėje dažnai tekdavo po požemius landžioti, išbandžiau jų visokių. Seneliai turėjo ne vieną rūsį, o šie buvo ne name, o tokiose keistose žeminėse, supiltuose kauburiuose, taigi tikri požemiai. Būdama vaikas landžiodavom po juos ir slapstydavausi, kai kurie buvo tokie siauri, kad įstrigdavau juose kaip kokone. Tą baisų suspaustos erdvės pojūtį pamenu iki šiol ir iki šiol paranojiškai bijau siaurų kanalų ir žemų lubų.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Daina Opolskaitė

Prozininkas, poetas ir vertėjas Vidas Morkūnas: Kaip ir daugeliui, požemiai mano sąmonėje siejasi su tamsiosiomis jėgomis, paslaptimis, grėsme ir panašiai. Įdomu, kad autoriai (kurie išvis tokių temų imasi) scenas požemiuose dažnai išrašo daug geriau, išradingiau, kūrybiškiau nei aukštybių vaizdus. Nors patys lyg ir nėra iš demonų pasaulio. Požemių erdvę laikyti opozicija dangiškajai – tam tikras archetipas. Ir mus vis traukia pažaisti su požemių ugnimi, ko nors ten rizikingai paieškoti – lobių, keistų gyvybės formų, keistų negyvybės formų...

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Vidas Morkūnas

Ankstyvą 1984-ųjų rudenį su bičiuliu klajodami po Karaliaučiaus kraštą (sic ir sick!), vidur apleistų laukų aptikome nežinia kokios paskirties rūsį. Negalėjome į jį nenusileisti, žinoma, apgraibomis, nes buvo visiškai tamsu. Galiausiai pasiekę dugną, stovėjome kaustomi įtampos, nė patys neišmanydami, nei kur atsidūrėme, nei ko leidomės. Kažkur aukštai ūžė lėktuvas. „Kažin ar čia lėktuvas“, – suabejojo mano draugas. Pradėjome žaibstyti degtukus, ir paaiškėjo, kad rūsio lubos visai žemai ir juodos, mat ant jų – kelių centimetrų storio uodų sluoksnis. Sutartinai zirzdami vabzdžiai ir sukūrė kažkokį akustinį efektą. Paskubomis išsirabždinę viršun, jokio kontrasto neišvydome: buvo užėjusi pilka dulksna, driekėsi apleisti, surūdiję bėgiai – geležinkelis į nebūtį.

Ar dažnas mūsų, net jeigu išpažįstame vien dangiškąsias vertybes, aptikę aptrupėjusius, prieblandoje skendinčius laiptus, vedančius kažkur žemyn, ir patogius lipti, paauksuotus laiptus, vedančius kažkur aukštyn, rinktumės pastarąjį kelią? Gal čia ir slypi raktas nuo žmogiškojo prigimimo paslapties?

Arno Strumilos / 15min nuotr./Laima Kreivytė

Poetė, menotyrininkė Laima Kreivytė: Požemiai pirmiausia primena Pilsudskio požemines slėptuves netoli buvusios vadavietės už Rasų, Vilniaus pakrašty. Ten net naujus namus statė ant kojų, nes tie požeminiai amunicijos sandėliai yra kultūros vertybė – jie viešai prieinami (bent jau turi būti, nors kai kurie gyventojai „privatizavo“ – prikrovė savo šlamšto ir uždėjo spyną). Požemiai pasagos formos – įeini po viena namo dalimi, išlendi po kita. Dar prisimenu Vlado Urbanavičiaus, „Krantinės arkos“ (liaudiškai „vamzdžio“) skulptūros autoriaus mintį apie tai, kad miestas nėra tik paviršius – yra ir požeminis miestas su komunikacijos tinklais, dujotiekiu, vandentiekiu ir tt. Ir „Krantinės arka“ yra tokia požeminė miesto vena, iššokusi į paviršių. Savaip simboliška, kad prie pirmosios Vilniaus elektrinės, kur dabar yra Technikos muziejus ir Lietuvos energijos pastatas, visas taip pat padengtas šviečiančiais vamzdeliais.

Asmeninio archyvo nuotr./Tadas Zaronskis

Poetas Tadas Zaronskis: Teko šiek tiek landžioti Paryžiaus katakombose (t.y. tose, kurios driekiasi beveik po visu miestu). Katakombas skirtingais momentais naudojo skirtingi sukilėliai, vėliau – rezistencija. Dabar kartais ten vyksta koks nors reivas, kažkas kažkur gyvena, susitinka. Požemiuose galima pasislėpti nuo sekimo ir visokių iš to išplaukiančių dalykų, atsiimti truputį autonomijos. Prancūzija yra policijos valstybė ir ji turi specialią katakombų policiją, bet ir tai policijai katakombose kiek sunkiau.

- Šių metų renginio tema kviečia svarstyti ribų, paribių klausimą. Kaip suvokiate „ribos“ sąvoką meno lauke, kūrybiame procese? Ar ką tik pasibaigęs karantinas jums buvo ribojantis, ar, priešingai, kūryboje daugiau atveriantis laikas?

