Šioje labai nesunkiai paskaitomoje, anglų kalba parašytoje studijoje autoriai nagrinėja jau kelis metus Vakarus (įskaitant ir mūsų regioną) krečiančią problemą: liberalaus, globalaus ir demokratiško pasaulio vizijos krizę, vadinamųjų „populistinių režimų“, „post-tiesos“ bei kitų geopolitinių iššūkių akivaizdoje. Autoriai, 2016 m. iš JAV prezidento posto pasitraukusio Barako Obamos žodžiais klausia: „o kas jei mes klydome?“. Kas, jei liberalai klaidingai suprato epochos po Šaltojo karo pabaigos prigimtį?
Ko gero, nesama pastaruoju metu šia tema parašyto teksto, kuriame būtų susilaikoma nebedus pirštu į garsiąją Franso Fukuyamos 1992 m. išsakytą tezę apie „istorijos pabaigą“. Anot jo, po komunizmo žlugimo, pasauliui neliko nieko kito kaip, sekant Vakarų, o ypač – JAV pavyzdžiu, kaip tik liberalizuoti savo ekonomikas, atsiverti globalizacijos ir demokratizacijos procesams bei priimti pasaulinės amerikietiškosios taikos perspektyvą. Suteikusi atspalvį ištisai epochai nuo Šaltojo karo pabaigos iki šių laikų, daugelio ekspertų, o ir paties Fukuyamos nuomone, dabar ši tezė susiduria su rimtais iššūkiais.
Politinės imitacijos atspalviai
Pamatinė sąvoka, kuria autoriai remiasi, nagrinėdami problemą keturiuose regionuose (Vidurio ir Rytų Europos, Rusijos, JAV ir Kinijos), yra imitacija. Pati savoka, žinoma, nėra nauja, ir autoriai nenustebina pastebėdami, kad po Šaltojo karo, žlugus alternatyviam modernizavimo modeliui (Sovietų Sąjungai), dauguma pasaulio šalių iki visai neseniai siekė „suvakarėti“.
Šią logiką suprasti ganėtinai nesunku: dresuojant save, elgiantis politiškai korektiškai, kalbant anglų kalba, atsisakant kai kurių kultūrinių, tame tarpe ir religinių tradicijų, vartojant taip, kaip tai daroma Vakaruose, veriasi „kelias į Versalį“. Kitaip sakant, be įtampos dalyvaujama bendrame globaliame kultūriniame gyvenime kartu su galingaisiais ir šauniaisiais, iš to pelnomas politinis, ekonominis, bet, visų svarbiausia, prestižo, laikysenos kreditas. Ilgainiui laiminčiai iš tokių kultūrinių mainų visuomenės daliai tokia laikysena „prigyja“, tampa savaime suprantama, nekvestionuojama, tapatinama su „progreso“, „neišvengiamybės“ vizija.
Dauguma pasaulio šalių iki visai neseniai siekė „suvakarėti“.
Tačiau tuo pačiu metu, ypač likusios visuomenės dalies tarpe, kuriasi įtampa, kylanti dėl nuojautos, kad Versalyje tu vis tik esi svečias, ir „kultūringai“, t.y., pagal tam tikras iš šalies (pvz. Briuselio biurokratų) primestas normas elgiesi, mąstai ir vartoji tik dėl to, kad esi stebimas. Ir nebūtinai todėl, kad tokios kultūros formos tau yra priimtinos ar suprantamos pačios savaime. Šis kultūrinis susvetimėjimas, autorių nuomone, ir gali paaiškinti, kodėl pasaulyje pastaraisiais metais atsirado nemenkas pasipriešinimas liberaliai ir globalistinei vakarietiškai gero gyvenimo vizijai.
Populizmas ir demografija Vidurio ir Rytų Europoje
Žlugus Sovietų Sąjungai, ne tik Višegrado, bet ir Baltijos šalių vesternizacija buvo suprantama kaip „sugrįžimas į Vakarus“ arba „normalizacija“. Vidurio ir Rytų Europos valstybės troško gyventi vakarietiškai todėl, kad ir taip laikė save „Europos“ dalimi, o „Europa“ buvo tapatinama su Vakarų Europa. Tokiu būdu aksominių revoliucijų lyderiai, dalis kurių vėliau tapo nacionalistinių, liberalių judėjimų iniciatoriais, dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuoširdžiai siekė fundamentalios demokratinės ir liberalios savo šalių „konversijos“.
Gebėjimas išvykti gyventi ir dirbti užsienyje imtas tapatinti su sėkmingo gyvenimo samprata.
