Mūsų smegenų evoliucija prasidėjo nuo driežo smegenų, kurios atsakingos už kvėpavimą, tuomet atsirado tokios smegenų dalys, kokias turi ir katės, o virš viso to susidarė žieve vadinamas plonas smegenų sluoksnis – trečioji, galingoji, žmogiškoji smegenų dalis.
Daugybės dalykų apie smegenis mes iki šiol nežinome ir daugelis net neįsivaizduoja, kas iš tikrųjų vyksta jų galvoje. Tačiau smegenų veiklos tyrinėtojai atskleidžia faktų, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas – įmonių vadovai, tėvai ir mokytojai. Tarkim, kad fizinis aktyvumas skatina smegenų veiklą.
Kaip mes mokomės? Kaip miegas ir stresas veikia mūsų smegenis? Kodėl taip lengva daug ką pamiršti ir taip svarbu nuolat kartoti naujai įgytas žinias? Ar tiesa, kad vyrų ir moterų smegenys skiriasi?
Nors apie smegenų veikimo principus žinome tik mažą dalelę, evoliucinė istorija mums sako: smegenys sukurtos spręsti problemas, susijusias su galimybe išgyventi nestabiliomis aplinkos sąlygomis ir visa tai daryti nuolat judant. Tai vadinama smegenų veiklos apvalkalu. Kiekviena šios knygos tema – fizinis aktyvumas, miegas, stresas, smegenų programavimas, dėmesys, atmintis, jutimų integracija, rega, muzika, lytis ir tyrinėjimas – susijusi su šiuo veiklos apvalkalu.
Molekulinės biologijos specialistas ir smegenų veiklos tyrinėtojas Johnas Medina dalijasi žiniomis, kaip smegenų veiklos tyrinėjimai gali paveikti tai, kaip mokome savo vaikus ar dirbame. Kiekviename knygos skyriuje autorius pristato po smegenų taisyklę – ką mokslininkai tikrai žino apie jų veiklą – ir pateikia kasdienį gyvenimą galinčių pakeisti patarimų.
Įspūdingos smegenų veiklos tyrinėtojo Johno Medinos istorijos ir užkrečiantis humoro jausmas įkvepia smegenų tyrinėjimams gyvybės. Sužinosite, kodėl Michaelui Jordanui nesisekė žaisti beisbolo. Pažvelgsite iš chirurgo perspektyvos, kai autorius įrodinės, jog dauguma iš mūsų turi Jennifer Aniston neuroną. Be to, sutiksite berniuką, kuris turi nuostabią muzikinę atmintį, bet nesugeba užsirišti batų. Taip pat sužinosite, kad kiekvienos smegenys skirtingai sujungtos; esame sukurti niekada nenustoti mokytis ir tyrinėti; atmintis – nepastovi; miegas – glaudžiai susijęs su gebėjimu mokytis; regėjimas pranoksta visus kitus žmogaus pojūčius, o stresas keičia mokymosi būdą.
Galiausiai suprasite, kaip iš tikrųjų veikia smegenys ir kaip išnaudoti visas jų galimybes.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Esame sukurti stresui, kuris trunka tik kelias sekundes
Galite pajusti, kaip jūsų organizmas reaguoja į stresą: pulsas padažnėja, kraujospūdis pakyla ir jaučiate didžiulį energijos antplūdį. Taip veikia pagarsėjęs hormonas adrenalinas. Šį „kovok arba bėk“ atsaką paleidžia smegenyse esantis pagumburys, žirnio dydžio struktūra, įsitaisiusi beveik pačiame kaukolės viduryje. Kai jutiminė sistema aptinka stresą, pagumburys antinksčiams duoda signalą į kraujotaką išpumpuoti adrenalino pliūpsnius. Veikia ir mažiau pagarsėjęs hormonas, kurį taip pat gamina antinksčiai ir kurio poveikis toks pat stiprus, kaip ir adrenalino. Šis hormonas vadinamas kortizoliu. Tai antroji gynybinės reakcijos į stresinius dirgiklius linija. Jei šių hormonų dozės nedidelės, nemalonūs streso poveikiai greitai praeina ir organizmas grįžta į normalias vėžes.
Kodėl mūsų organizmui reikia visa tai patirti? Atsakymas labai paprastas. Be lankstaus, staiga išsivystančio ir reguliuojamo stresinio atsako mirtume. Atminkite, smegenys – sudėtingiausias pasaulyje išlikimą lemiantis organas. Visas jų sudėtingumas nukreiptas į vieną kiek erotišką ir nepaprastai egoistišką tikslą: išgyventi tiek ilgai, kad galima būtų sėkmingai perduoti genus kitai kartai. Mūsų reakcijos į stresą padeda mums susidoroti su grėsmėmis, kurios gali sutrukdyti mums daugintis.
