Nuo pat Seimo kadencijos pradžios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) aktyviai priešinosi valstybės įmonės „Lietuvos energija“ vystomiems projektams – Vilniuje ir Kaune statomoms kogeneracinėms jėgainėms, kuriose bus deginamos atliekos.
LVŽS atstovai viešai kalbėjo, esą atliekų deginimas nuodys gyventojus, esą gali pritrūkti deginimui tinkamų atliekų, esą naujųjų jėgainių pagaminta šiluma bus perteklinė, esą projektai – korupciniai.
Remdamasis šiais argumentais, premjeras S.Skvernelis svarstė atsisakyti valstybinių jėgainių arba mažinti jų galią. Lietuvai tai atneštų šimtus milijonų nuostolių, valstybė patirtų reputacinę žalą, reiktų grąžinti milijoninę europinę paramą, bet tokie sprendimai būtų itin naudingi privačiai energetikos įmonei „Danpower Baltic“. Abejones dėl strateginių valstybės projektų skleidžiantys politikai kalbėjo būtent „Danpower Baltic“ argumentais.
Siūlome paskaityti knygos „Kabinetas 339“ ištrauką, kurioje aprašoma, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) turėjo ir politikams buvo pateikęs informaciją apie „Danpower Baltic“ siekius stabdyti valstybinius projektus. Vėliau buvo imta ieškoti žurnalistų šaltinių slaptosiose tarnybose.
* * *
Ištrauka iš interviu su buvusiu aplinkos viceministru Daliumi Krinicku:
– Prieš visą „Danpower“ istoriją buvo įslaptinta teisėsaugos informacija, kad yra planuojama diskredituoti valstybės pareigūnus. Tuo laiku kaip tik buvo prasidėję teisminiai ginčai su „Danpower“ ir visi kiti reikalai. Ir tada buvo tokia informacija, kad viskas tuo nesibaigs, kad verslininkai yra pasamdę konsultantus, kad yra daroma kažkokia priešinga studija, kad orientuojamasi į atliekų kiekius, kad vienas iš tikslų yra diskredituoti instituciją ir atsakingus pareigūnus.
– Kokią instituciją? Aplinkos ministeriją?
– Negaliu tiksliai įvardyt. Atsimenu, kad ten buvo parašyti verslininkų tikslai, informacijos nešėjai, skleidėjai ir panašiai. Visa tai žinodamas, aš tuos straipsnius prieš save vertinau kaip viso to dalį, – sakė Krinickas.
– Tai buvo žvalgybos informacija? – paklausė Davidonytė.
– Valstybės saugumo departamento? – patikslino Pancerovas.
– Taip, taip. Tai buvo konfidenciali informacija, – atsakė Krinickas.
– Nežinau, kiek jūs galit kalbėt apie tai... – vėl prabilo Pancerovas, bet Krinickas jį nutraukė:
– Iš to, ką pasakiau, aš neatskleidžiau jokios slaptos informacijos. Ten buvo labai tiksliai įvardyti dalykai.
– Supratau, – ištarė Pancerovas. – Paklausiu kitaip: ar jūs skaitėt mūsų straipsnius apie „Danpower Baltic“ ir atliekų deginimo jėgaines?
Krinickas linktelėjo.
– Jūs skaitėt VSD pažymą, skaitėt mūsų straipsnius. Kaip jums atrodo, ar mūsų straipsniai buvo teisingi? – klausinėjo Pancerovas.
– Mes su kolegomis esame kalbėję, kad jūsų straipsniuose yra dalis informacijos iš teisėsaugos pažymos. Kokia dalis, tikrai negaliu įvardyti, bet skaitant tuos jūsų straipsnius man ir pačiam kilo klausimas, iš kur jūs gavot tą teisėsaugos informaciją, – atsakė Krinickas.
– Užduosiu kvailą klausimą: ar ta pažyma buvo rimta? Ta prasme, ar perskaitęs tą pažymą supratot, kad vyksta rimtas procesas? – toliau klausinėjo Pancerovas.
– Taip, be abejo.
– Ar premjeras skaitė tą pažymą?
– Nežinau, tiesą sakant. Bet žinau, kad Vyriausybės kanceliarija turėjo tą informaciją, – atsakė Krinickas.
* * *
Po šio pokalbio ir Krinicko užuominų apie žvalgybos pateiktą pažymą Davidonytė ir Pancerovas prisiminė svarbų dalyką: Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas jau buvo žadėjęs surinkti šią žvalgybinę medžiagą ir pateikti visuomenei. Seime Bakas kalbėjo: „Pasakysiu taip: už atliekų deginimo jėgainių projektų stovi ne mažiau kaip trys stambios interesų grupės. Aš kreipiausi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas pateikti išsamią informaciją apie interesų grupes ir už jų stovinčius vairuotojus.“ Tačiau, nors ir pažadėjęs, Bakas gerą pusmetį nieko nedarė.
Tyrimų komanda nusprendė išsiaiškinti, kas vyksta. Pancerovas paskambino Bakui ir paklausė, ar šis vis dar ketina domėtis energetikos sektoriaus interesų grupėmis.