Tačiau tokia regiono mėgdžiojanti orientacija į Vakarus turėjo ir netikėtų pasekmių: jei šalies progresas matuojamas tuo, kaip sėkmingai ir greitai ji perima vakarietiškas civilizacines formas, laikas staiga išsiskleidžia erdvėje, o regiono ateitį galima aptikti vakarietiškoje dabartyje. Todėl, „kam jaunam lenkui ar vengrui laukti, kol vieną dieną jų šalis taps kaip Vokietija, jei jis gali pradėti dirbti ir kurti šeimą Vokietijoje jau rytoj?“
Čia ir priartėjame prie to, ką autoriai mato kaip esminę populistinių režimų įsigalėjimo prielaidą regione – demografinį šoką. Šalia didžiulių nuostolių valstybei, masinė jaunų žmonių migracija iš regiono lėmė ir menką liberalių partijų populiarumą. Bet dar svarbiau – gebėjimas išvykti gyventi ir dirbti užsienyje imtas tapatinti su sėkmingo gyvenimo samprata. Tai natūraliai kurstė likusiųjų namuose ir, dialektiškai kalbant, „nevykėlių“ vietoje atsidūrusiujų pasipiktinimą bei antivakarietiškas, nacionalistines nuotaikas.
Tačiau užaštrėjo šie procesai Sirijos pabėgėlių krizės kontekste, kuomet suvokta, kad globali vakarietiškos „pasaulio piliečio“ idėjos sklaida į pačius Vakarus pritraukia piliečius ne tik iš „namo sugrįžusios“ Vidurio ir Rytų Europos, bet iš viso pasaulio. O būdamos tokios Europos dalimi, regiono valstybės šiuos pasaulio svečius turės priimti ir į savo „Rūgpienių kaimą“. Žinoma, kaip ir Lietuvoje, dauguma atvykėlių iš Rytų ir Pietų šiame regione neužsibuvo, bet šis imigrantų atsiradimas ant pačių emigruoti pratusių Vidurio ir Rytų Europiečių slenksčio buvo sėkmingai išnaudotas kuriant naują, iliberalios Europos viziją.
Čia, anot autorių, išryškėja negatyvioji politinės imitacijos pusė. Mėgdžiojantysis ne tik nuolatos esti žemesnėje hierarchinėje pozicijoje nei jo modelis, bet toks santykis suteikia Vakarams teisę vertinti, dažnai neturint adekvataus supratimo apie mėgdžiojantįjį, kaip gerai ar blogai jam sekasi. Tačiau autoriai neteigia, kad Vakarams neskatinant šių imitacinių procesų, regionui būtų sekęsi kur kas geriau. Veikiausiai priešingai – galbūt šiais laikais jis atrodytų panašesnis į Baltarusiją ar Ukrainą. Tačiau tokia perspektyva paaiškina, „kodėl taikymasis prie svetimų standartų, seniau laikytas siektinu ir pageidautinu, tapo atgrasiu ir priverstiniu“, ir kodėl šiuolaikiniai populistiniai režimai regione taip smarkiai pabrėžia simbolizmo, tapatybės ir orumo klausimą.
Iškreiptas veidrodis Vakarams prieš nosį – Rusija
Rusijos atvejis, autorių teigimu, yra kitoks. Ypatingos reikšmės čia turėjo šokas ir netikėtumas to, kaip staiga Sovietų Sąjunga subyrėjo ir buvo pralaimėtas Šaltasis karas. Šitai atspindi ir Vladimiro Putino žodžiai apie Sovietų Sąjungos žlugimą kaip „didžiausią geopolitinę katastrofą“. Ir nors daugelis vakariečių dėjo viltis, kad Rusija paseks Vakarų Vokietijos po Antrojo pasaulinio karo pavyzdžiu, jos elgesys veikiau panėšėjo į Vokietijos elgesį tarpukariu. Šaltasis karas iš Rusijos valdančiųjų bei dalies visuomenės perspektyvos nutrūko ne gražia „istorijos pabaiga“, o skausmingu didingos tėvynės pralaimėjimu „piktavaliams Vakarams“.
Todėl imitaciniai procesai Rusijoje vyko simuliavimo, o vėliau – maivymosi principu. Anot autorių, iki 2011– 2012 metų rinkimų, vyko transformacijų imitavimas siekiant išvengti Vakarų spaudimo vykdyti rimtas institucines reformas. Tačiau ir vidaus politikoje rinkimai, svarbiausia dėmokratinė procedūra, tapo simboliniu mechanizmu, kuris, tarp kitų režimui naudingų funkcijų, lig šiol palaikė V.Putino galią bei įspūdį, kad jo valdžiai šalyje „alternatyvų nėra“.
