Dalia Staponkutė
Skaitymas vasarą man visados primena „seno tipo“ mokyklą – žinoma, tik iš gerosios pusės. Gal todėl skaityti vasarą man lengviausia (keista, kaip giliai mumyse įsispaudžia vaikystėje išugdyti įgūdžiai). Skaitymas padeda keliauti po „paralelinius pasaulius“, nuginti didžiausią šių laikų problemą – nuobodulį – ir, be abejo, kurti. Nebūtinai tekstą. Jis kuria vaizdinius, padeda ilsėtis, net geriau miegoti, todėl gali padėti susikurti ir puikias atostogas. Įdomu, ką vasarą skaito lietuviai, kurie leidžia laiką arba negyvena Lietuvoje?
Net nebūdama Lietuvoje visados skaitau ką nors lietuviškai, nebūtinai naujos leidybos arba lietuvių autoriaus. Kartais perskaitau seniai skaitytas knygas, jei jos padaro įspūdį. Ši vasara man – viduramžių skaitymo vasara. Šiomis dienomis iš naujo įnikau į Maguerite Yourcenar romaną „Filosofinis akmuo“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė). Tai istorinis veikalas apie viduramžių Europą ir alchemiko, vardu Zenonas, gyvenimo istoriją, kuri įstabiai primena šiuolaikinio „laisvos profesijos“ žmogaus – na, pavyzdžiui, filosofo – kelionę po pasaulį, siekiant išgyventi. Šiuolaikinės visuomenės gyvenimo principai, etosas, etinės normos, daugeliu atžvilgių susišaukia su viduramžiais ir epocha prieš Renesansą (ypač posocialistinėje Europoje), tad tai – nuostabi knyga, kuri literatūrine kalba ne tik atsako į daugybę klausimų apie valdžios ir bažnyčios santykį, aistrą karui ir nužmogėjimą, bet pateikia ir puikią viduramžiško tipo valstybės kritiką.
Perskaičiau vertingą istorinę Raimondos Ragauskienės studiją „Mirties nugalėti nepavyko: Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų biologinė istorija“, kuri padėjo daugiau sužinoti apie ne itin man žinomą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją (išsamiau užrašomą, iš esmės, tik dabar). Tai dariau bandydama atsekti Barboros Radvilaitės vaidmenį tam tikrame mūsų istorijos etape, jos stipraus libido ir ligos tragiškumą, kuris įdomiai dera su lietuvių polinkiu ją romantizuoti, iš vienos pusės, ir nepakankamai įvertinti jos vaidmens kaip tragiškos moters asmenybės, iš kitos. Atradimas buvo ir labai įdomi JAV lietuvio Leonardo Vytauto Gerulaičio studija anglų kalba apie leidybą ir spausdintinio žodžio kultūrą XV a. Venecijoje („Printing and Publishing in Fifteen-Century Venice“), kur gausiausią Europoje knygų leidybą pradėjo humanistų judėjimas ir graikų tradicijos vertimas į lotynų kalbą, tačiau labai greitai leidybos profesionalumu pasinaudojo ir humanistų vertybes leidyboje pakeitė, kaip sako autorius, „buržuazinės“ ir „bažnytinės“. Humanistai, anot Gerulaičio, būdami pradžių pradžia leidyboje, vėliau niekados „nenugalėjo buržuazijos vertybių“. Knygą aptikau Kipro universiteto bibliotekoje ir dėl lietuviškos autoriaus pavardės ji, laimei, patraukė mano dėmesį.
Stengiuosi perskaityti man dovanotas knygas, nes dovanas žmonės vienaip ar kitaip sieja su tavimi ir būna įdomu, kodėl. Su malonumu perskaičiau dviejų šiuolaikinių lietuvių poetų dovanotas poezijos knygas – Aušros Kaziliūnaitės „Esu aptrupėjusios sienos“ ir Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“. Poezijoje, ypač šių dviejų autorių, visados geriausiai atsiveria šiuolaikinio kūrėjo kalbinis jausmingumas ir modernus literatūrinis žodynas. Įdomu, kad vyro ir moters (būtent poezijoje) jis skirtingas, todėl skaitydama poeziją visad suporuoju arba derinu – tiksliau, atsvarai imuosi poeto, o po to poetės (arba atvirkščiai) eilių. Tada aiškiau pajuntu ne tik poetinės kalbos niuansus, bet geriau išryškėja ir atskiro kūrėjo poetinis „aš“. Visas šias knygas gali skaityti įvairių interesų turintys ir įvairiu skoniu pasižymintys skaitytojai. Tai – puikūs, vertingi ir informatyvūs tekstai.