– Aš turėjau kelis susitikimus, turiu gavęs informaciją, ir viešas nagrinėjimas tikrai bus, – atsakė Bakas.
– Ar jūs gavote Valstybės saugumo departamento pažymą apie interesų grupes, veikiančias energetikos sektoriuje? – paklausė Pancerovas.
– Aš nenorėčiau komentuoti Valstybės saugumo departamento pažymų. Negaliu aš jų komentuoti. Taip, aš kreipiausi, bet daugiau nenorėčiau komentuoti, – atsakė Bakas.
Jis patikslino gavęs visapusišką informaciją, susijusią su tema, kuria domėjosi.
– O kodėl nepateikiate tos informacijos visuomenei, kaip žadėjote? – paklausė Pancerovas.
Bakas atsakė aptakiai: esą darbotvarkė labai įtempta, be to, didžiausias iššūkis Lietuvai yra elektros tinklų sinchronizacija, o atliekų deginimo jėgainės – tik smulkus klausimas, „susijęs su neskaidriais dalykais, kaip buvo rengiama dokumentacija, kaip buvo daromi sprendimai“.
Pancerovui susidarė įspūdis, kad politikas vengia atsakyti tiesiai. Žurnalistas nutarė blefuoti ir į vieną klausimą sudėjo viską, ką žinojo iš skirtingų šaltinių:
– Paklausiu jūsų tiesiai šviesiai. Mes kalbėjome su žmonėmis, mačiusiais medžiagą, kurią jūs gavote iš Valstybės saugumo departamento. Aš suprantu, kad ta medžiaga yra nepalanki jūsų ir jūsų frakcijos naratyvui apie tai, kad tų jėgainių statyba yra neskaidri. Suprantu, kad ten rašoma priešingai: kad „Danpower Baltic“ ir kitos įmonės bandė daryti įtaką, kad valstybės jėgainės nebūtų pastatytos. Ar viešai nenorit to nagrinėti todėl, kad iš žvalgybos gauta medžiaga jums nepalanki?
Bakas nusijuokė.
– Aš manau, kad čia jūs mane provokuojat. Jūsų teiginys yra iš principo klaidingas. Antra vertus, tie, kas komentuoja išvadas ir kas gauna tokias išvadas… Tai yra nusikaltimas. Tiek informacijos gavėjas, tiek teikėjas daro nusikaltimą.
Bakas, įprastai ramus ir inteligentiškas politikas, ėmė kalbėti piktai, jo balso tonas tapo agresyvus, buvo justi netgi grasinimas.
– Jūsų teiginys yra daugiau provokuojantis, menamas, yra visiškai nesąmoningas, absoliučiai, – pasakė. – Be abejo, aš tą suprantu. Aš matau, kad 15min kaip laikraštis nuo pat pradžių užėmė vienos pusės poziciją ir visokeriopai kompromitavo premjerą. Ta prasme, užsiėmė tokia propaganda lengva. Bet aš į tuos klausimus atsakysiu, jums tą pažadu. Visuomenė turės progą susipažinti, kaip žiniasklaida išnaudojama kuriant visiškai nebūtą naratyvą.
Pancerovas, kuris telefonu imdamas interviu nesustodamas vaikštinėdavo po redakciją, dabar klestelėjo ant savo kėdės.
– Jūs mums grasinat? – nustebo jis.
– Aš negrasinu, aš tiesiog sakau, kad visuomenė yra skaldoma, kai pateikiamos melagingos žinios, – atsakė Bakas.
– Jūs ką tik pasakėte, kad mes skleidžiame melagingas žinias ir propagandą apie premjerą.
– Jūs taikėte jėgainės atžvilgiu melagingas žinias. Klaidinančias visuomenę ir skaldančias, naudingas vienai interesų grupei, kuri norėjo tokio masto jėgainės. Šiaip jau Lietuvai reikia gerokai kompaktiškesnių sprendimų, – kalbėjo Bakas.
– Ar suprantat, kad tai labai skambus pareiškimas? – paklausė Pancerovas.
– Taip, tai skambus pareiškimas. Aš nebijau savo pareiškimo. Aš matau, kad tam tikra serija straipsnių, kurie buvo visiškai vienpusiški, neišklausius kitos pusės, kompromituojami žmonės, kurie yra niekuo dėti. Ir apie tai reikia kalbėti.
– Supratau, – tarė Pancerovas.
– Tai va, – atsakė Bakas.
Pancerovas mestelėjo:
– Mane nustebino jūsų pozicija, kad jūs kažką darysit dėl mūsų straipsnių.
– Ne dėl jūsų straipsnių. Dėl tos jėgainės. Visuomenė turi teisę žinoti, kas apskritai ten vyko, kas su ja buvo išdarinėjama, kuriama, konstruojama. Tai yra negražu, – kalbėjo Bakas. – Ne dėl jūsų straipsnių, o dėl tų žmonių, kurie rengė tos jėgainės koncepcijas ir darė sprendimus.
