– Ką pastaruoju metu skaitai?
– Atrodo, kai laidoje pašnekovų to klausinėju, neturėtų būti sunku tai įvardyti. Bet ruošdamasi interviu, turėjau kelias pavardes užsirašyti. Paminėčiau Michelio Houellebecqo „Pasidavimą“. Apskritai daugiausia susiduriu su vertimais iš didžiųjų kalbų.
– Ar vertini literatūros vertimus, ar ieškai knygų originalo kalba?
– Darbui dažniausiai skaitau lietuvių literatūrą. Taip pat skaitau angliškai, bet labai vertinu ir vertimus. Žmonės dažniausiai nepagalvoja apie vertėjus, juos pastebi tik tada, kai kažkas pradeda strigti, pasirodo klaidos. O man smalsu, ar vertimas geras, įdomu ir tuos vertėjus atrasti, su jais kalbėtis. Man visada vertėjo darbas atrodo kažkas tokio mistiško. Ne veltui yra posakis, kad užsienio literatūrą kuria vertėjai. Turiu savo mėgstamus vertėjus. Pvz., Violetos Tauragnienės, Daivos Daugirdienės ar Laimanto Jonušio pavardės man yra kokybės ženklas.
– Ar yra taip buvę, kad literatūra suformuotų kažkokios šalies įvaizdį ar lūkesčius dar joje neapsilankius?
– Turiu tokį literatūrinį vaizdą, kurį norėčiau patikrinti, – tai Orhano Pamuko Stambulas. Po tos knygos galvoju, kad noriu jį pamatyti. Neturiu įpročio kelionei ruoštis skaitydama knygą apie vietovę, – net priešingai, neskaitau, nes noriu savaip patirti. Žinoma, Londono vaizdinys turbūt paveiktas Arthuro Conan Doyle'io: atrodo, ieškai tų vaizdų, Baker street ir t.t.
– Kalbama apie lietuvių emigrantų literatūrą kaip atskirą žanrą. Ar pastebi tokią tendenciją?
– Tai natūralu – žmonės keliauja, gyvena užsienyje, pasisemia naujų temų ir idėjų. Tokia literatūra labai įvairi kokybės prasme – bet tokia ji ir čia. Jei žiūrėsime praėjusių metų geriausių knygų rinkimus, tarp jų rasime [Paryžiuje gyvenantį] Valdą Papievį, [Kipre gyvenančią] Dalią Staponkutę. Jie yra viduriniosios kartos autoriai, kurie formavosi čia, nors D. Staponkutės viena iš temų yra kalba – kai rašytojas pradeda jausti kompleksą, kai nė viena kalba nėra tavo iki galo. Tai dar labiau keisis, kai pradės rašyti jau užsienyje gimę autoriai. Būtų keista, jei nebūtų tokios literatūros.
Įdomus ir klausimas, kas yra lietuvių literatūra. Antanas Šileika yra Kanadoje mėgstamas rašytojas, kuris tarsi priklauso ir „mums“. Prisimenu kilusį nedidelį skandalą, kai į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką neįtraukė Grigorijaus Kanovičiaus, nes jis rašo rusų kalba. Manau, kad čia mažos šalies žaidimas – apsibrėžti ribas, kas yra sava literatūra. Reikėtų daugiau atvirumo.
– Kurie autoriai lietuvių literatūroje turi potencialo patraukti kitų Europos šalių skaitytojus?
– Dabar verčiami autoriai, mano nuomone, yra tam tinkami. Sigitas Parulskis, kurio kūrybą siūlo Londone, Undinė Radzevičiūtė – jos „Žuvys ir drakonai“ man labai patiko. Žinau, kad Kinijoje ją siūlo, bet nežinau, ar Kinija geriausias kelias, nes ji rašo apie kinų kvartalus ir kinams jų kultūra pažįstama. Kitos knygos būtų geriau, pvz., „Strekaza“ – jos geriausias tekstas. Gal tiktų eseistika, Giedra Radvilavičiūtė, kuri yra gavusi Europos Sąjungos literatūros premiją? Žinau, kad jos kūrinys išverstas į vengrų kalbą ir kai kurie žmonės mokosi lietuvių kalbos Vengrijoje naudodami tą knygą. Turėtų būti smagus kalbos mokymosi būdas. Dar reikia paminėti menotyrininkę, „Silva rerum“ autorę Kristiną Sabaliauskaitę – ji labai mėgstama Lenkijoje ir Latvijoje.
– Ar yra lietuvių autorių, kurie išreiškia bendresnę europinę patirtį?
– Jurga Ivanauskaitė būdavo minima vadinamojo euroromano kontekste, kaip labai populiari ir skaitoma, bet tas įvardijimas įgydavo neigiamą reikšmę. Vėl prisiminčiau S.Parulskį. Man įdomios ir jaunosios kartos poetės – Giedrė Kazlauskaitė ir Aušra Kaziliūnaitė.
Bet lietuvių literatūra man atrodo labai lokali – ne tiek vietinės patirtys, bet ir gana rezervuota meninė raiška, kai palygini su pasaulyje pripažintais autoriais. Lietuvių autoriai bando kalbėti apie bendrus dalykus, bet kažkodėl jie neišauga iš vietinio konteksto, gal dėl to, kad tekstas gana seklus.
Antanas Šileika yra Kanadoje mėgstamas rašytojas, kuris tarsi priklauso ir mums.
– Vadinasi, pati kalba ir stilius lokalizuoja tas istorijas?
– O gal bėda ta, kad lietuvių rašytojai nelabai moka pasakoti istorijų? Viskas sukasi apie aprašymus. Kai skaitai, supranti, apie ką žmogus nori kalbėti, bet tai nepaliečia. Atrodo, pasiimi knygą – puslapis po puslapio tęsiasi aprašymai, o kas įvyksta?
– O juk tuo pasižymi ir lietuviški filmai…
– Rodos, režisierius Arūnas Žebriūnas yra sakęs, kad lietuviai esą nemoka pasakoti istorijų. Man atrodo, viskas turi suktis apie kažkokią istoriją. Tarp jaunesnių autorių yra labai didelis noras rašyti, bet dažnas neturi, apie ką rašyti, neturi patirties. Tada jaučiasi dirbtinumas, išpūtimas.
– Ar pastebi bandymų literatūroje užgriebti specifines Europos jaunimo aktualijas, tokias kaip studijos užsienyje arba vadinamosios eurokelionės?
– Nepasakyčiau, kad yra daug kokybiškos literatūros, bet taip, žmonės vis daugiau rašo apie savo keliones. Aš vengiu tokios literatūros, nes ji labai vienoda, laikosi tam tikrų šablonų. Žmogus nuvažiuoja, truputį pabūna ir įtiki, kad viską žino ir gali aprašyti. Man tos knygos atrodo labai naivios. Vieną knygą išskirčiau – Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščius“. Tai buvo man atradimas – tokia literatūra, kur patirtis tampa universalesnė.
– Sakoma, kad vyresnės kartos yra patyrusios daugiau kraštutinių dalykų – karų, skurdo. Užtat jaunosios kartos patirtis vienodesnė tarp šalių.
– Ekstremalių patirčių ir dabar gali būti daug – pavyzdys yra pabėgėlių krizė. Nepasakyčiau, kad trūksta temų ar neiškalbėtų istorijų, pavyzdžiui, Lietuvoje trūksta meninės Sąjūdžio laikotarpio refleksijos. Kraštutinė patirtis gali būti labai asmeniška, o kažkokia istorija glūdi kiekvieno žmogaus gyvenime.