Erika Umbrasaitė
Šią vasarą baigiu rašyti savo ketvirtą knygą, taigi skaitymams laiko turiu pasivogti nuo rašymo. Bet skaitomos knygos mane ir įkvepia, tarsi kokios svetimos mūzos.
Visais metų laikais stengiuosi keltis valanda anksčiau ir pradedu rytą gerdama kavą lovoje ir skaitydama vieną iš kelių knygų, gulinčių ant naktinio stalelio – mėgstu skaityti kelias knygas vienu metu ir sąžinė negraužia, jeigu niekada ir nepabaigiu kurios.
Taip šios vasaros rytais su dideliu malonumu „suskaičiau“ Donnos Leon detektyvus „Aqua alta“ ir „Mirtis La Fenice teatre“. Visų šios autorės detektyvų veiksmas vyksta išskirtinai Venecijoje – mano viename mylimiausių pasaulio miestų, kurį gerai pažįstu. Tad atrodė, kad kartu su komisaru Brunečiu vaikštau po šį tamsių paslapčių bei poezijos kupiną miestą ir painioju sumazgytą kriminalinę istoriją. D.Leon knygos patiks tiems, kas ruošiasi kelionei į šį poezijos, ir, deja, turistų kupiną miestą ant vandens arba yra jame buvę, ypač ne sezono metu. Be to, D.Leon labai lengvai valdo žodžius ir sakinius, puikiai perteikia miesto atmosferą ne stebėtojų iš šalies, bet venecijiečių akimis, nevengia humoro ir ironijos. Seniai neturėjau tokio skaitymo malonumo.
Vasaros vakarams turiu nepaprastą delikatesą – skaitau prancūzų kalba Albert'o Camus ir jo ilgametės mylimosios aktorės Maria Casarès meilės laiškus, sudėtus į storą gražią knygą „Korespondencija (1944–1959)“ – įsivaizduokite, kokie sapnai po to mane aplanko. Tai ne tik nepaprastai gražia, nesaldžia meilės kalba parašyti laiškai, bet ir tikras intelektualinis penas. Tai graži, kiek liūdna, nes A.Camus nebuvo laisvas šioje meilėje – jis buvo vedęs kitą moterį, dviejų iškilių asmenybių gyvenimo ir meilės istorija.
Kadangi save juokais vadinu gyvenimo stebėtoja ir istorijų kolekcioniere, man labai patinka žinomų žmonių biografijos. Ką tik baigiau galerininkės, meno ir, neslėpsime, vyrų menininkų kolekcionierės, labai intelektualios ir labai padykusios moters Peggy Guggenheim memuarų knygą. Jos pavadinimą galima būtų išversti kaip „Pralenkusi savo amžių: menoholikės išpažintys“ („Out of this Century: Confession of the Art Addict“).
Žvelgdami šios išskirtinės XX amžiaus meno asmenybės akimis į pasaulį, pamatome to meto istorinius įvykius nauju kampu, susipažįstame su garsių menininkų kūrybos ir gyvenimo užkulisiais – ko neperskaitysi jokiose meno ar istorijos knygose. Be to, Pegge į viską – savo išvaizdą, turtus, savo pačios ar vyrų meilės nuotykius, girtuoklytę – žiūri su tokia ironija ir saviironija, į sunkius gyvenimo ar pasaulinius įvykius reaguoja be jokios sentimentalios dramos, yra iki skausmo atvira, pasakodama savo nesėkmes, kad kartais atrodo, jog skaitai Charlesą Bukowskį tik su sijonu. Ir vėlgi, P.Guggenheim užbaigia knygą miesto, kuriame praleido didžiąją dalį gyvenimo ir kurį mylėjo aprašymu – tokio, nenusaldinto meilės himno Venecijai man dar nėra tekę skaityti ir iš šitos po cinikės kauke pasislėpusios romantikės nesitikėjau.