Be lankstaus, staiga išsivystančio ir reguliuojamo stresinio atsako mirtume.
Su kokio pobūdžio grėsmėmis susidurdavome savo evoliucinėje kūdikystėje? Dešimtuko viršuje būtų plėšrūnai. Taip pat fiziniai sužeidimai. Šiais laikais sulaužyta koja reiškia kelionę pas gydytoją. Tolimoje praeityje sulaužyta koja dažnai reikšdavo mirties nuosprendį. Rūpesčių galėjo kelti oro sąlygos arba tos dienos maisto pasiūla. Šiame dešimtuke rasime daug neatidėliotinų poreikių. Per pirmuosius kelis milijonus metų dažniausiai susidurdavome su tokiais iššūkiais, kurie paprastai ilgai netrukdavo. Aštriadantis tigras arba suėsdavo žmogų, arba jis pabėgdavo; jei labai pasisekdavo, galbūt tigras netgi būdavo nuduriamas, bet visa tai vis tiek trukdavo tik kelias akimirkas. Tad mūsų atsako į stresą mechanizmai sukurti tokioms problemoms, kurios tęsiasi ne metus, o tik kelias sekundes. Pirmiausia jie skirti paskatinti mūsų raumenis judėti kuo greičiau, kad dingtume pavojui iš akiračio.
Šiais laikais stresą sukelia ne akimirkos trukmės susidūrimas su kalnų liūtu, o valandas, dienas ir kartais mėnesius trunkantis kontaktas su beprotišku darbo krūviu, rėkiančiais kūdikiais ar finansinėmis problemomis. Mūsų sistemos tam nesukurtos. O kai vidutiniai streso lygiai padidėja iki didelių ar užtrunka pernelyg ilgai, tai gali turėti žalingų pasekmių. Štai kaip puikiai reguliuojama sistema gali išeiti iš rikiuotės ir labai pakenkti pažangumui ar akademiniams pasiekimams, visai kaip tam šuniui metalinėje dėžėje.
Širdies ir kraujagyslių sistema
Stresas veikia ir mūsų kūną, ir smegenis, gali veikti ir teigiamai, ir neigiamai. Ūmus stresas gali suaktyvinti širdies ir kraujagyslių sistemos veikimą – štai iš kur tos legendos apie močiutę, kuri sugebėjo pakelti automobilį, kad išvaduotų po jo ratais pakliuvusį anūką. Tačiau ilgainiui adrenalino perteklius sukelia kraujagyslių randėjimą. Šie randai tarsi magnetas traukia molekules, kurios telkiasi ir sudaro plokštelėmis vadinamas sankaupas. Jei šios plokštelės užauga gana didelės, kraujagyslės gali užsikimšti. Užsikimšus širdies kraujagyslėms, vystosi miokardo infarktas, o užakus smegenų kraujagyslėms – insultas. Nieko stebėtino, kad ilgalaikio streso veikiamiems žmonėms padidėja miokardo infarkto ir insulto rizika.
Imuninė sistema
Stresas veikia ir imuninį atsaką. Pradžioje stresas padeda mobilizuoti baltąsias kraujo ląsteles, jos pasiunčiamos kovoti į pažeidžiamiausias organizmo vietas, tarkime, odą. Ūmus stresas gali net padėti geriau reaguoti į skiepą nuo gripo. Tačiau ilgalaikis stresas šiuos naudingus poveikius panaikina ir sumažina didvyriškų baltųjų kraujo ląstelių skaičių, nuginkluoja juos ir netgi paprasčiausiai nužudo. Ilgalaikis stresas nusiaubia ir tas imuninės sistemos dalis, kurios gamina antikūnus. Visa tai gali sutrikdyti žmogaus gebėjimą susidoroti su infekcijomis. Be to, ilgalaikis stresas gali pakurstyti imuninę sistemą paleisti beatodairišką ugnį net ir į tuos taikinius, kurie nesigina, kaip mūsų pačių organizmo ląstelės. Nenuostabu, kad stresą patiriantys žmonės dažniau serga. Žymiai dažniau. Viename tyrime nustatyta, kad streso veikiami žmonės tris kartus dažniau serga peršalimo ligomis, ypač tais atvejais, kai streso prigimtis yra socialinė ir jis trunka ilgiau nei mėnesį. Šie žmonės taip pat dažniau kenčia dėl autoimuninių ligų, tokių kaip astma ar diabetas.