– Pone Bakai, jūs pasakėt maždaug taip: kad 15min buvo daroma įtaka tam tikrų interesų... – ištarė Pancerovas, bet Bakas jį nutraukė:
– Atsisukit įrašą, aš taip nepasakiau. Pasakiau, kad informacija buvo pateikiama vienpusiškai, ir tai yra labai keista. Bet tai yra jūsų teisė. Amerikoje yra „Fox News“ ir kitos žiniasklaidos priemonės, kurios atstovauja vienai ar kitai pusei. Tai yra normalu. Tiesiog manau, kad visuomenė turi teisę žinoti apie visas tų gamyklų atsiradimo aplinkybes. Aš nesupratu, ar jūs bijote, kad visuomenė tai sužinos? – paklausė Bakas.
– Ne, mes nebijome… – ištarė Pancerovas, bet Bakas vėl jį pertraukė:
– Tai ar aš negaliu atlikti tokio tyrimo?
– Taigi aš jūsų ir klausiu, kada jūs tai darysit, – atrėmė Pancerovas.
– Tiesą sakant, yra tam tikrų niuansų. Valstybės interesas, kad ir kaip būtų sudėtinga tą pripažinti, yra užbaigt tą projektą, nedaryti tarptautinių skandalų ir nežeminti valstybės. Kartais mes renkamės tarp blogo ir dar blogesnio. Tai būtų dar blogiau, jei mes žemintume savo valstybę, kai yra kontraktai sudaryti. Praktiškai valstybė yra pastatyta prieš faktą, – kalbėjo Bakas.
Atsisveikinęs su pašnekovu Pancerovas lengviau atsipūtė, lyg nudirbęs sunkų darbą.
Davidonytė su nuostaba žiūrėjo į kolegą.
– Kas čia buvo? Jis tau grasino?
– Netiesiogiai. Sakė, ištirs jėgainių projektus ir parodys, kas stovi už mūsų straipsnių. Sakė, kad skleidėm propagandą apie premjerą, – atsakė Pancerovas.
* * *
Vėliau žurnalistai paklausė paties premjero Skvernelio, ar jis skaitė VSD informaciją apie „Danpower Baltic“ bandymus daryti įtaką valstybės planams statyti atliekų deginimo jėgaines. Šis atsakė nekomentuosiantis „su slaptos informacijos pateikimu bei naudojimu susijusių klausimų“.
Netrukus Pancerovas ir Davidonytė sužinos, kad išrinkti politikai naudodamiesi valstybės institucijomis ėmė ieškoti 15min šaltinių slaptosiose tarnybose.
* * *
Davidonytė ir Pancerovas ketino vykti dirbti į Saulėtekį. Išsikvietė taksi, susirinko daiktus ir išėjo iš redakcijos. Netrukus prie stiklinio biuro pastato privažiavo sukiužęs folksvagenas. Žurnalistai įsėdo į taksi, bet vairuotojas kalbėjo telefonu ir nekreipė į juos dėmesio. Mašinos salone atsidavė drėgme, puvėsiais ir maistu. Taksistas rėkė į telefoną, prispaustą prie ausies:
– Koks netvarkingas? Kokie veidrodėliai?
Veidrodėliai buvo suskilinėję.
– Važiuojam? – pyktelėjo Pancerovas.
– Taip, taip, – atsakė taksistas ir baigė pokalbį.
– Nusiramink, – Pancerovui sušnibždėjo Davidonytė. Folksvagenas nublerbė Konstitucijos prospektu.
Staiga Pancerovas gavo koduotą vieno iš savo šaltinių žinutę: „Reikia susitikti.“ Žurnalistui dingtelėjo, kad tai nieko gero nežada.
– Kas dar galėjo nutikti? – susiraukė jis ir, trumpai šnektelėjęs su Davidonyte, paprašė taksi vairuotojo sustoti Antakalnyje.
Pancerovas susitiko su šaltiniu. Šis pasakė, kad Valstybės saugumo departamente buvo išdalytos anketos, kuriose įrašytos dvi pavardės: Davidonytės ir Pancerovo. VSD darbuotojai turėję deklaruoti ryšius su šiais žurnalistais.
Kaip anksčiau perspėjo Ka, žvalgyba susidomėjo žurnalistų šaltiniais.
Tą vakarą Davidonytė ir Pancerovas susitiko Vilniaus gatvėje, bare „Gringo“. Kai Davidonytė įžengė į barą, Pancerovas jau sėdėjo kampe prie stalo ir gurkšnojo alų.
– Na? – paklausė Davidonytė, klestelėdama priešais.
– Nežinau, ar tai rimta, ar juokinga, – atsakė Pancerovas, – bet VSD gavo anketas, kuriose reikalaujama atskleisti ryšius su mumis.
– Bakas? – nusijuokė Davidonytė.
– Ką aš žinau... Labai galimas daiktas.
* * *
Visą istoriją skaitykite 15min tyrimų žurnalistų Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo knygoje „Kabinetas 339“. Šią knygą galite įsigyti visuose Lietuvos knygynuose arba internetu, paspaudę čia.