Mano literatūrinis romanas su Ch.Bukowkiu tęsiasi jau daugybę metų, o kadangi esu didi kačių mylėtoja, kaip ir jis, dabar su malonumu priešokiais skaitinėju jo ironiškas eiles apie kates anglų kalba „Charles Bokowsky on Cats“. Myliu jį vien už šią frazę: „Aš manau, pasaulis turėtų būti pilnas kačių ir lietaus, ir to pakanka, tik katės ir lietus, lietus ir katės. Labai gražu, labanakt.“
Nesu didelė meilės romanų gerbėja, bet Véroniquie Olmi romanas „Mes sukurti būti laimingi“ mane sužavėjo – puikiai sukurti veikėjų charakteriai, slegiančios šeimos paslaptys, kaina, kurią sumokame nešiodamiesi tas paslaptis, nemokėdami atleisti arba negalėdami išpirkti kaltės. Nebanalus ne vienos, bet kelių nelaimingų meilių pjūvis, mūsų pasirinkimų kaina ir pasekmės. Be to, knyga puikiai parašyta ir išversta.
Kaip ir Romaino Sardou meistriškai sukurpta keršto istorija knygoje „Panelė Fransina“. Iš šios knygos pasiskolinau frazę ir dabar ją visiems aimanuojantiems kartoju – gyvenimas po nelaimės saldesnis.
Nežinau, ar yra, kas dar neskaitė Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, bet tokio literatūrinio džiazo kūrinio negalima palikti lentynoje neskaityto. Kitaip jo ir nepavadinsi, tai net ne romanas, tai muzikos kūrinys, užrašytas raidėmis – tragiška šeimos ir meilės istorija, papasakota taip šviesiai, kad juokiesi ir verki tuo pat metu, sakiniai taip lengvai skamba, it kokia improvizuota džiazo melodija, kuomet neįmanoma nuspėti, kuo ji baigsis. Turėjau galimybę šią knygą skaityti prancūziškai, tad knygos itin raiški, poetiška kalba suskambėjo dar kitais akordais. Tačiau lietuviškas vertimas irgi puikus (iš prancūzų kalbos vertė Erika Sabaliauskaitė).
Prancūziškai perskaičiau ir Leilos Slimani „Žmogėdros sode“ ir „Lopšinę“, išverstas ir į lietuvių kalbą. Temos sunkios – nimfomanės tragedija pirmojoje ir auklės vaikžudės istorija. Nuo pat pirmų puslapių lydinti tragedijos nuojauta neapleidžia per visą siužetą, autorė moka paprastais žodžiais sukurti vis labiau kylančią įtampą ir panardina skaitytoją į moderniais laikais vykstančią lemtingos graikiškosios tragedijos atmosferą. „Lopšinę“ aš išvis priskirčiau psichologiniam siaubo romanui – sako, kad po šios sukrečiančios knygos prancūzų šeimos net ėmė bijoti patikėti savo vaikus auklėms.
Mindaugas Nastaravičius
Nors visus metus tarsi planuoju ir galvoje susidėlioju skaitymų sąrašą, metai iš metų vasaros iliuzijos bliūkšta – negaliu pakęsti visų šitų karščių, kaimynai septintame aukšte vis kažką gręžia, kala. Turbūt knygų lentyną. Nesusikaupiu, per vėlai temsta – žodžiu, pasiteisinimai, nieko kito.
Perskaičiau Pietų Korėjos rašytojos Han Kang romaną „Vegetarė“ (iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, leidykla „Vaga“). Apie moterį, atsisakiusią mėsos. Bet tai tėra aplinkybė istorijai apie smurtą ir kūną – geidžiantį, žalojantį, vystantį. Mistiškas, vizualus, alegorijų kupinas pasakojimas apie žmogaus virtimą augalu. Labai patiko.
Įtraukė ir Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“. Nepriklausomybės pradžia, Vilniaus jaunuolių kasdienybė. Nežinau, ar tai tikrai apsakymų romanas. Bet ne žanras čia svarbiausias. Tai ironiška ir saviironiška dokumentika, laikmetį liudijanti autentiška kalba. Užaugau Vilniaus rajone, tais laikais buvau malakasosas, todėl įdomu, kaip gyveno rimti čiūvakai.
Dabar skaitau norvego Pero Pettersono romaną „Vogti arklius“ (iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė, leidykla „Tyto alba“). Apie vasarą, ne tokią karštą kaip mūsiškė, bet trunkančią gerokai ilgiau – tiek, kiek pajėgia atmintis. Lėtas, baugiai intymus pasakojimas apie tėvą ir sūnų.
O mano sūnui greitai ketveri. Labiausiai jam patinka Richardo Scarry „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir Kęstučio Navako „Žvėreliai mokosi draugauti“. Ir vienoje, ir kitoje knygoje personažai yra žvėrys. Vieną vakarą, jau užgesinus šviesą, sūnus klausia: „O tai ką tada visą dieną veikia žmonės?“ Nuskambėjo kaip priekaištas, kad skaitome per mažai.