Nusmukus demokratiniam šydui, nuo 2012 m. Vakarų simuliavimas Rusijoje pavirto labai tikslingu, agresyviu, parodijuojančiu maivymusi. Jo tikslas – „demaskuoti“ Vakarus ir, visų pirma, JAV, ciniškai paniekinant liberalias demokratines vertybes, menamai atskleidžiant už jų glūdinčius geopolitinius interesus. Būtent dėl šių priežasčių konfliktų Ukrainoje ir Sirijoje metu Rusija apeliavo į vakarietiškas politines idėjas, kuriomis nė menkiausiai netikėjo: referendumus, tautų apsisprendimo teisę, mažumų gynimą, politinę autonomiją ir pan. Ši taktika pademonstravo, „kaip veidrodinio pamėgdžiojimo pagalba žymiai silpnesnė šalis gali sėkmingai užpulti, sutrikdyti ir demoralizuoti gerokai stipresnį priešininką.“
Veidrodinio pamėgdžiojimo pagalba žymiai silpnesnė šalis gali sėkmingai užpulti, sutrikdyti ir demoralizuoti gerokai stipresnį priešininką.
Tačiau, autorių teigimu, toks maivymasis nėra stiprybės ženklas. „Gyvūnų elgsenos studijos apibūdina imitatyvumą kaip gynybą nuo gruobuonių.“ O Krymo okupacija ir simboliniais nacionaliniais naratyvais motyvuota V. Putino politinio palaikymo mobilizacija demonstruoja šalies jautrumą realiai ar įsivaizduotai grėsmei iš Vakarų. „Rusijos minkštoji galia neegzistuoja, jos ekonomika nekonkurencinga, jos naftos pinigais subsidijuojamas pragyvenimo lygis smunka, o visuomenė sensta ir nyksta.“ Ir nors Rusijos, būtent dėl klastingumo, o ne galios, jokiu būdu nederėtų vertinti atsainiai, „klasikine kylančia galybe jos pavadinti nepavyktų“. Jos agresija ir pastangos izoliuotis, anot autorių, rodo režimo pažeidžiamumą liberalios vakarietiškos ekonominės ir kultūrinės įtakos akivaizdoje... Tačiau tik tol, kol ši įtaka egzistuoja.
Pavyzdys, kuris pralošė – JAV
Žinoma, didžiausia Rusijos pergale, siekiant sumenkinti Vakarų įtaką pasaulyje, nesvarstant, kokiu masteliu ji pati prie tos pergalės bus prisidėjusi, yra Donaldo Trumpo tapimas JAV prezidentu. Vargu, ar būtų buvę galima rasti kitą lyderį, galėjusį dar smarkiau sabotuoti ir taip klibančius JAV įtakos ir pasitikėjimo pamatus tarptautinėje arenoje, tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek ir tarp sąjungininkų. Tačiau klausimas, kurį užduoda knygos autoriai, yra sudėtingesnis: „Kodėl D. Trump'as ir jo rėmėjai pasaulinę amerikietiškos kultūros ir įtakos sklaidą suvokia kaip katastrofą pačiai Amerikai?“
Atsakymas, kurį autoriai pasiūlo, yra toks: D.Trumpas laimėjo įtikinęs savo rinkėjus, jog būtent Amerika yra tapusi didžiausia šių globalios imitacijos procesų auka, ir kad dėl to yra kalta giliai amerikiečių samonėje įsišaknijusi maksima, kad JAV yra išskirtinė valstybė, kurią reikia mėgdžioti. Anot autorių, būtent tokia laikysena lėmė JAV pastangas skleisti ir ginti demokratines ir liberalias idėjas pasaulyje net ir Šaltajam karui pasibaigus bei įvėlė ją į daugybę karų, sukūrė nemažai priešų. „Pasaulinės žmogaus teisės buvo laikomos strategiškai vertingomis Šaltojo karo metu. Tačiau karo su terorizmu metu teisė nebūti nepagrįstai sulaikytu bei teisė į teisingumą tapo strateginėmis kliūtimis.“ Panašiai nutiko ir su „atviros visuomenės“ idėjomis, susidūrus su padidėjusia „pasaulio piliečių“ imigracija.