Daina Opolskaitė: Iš impulso turbūt teigiama, kad meno lauke, kūryboje jokių ribų neturėtų būti, jos negali egzistuoti. Asmeniškai man tai skamba kaip lozungas, demonstratyvus šūkis. Manau, kad kūryboje, mene ribos labai svarbios. Kokios – čia jau asmeniški autoriaus dalykai. Pirmiausia rašytojas turi labai aiškiai susitarti su savimi, sudaryti sutartį, sandėrį.

Karantinas iš esmės slėgė, apmarino kasdienybėje, buvau šiek tiek netekusi kūrybinio budrumo, net ir sėdint namuose juntama situacija veikiau ne suteikė laisvo laiko, o tik baigties laukimo jausmą.

Vidas Morkūnas: Paribiai man – įdomiausia kūrybinė zona, niekada iš jos, ko gero, ir neišeinu, juolab kad esu linkęs į kraštutinumus. Meno lauke ji išvis bene vaisingiausia. Juk kad ir kokį meno istorijos laikotarpį, kad ir kokį žanrą imtume, nedaug rastume kūrinių, kur apie ribas ar paribius visiškai nebūtų pagrindo kalbėti. Taigi, tema labai įdomi ir labai plati: menininko galimybių riba; žanro ribos, kurias menininkas išplečia arba net susiaurina; savicenzūros riba; riba kaip kūrybos tema ir t.t., ir pan.

Šeštadienį – birželio 27-ąją, 17 val. – unikaliuose XIX a. Kybartų požemiuose įvyks devintieji „Pož(i)eminiai skaitymai: paribiai ir pasieniai“

Karantino keliama įtampa skaudžiai ribojo, jokių kūrybinių impulsų nepajutau. Kita vertus, buvo gana įdomu stebėti dar vieną vajų. Žinia, Lietuva gyvena savotiškais etapais. Tai pusė šalies tampa krepšinio, tai literatūros, tai dar kurios nors srities specialistais. Šįsyk žaibiškai pridygo „pranašų“ ir „mokslininkų“. Dažnas laikėme pareiga entuziastingai paskelbti, kaip per porą mėnesių pasikeis mūsų sąmonė ir prigimtis, dažnas žinojome viruso kilmę ir kovos su juo būdus. Panašios ištarmės tais slogiais mėnesiais bent šiek tiek linksmino.

Laima Kreivytė: Ribos šiais laikais tirpsta, formos hibridizuojasi – ir žmogus jau nebėra visatos centras, tik viena iš rūšių (pavojingiausia planetai). Brėžiamos naujos ribos – kad ir dviejų metrų atstumas, intimybių dozavimas sveikinantis (spausti ar nespausti ranką? apsikabinti ar neapsikabinti? apie bučinius nė nekalbu – turbūt prancūziški pasiglostymai skruostais iš lietuviško repertuaro išnyks ilgam).

Ribos man asocijuojasi su uždara politine sistema. Pasaulis pulsuoja – išlaisvėja, vėl susitraukia, apsistato sienomis. Dabar yra toks tvorų metas su patvorių prezidentais, laimėjusiais rinkimus sienų pažadais. Paskutinis XX a. dešimtmetis buvo sienų griuvimo metas – ne tik Berlyno, griuvo visos sovietijos sienos ir trumpam atrodė, kad pasaulis tapo viena gražia atvira planeta. Francis Fukuyama paskubėjo paskelbti istorijos pabaigą. Šiandien matome, kad sienos kyla, ribos perbraižomos. Panašiai ir meno lauke. Kartu su sienų griūtimi „mirė“ tapyba, skulptūra, grafika... tik tam, kad iš naujo prisikeltų. Padaugėjo hibridiškų formų ir reiškinių, ir modernistinis formos grynumas sutinkamas rečiau už baltą mešką, bet neišnyko paveikslai, skulptūros, spausdintos knygos ir vinilinės plokštelės. Tiesiog viskas išskrido į kitą orbitą, pakeitė kursą.

Esu užsienietė – gyvenu už Vilniaus sienos. Kartais einu palei ją pasivaikščioti – nuo Aušros vartų link Bastėjos, tada tampu pasieniete. Siena kaip aptvaras turi stiprų simbolinį ir emocinį poveikį. Buvimas paribiuose, „ant ribos“, užribyje man visada buvo įdomus. Esu ribinis personažas.

Tadas Zaronskis: Renginio pavadinime figūruoja ir žodis „pasieniai“, kuris kelia gana daug asociacijų. Riba tarp valstybių yra visai siaubingas dalykas, kai ji atskiria nuo to, ko gyvybiškai reikia – saugumo, bent minimalių teisių užtikrinimo, šviesesnių perspektyvų ir pan. Kūrybiniai, estetiniai procesai dažnai nusakomi kaip tam tikros ribinės patirtys, bet man atrodo, kad tokie dalykai kaip uždarų sienų ribos arba pvz. skurdo riba neretai turi daugiau ir intensyvesnio patirtinio turinio. Nežinau, gal kūrybinės praktikos būtų mažiau ribotos, jei į save tuos dalykus įsileistų. Juoba kad skurdas Lietuvos kūrybininkams visai nėra nepažįstamas.