Ūmus stresas gali net padėti geriau reaguoti į skiepą nuo gripo.
Norint suprasti, kokia jautri imuninė sistema stresui, galima panagrinėti Kalifornijos universitete Los Andžele atlikto tyrimo rezultatus. Apmokyti aktoriai praktikavo vaidybos metodą: jei tam tikroje scenoje reikėjo, kad aktorius būtų išsigandęs, jis turėjo pagalvoti apie ką nors gąsdinančio ir padeklamuoti savo žodžius, gilindamasis į šiuos prisiminimus. Vieną dieną aktoriai vaidino naudodami tik laimingus prisiminimus, kitą dieną – tik liūdnus.
Tada tyrėjai paėmė aktorių kraujo mėginius ir ištyrė imuninės sistemos funkcijų rodiklius. „Laimingomis dienomis“ aktorių imuninės sistemos rodikliai buvo normalūs. Kraujyje buvo gausu imuninių ląstelių, kurios buvo laimingos ir pasiruošusios dirbti. „Liūdnomis dienomis“ nustatyti netikėti radiniai: ženklus imuninių atsakų nuslopinimas.
Kraujyje buvo mažiau ląstelių, jos nebuvo tokios gyvybingos ir pasirengusios ginti šeimininkus nuo infekcijų.
Atmintis ir problemų sprendimas
Stresas veikia atmintį. Hipokampas, ši žmogaus atminties tvirtovė, visas nusagstytas kortizolio receptoriais tarsi kumpis su gvazdikėliais, todėl ši smegenų struktūra labai jautri streso signalams. Jei stresas nėra pernelyg stiprus, smegenys geriau savo funkcijas atlieka veikiamos streso nei tuomet, kai jo nėra. Tokios smegenys geriau sprendžia problemas ir geriau išlaiko informaciją. Tam yra evoliucinių priežasčių. Išlikimas savanose priklausė nuo to, kaip gerai žmogus atsimins ir išmoks atskirti gyvybei grėsmingus dalykus nuo tų, kurie nekelia grėsmės. Protėviai, kurie gebėjo greičiausiai įsiminti savo patirtis (ir atgaminti šiuos prisiminimus tokiu pat greičiu), turėjo kur kas daugiau galimybių išgyventi.
Tyrimai rodo, kad stresinių įvykių atmintis žmogaus smegenyse susiformuoja beveik akimirksniu.
Tyrimai rodo, kad stresinių įvykių atmintis žmogaus smegenyse susiformuoja beveik akimirksniu, o krizės metu šie prisiminimai gali labai greitai atsigaminti. Jei stresas per didelis arba trunka pernelyg ilgai, jis ima kenkti mokymuisi. Streso veikiami žmonės nelabai gerai sprendžia matematikos uždavinius ir nepasižymi puikiais kalbų mokymosi gebėjimais. Jiems būdinga blogesnė atmintis, ir ilgalaikė, ir trumpalaikė. Streso veikiami žmonės negali apibendrinti ar adaptuoti anksčiau įgytos informacijos naujoms situacijoms taip pat gerai, kaip tai daro neveikiami streso žmonės. Jie negali sutelkti dėmesio.
Kokiu tik būdu betirtume, ilgalaikis stresas pažeidžia gebėjimą mokytis. Viename tyrime nustatyta, kad streso veikiami žmonės 50 procentų blogiau atliko testus, susijusius su deklaratyviąja atmintimi (dalykai, kuriuos galite išvardyti) ir vykdomosiomis funkcijomis (mąstymu, kuris susijęs su problemų sprendimu ir savikontrole). O šių gebėjimų reikia mokykloje, darbe ir bendraujant su kitais.
Stresas darbe: pernelyg brangu, kad galėtume ignoruoti
Amerikos streso institutas apskaičiavo, kad Amerikos verslas kasmet praranda 300 milijardų dolerių dėl su darbu susijusio streso. Šių nuostolių šaltiniai – su sveikatos problemomis susijusios išlaidos, kompensacijos darbuotojams, darbuotojų kaita ir pravaikštos. Pastaroji problema labai didelė. Kasdien apie milijoną žmonių lieka namuose ir neina į darbą dėl streso (apie 40 proc. visų pravaikštų lemia įtampa darbe!). Darbo statistikos biuras nustatė, kad dėl streso darbuotojas praleidžia vidutiniškai 20 darbo dienų.