Tačiau dar svarbesnis elementas, anot autorių, nulėmęs mėgdžiojamojo nebenorą būti mėgdžiojamu, yra (paradoskalu) anglų kalbos sklaida bei atviros durys įsivaizduotiems ir tikriems konkurentams perimti geriausias (ir blogiausias) JAV praktikas. Kažkada matyta kaip „minkštosios galios“ priemonė, šiais laikais situacija, kai, interneto pagalba, šia kalba bendrauja visas pasaulis, JAV pastato į nepalankią padėtį, „kuomet kitų šalių piliečiai puikiai supranta amerikiečius, amerikiečiai menkai tesupranta, kuo gyvena ir ką galvoja visas likęs pasaulis“. O šitai gerokai komplikuoja JAV konkurencingumą santykyje ir su Kinija – kai kas, ką gerai suvokia ir „anti-intelektualus iki neraštingumo, bet intuityvus“ D. Trumpas.
Naujas žaidėjas ir epochos pabaiga: Kinija
Knyga baigiama trumpu skyreliu apie Kiniją, kurios įsigalėjimas tarptautinėje arenoje siejamas su šio keisto imitacijos laikotarpio pabaiga, anot autorių, įvykusia „kažkada tarp 2008-ųjų ir 2016-ųjų“. Tačiau mechanizmas, nulėmęs šį procesą, glūdi tame pačiame XX a. devintajame dešimtmetyje. Kaip teigia autoriai, žlungant Sovietų Sąjungai, M.Gorbačiovas nesėkmingai mėgino gelbėti sovietinį visuomenės modelį paaukodamas komunistų partiją. Tai matydami, kinai pasielgė priešingai: aukodami komunistinę visuomenės santvarką ir įsileisdami rinkos ekonomiką, jie išsaugojo partijos valdžios suverenumą.
Panašiu principu, vietoj to, kad užsiimtų Vakarų simuliacija kaip Rusija ar mėgintų „atsiversti“ kaip Vidurio ir Rytų Europa, Kinija vakarietišką kultūrą mėgdžiojo selektyviai, aproprijuodama, pasiskolindama, ypač – technologinius pasiekimus, ir juos adaptuodama „kiniškam modeliui“. Ir kol JAV formavo pasaulį kaip „tautų katilą“, kur skirtingos etninės ir religinės tapatybės persipina, sukurdamos amerikietišką post-etninį liberalų mišinį, Kinijos patirtis buvo kitokia. Ji į pasaulį skverbėsi kinų miestelių (Chinatowns) pagalba, iš Vakarų noriai perimdama technologines bei informacines naujoves, bet išsaugodama tam tikrą kultūrinį purizmą ir net nemėgindama kitų paversti savimi.
Taigi epochos pabaigą, pasak autorių, ir nužymi tam tikro „realizmo“ įsigalėjimas vietoje ligšiolinės liberalizmo hegemonijos. „Vienapolis Imitacijos amžius buvo laikotarpis, kuomet liberalizmas pametė savikritikos gebėjimą. Tikėtis, kad kiti privalo perimti vakarietiškas liberaliosios demokratijos institucijas atrodė taip pat natūralu, kaip ryte patekanti saulė.“ Tačiau istoriškai gyvenimas ideologiškai homogeniškoje pasaulio santvarkoje yra veikiau anomalija nei taisyklė. Tad iš šios perspektyvos, Kinijos ideologiškai nesuinteresuotas ir pragmatiškas atsvaros sukūrimas, anot autorių, žymi šios anomalijos baigtį.
Kas bus, kai „istorijos pabaigos“ baigtį pajusime ir mes?
Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad ši I.Krastevo ir S.Holmeso knyga, atrodytų, neatskleidžia nieko, ko bent nuogirdomis ar pusmintėmis ir patys nežinotume. Tačiau sugretindami keturis pavyzdžius, ir pasiūlydami analitinį „imitacijos“ įrankį, jie mums suteikia galimybę iš geros lyginamosios perspektyvos pažvelgti į save.
Ar po Sovietų Sąjungos žlugimo mes „konvertavomės“, „simuliavome“ ar „apropriavome“? Kodėl nepasekėme daugelio kitų Vidurio ir Rytų Europos dramatizuoto populizmo pavyzdžiu (o juk valdant dabartiniam parlamentui tikrai stengėmės)? Kokia liberalizmo ir demokratijos ateitis mūsų šalyje? Ir kas bus, kai „istorijos pabaigos“ baigtį pajusime ir mes?
Arvydas Grišinas yra politikos antropologas, mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslo darbuotojas.