Agnė Žagrakalytė
Tai – tik krūvelė knygų, kurias surijau per liepos mėnesį. Skaitymo atostogos – kai skaitau viską, kas papuola po ranka, be jokios tvarkos ir ypatingų rekomendacijų.
Gaël Faye „Maža šalis“ (iš prancūzų kalbos vertė Neringa Mikalauskienė, leidykla „Gelmės“): hutai ir tutsiai, šią knygą būtinai reikia perskaityti. Ypač mažos mūsų šalies gyventojams.
Ann Patchett „Vieningieji“ (iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, leidykla „Baltos lankos“): šeimos istorija su daug netvarkos. Galima apsieiti ir neskaičius jos, ypač jei skaityta labai panašios struktūros Anne Tyler „Mėlynų siūlų ritė“ – man ši patiko labiau.
Karen Joy Fowler „Mes visi nesavame kailyje“ (iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, leidykla „Vaga“) – labai rekomenduoju, ypač gyvūnmyliams, bet ir šiaip visiems žmoniškiems žmonėms.
Roy Jacobsen „Neregimieji“ (iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) – lėta ir graži knyga.
Selja Ahava „Iš dangaus krentantys dalykai“ (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, leidykla „Homo liber“) – puiki knyga: lengva, gili, miela. Liūdniausi dalykai paprasčiau.
Lars Kepler „Smėlio žmogus“ (iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė, leidykla „Obuolys“). Skaičiau pasiskolinusi, paplūdimyje, tik vėliau pastebėjau, kad tai iki šiol mano vengtos leidyklos knyga, o ją baigusi Palangoje susiradau knygyną ir nusipirkau dar vieną tos pačios autorių poros: „Žaidimų aikštelė“ (vertė ta pati Virginija Jurgaitytė) – lyg ir nebe detektyvas, dėl ko pradžioje pykau, bet po gero šimto puslapių pamiršau pykusi ir maloniai šiurpau saulėje.
Paula Hawkins „Tamsus vanduo“ (iš anglų kalbos vertė Aistė Kvederaitė-Nichols, leidykla „Baltos lankos“) – atsiprašau, bet man per daug slaptų košmarų ir vandens.
Romas Treinys „Dziedas“ (leidykla „Tyto alba“) – tikros (?) istorijos, kurias skaitant norisi ir Dzūkijon, ir į Kėdainius. Ir ašara nuvarva vietomis su juoko pragiedruliais.
Katherin Webb „Palikimas“ (iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, leidykla „Tyto alba“) – tvarkingai parašyta, nereikalaujanti per daug smegenų darbo.
Peter Wohlleben „Paslaptingas medžių gyvenimas“ (iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, leidykla „kitos knygos“) ir to paties autoriaus toje pačioje leidykloje išleista „Kaip gyvūnai jaučia ir supranta pasaulį“ (iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė). Apie gyvūnus man patiko labiau, nes apie medžius: a) nemažai žinojau ir pati, b) pasirodė ištęsta ir besikartojanti.
Fred Vargas „Bėk greitai ir ilgai negrįžk“ (iš prancūzų kalbos vertė Alina Kiliesaitė, leidykla „Vaga“) – skaičiau nebe pirmą kartą, nes man labai patinka ši autorė, tad kai liūdna ar tingu, jos knygas pasikartoju poilsiui ir antrakarčiam pasimėgavimui.
Tą patį vasaromis darau ir su Agata Kristi – būtent taip transkribuota ant 1997 m. leidyklos „Tyrai“ viršelio. Skaičiau „Žydrojo traukinio paslaptis“ ir „Sitafordo mįslė“, – iš rusų kalbos (ojoj!) vertė A.Degutis.
Abir Mukherjee „Kalkutos detektyvas“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, leidykla „Tyto alba“) – detektyvo mažiau nei angliškos Indijos istorijos, o to man kaip tik reikėjo spragoms palopyti.
Iš „darbinių“ knygų liepos mėnesiui teko „Visų metų Giwenimaj swentųjų“, ketvirta dalis, 1859 m. leista Wilniuje, Kasztu ir spaustuweje Jūzapo Zawadzkio. Įveikiau dar tik trečdalį, bet jau gerokai prisilinksminau, tad rekomenduočiau visiems (nepadauginant).
Dabar skaitau Ed Young „Manyje gyvena milijonai“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Stašytė, leidykla „kitos knygos“): bakterijų grožis kartais didesnis už grožinę literatūrą: į sveikatą.