Tai nemažai kainuoja. Viena pravaikštos diena įmonei kainuoja maždaug dvigubai tiek, kiek tas darbuotojas uždirbtų, būdamas darbe. Jei ilgalaikis stresas sukelia depresiją, organizacijoms tenka susidoroti su tiesioginiu intelektinio kapitalo sumažėjimu.
Depresija supančioja takųjį intelektą, problemų sprendimo gebėjimus (įskaitant ir skaičiavimo gebėjimus) ir atmintį. Žinių ekonomikos laikais, kai intelektiniai gebėjimai dažnai lemia įmonių išlikimą, tai tikrai bloga naujiena. Tuo tarpu įmonių vadovai dažniausiai į stresą žiūri pro pirštus.
Kodėl darbo aplinka kelia stresą
Trys dalykai lemia, ar darbo vieta kels stresą, ar produktyvumą: streso pobūdis, pusiausvyra tarp stimuliacijos ir nuobodulio darbe bei situacija darbuotojo namuose.
Idealias sąlygas su darbu susijusiam stresui sukuria dviejų veiksnių derinys: (1) iš darbuotojo labai daug tikimasi ir (2) jis negali kontroliuoti savo darbo rezultatų. Šis derinys – tarsi formulė, lemianti išmoktą bejėgiškumą. Gera žinia ta, kad, sugrąžinus darbuotojui kontrolę, gali grįžti ir jo produktyvumas. Kai kuriose įmonėse taikomos streso mažinimo programos, kuriose panaudojamas vis populiaresnis dėmesingo įsisąmoninimo metodas. Dėmesingas įsisąmoninimas – tai kontroliuojama meditacija, kai išmokstama įsijausti į aplinką be jokio jos vertinimo ir džiaugtis šia akimirka, bei kiti metodai. Kelios įmonės išbandė šias programas, kad pažiūrėtų, kaip jos veikia. Jos iš tiesų veikė. Vienoje draudimo kompanijoje po šios programos pritaikymo 36 procentai darbuotojų pastebėjo ženklų streso sumažėjimą. Apie 30 procentų pabrėžė, kad pagerėjo jų miegas. Be to, šie metodai veiksmingai padėjo išvengti depresijos.
Kontrolė – ne vienintelis produktyvumą lemiantis veiksnys. Prie konvejerio dirbantys darbuotojai, kuriems visą dieną tenka dirbti tą patį varginantį darbą, be jokios abejonės, gali jaustis kontroliuojantys savo darbo procesus. Streso šaltiniu jiems gali tapti smegenis marinantis nuobodulys. Kokiais prieskoniais galima būtų praskaidrinti jų dieną? Tyrimai rodo, kad tam tikras netikrumas gali netgi padidinti produktyvumą, ypač motyvuotų darbuotojų. Jiems reikia suteikti tinkamą pusiausvyrą tarp kontroliuojamų ir nekontroliuojamų sąlygų. Šiek tiek netikrumo gali pakurstyti juos išnaudoti problemų sprendimo strategijas.
Tyrimai rodo, kad tam tikras netikrumas gali netgi padidinti produktyvumą, ypač motyvuotų darbuotojų.
Trečias veiksnys yra visiškai ne jūsų reikalas, jei esate įmonės valdytojas. Kalbu apie darbuotojų šeiminį gyvenimą. Neįmanoma sukurti geležinės uždangos tarp asmeninių rūpesčių ir produktyvumo darbe. Neturime dvejų smegenų, kurias galėtume pasirinkti priklausomai nuo to, ar esame darbe, ar savo namų svetainėje. Stresas darbe veikia šeiminį gyvenimą ir kelia stresą namuose. Stresas šeimoje kelia stresą darbe, o šis gali vėl bumerangu grįžti į namus. Tai spiralė žemyn, kurią mokslininkai vadina „darbo ir šeimos konfliktu“. Tarkime, esate darbuotojas, kuris darbe jaučiasi visiškai autonomiškas, o problemų sprendimo gebėjimai puikesni už visų kolegų gebėjimus. Deja, jei namuose yra visiška prapultis, toks darbuotojas vis tiek patirs neigiamą streso poveikį, kaip ir jo darbdavys.
Ar tirtume pasiekimus mokykloje, ar darbe, visus šiuos pasiekimus stipriai įtakoja emocinis stabilumas namuose. Ar įmanoma ką nors padaryti tokioje visiškai asmeninėje erdvėje, žinant, kad streso poveikiai gali būti labai vieši? Keista, bet atsakymas gali būti taip.
