Šį keistą žmogaus elgsenos fenomeną knygoje „Žmonijos gerumas“ nagrinėja vienas įtakingiausių ir populiariausių Nyderlandų mąstytojų, rašytojas ir istorikas Rutgeris Bregmanas. Net ir vieno juodžiausių istorijos įvykių kontekste jis sugeba įrodyti, kad iš prigimties žmogus nėra linkęs į blogį. Ir esą tik tikėjimas žmogaus gerumu gali išgelbėti žmonijos ateitį. Ką tik lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Žmonijos gerumas“ R.Bregmanas kviečia į žmogaus prigimtį pažvelgti kiek kitaip ir apversti savo požiūrį. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kai apakina empatija
Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Morrisui Janowitzui buvo 22-eji. Po metų jis buvo pašauktas atlikti pareigą savo tėvynei Amerikai. Pagaliau. Morrisas degė nekantrumu. Būdamas lenkų ir žydų kilmės pabėgėlių sūnumi, jis troško kuo greičiau apsivilkti uniformą ir stoti į kovą su naciais.
Morrisas buvo ką tik baigęs studijas. Nuo mažų dienų jis žavėjosi socialiniais mokslais, o studijas baigė kaip vienas geriausių savo laidos studentų. Kariuomenėje šios žinios jam labai pravertė. Būtent dėl savo išsilavinimo vietoj ginklo ir šalmo Morrisas gavo į rankas rašiklį ir popieriaus. Londone jis prisidėjo prie Psichologinio karo padalinio komandos.
Čia, Kovent Gardene įsikūrusioje būstinėje, Morrisas dirbo nuolat apsuptas daugybės pačių geriausių mokslininkų. Dauguma jų po karo padarė stulbinamas karjeras sociologijos ir psichologijos srityse. Tačiau tuo metu nebuvo laiko abstraktiems filosofavimams. Mokslas turėjo įrodyti savo naudą bei vertę. Ir greitai.
Kol amerikiečiams mažai žinomame Los Alamoso miestelyje patys sumaniausi fizikai dirbo prie pirmosios atominės bombos, kol nuostabios angliškos gamtos supamame Blečli Parke geriausi matematikai laužė galvą prie vokiečių „Enigmos“, Morrisas su kolegomis sprendė dar sudėtingesnę užduotį.
1944 m. pradžioje mokslininkams nedavė ramybės viena paslaptis. Kodėl vokiečiai ir toliau taip aršiai kovoja?
Jie turėjo išsiaiškinti viską apie nacių psichologiją.
1944 m. pradžioje mokslininkams nedavė ramybės viena paslaptis. Kodėl vokiečiai ir toliau taip aršiai kovoja? Kodėl baltą vėliavą iškelia tik labai nedidelė dalis karių?
Pažvelgus į karo žemėlapius buvo akivaizdu, kad Vokietijos dienos suskaičiuotos. Vokiečių karių skaičius nenumaldomai mažėjo. Iš rytų juos stūmė rusai, vakaruose bet kurią akimirką galėjo išsilaipinti Sąjungininkai. Šie, stebėdamiesi vokiečių karių atkaklumu, mąstė, kad gal eiliniai kareiviai nesupranta, kokia bloga Vokietijos padėtis. O gal jiems visiškai išplautos smegenys ir būtent todėl jie kaunasi iki paskutinio šovinio.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pradžios dauguma psichologų buvo įsitikinę, kad kariuomenės moralę ir norą kautis keliantis esminis veiksnys yra ideologija. Pavyzdžiui, meilė tėvynei arba ištikimybė savo partijai. Kareiviai, manantys, kad jie atstovauja gėriui ir kovoja už teisingus dalykus, visada parodys geresnius rezultatus mūšyje.
Daug ekspertų darė prielaidą, kad vokiečiai tiesiog išprotėję. Tai paaiškintų, kodėl jų kariuomenėje dezertyrų iš esmės nebuvo. Tik bepročiai gali taip kietakaktiškai priešintis britams ir amerikiečiams. Po karo istorikai apskaičiavo, kad vidutiniškai vokiečių kareivių aukų skaičius buvo 50 procentų didesnis nei Sąjungininkų.
Iš tikrųjų Vermachto kariai buvo pranašesni beveik visose srityse. Ir visiškai nesvarbu, ar jie puldavo, ar gindavosi, ar sulaukdavo oro pajėgų palaikymo, ar ne. „Nenuginčijama tiesa, – teigė vėliau vienas britų istorikas, – kad Hitlerio Vermachtas buvo pati geriausia kariuomenė ne tik Antrajame pasauliniame kare, bet ir apskritai per visą pasaulio istoriją.“
Vermachto kariai buvo pranašesni beveik visose srityse. Ir visiškai nesvarbu, ar jie puldavo, ar gindavosi, ar sulaukdavo oro pajėgų palaikymo, ar ne.
Sąjungininkų tikslas buvo palaužti kariuomenės moralę. Morrisas ir jo kolegos suprato, kad mąstyti reikia plačiai. Labai plačiai. Psichologinio karo padaliniui rekomendavus, virš priešo teritorijų buvo išbarstyta dešimtys milijonų atsišaukimų. Sąjungininkams išsilaipinus Normandijoje jų propaganda pasiekdavo net 90 procentų vokiečių karių Vakarų fronte. Atsišaukimuose būdavo nuolat pabrėžiama beviltiška Vokietijos padėtis, įrodinėjama Sąjungininkų teisybė ir nacizmo supuvimas.
Ar propaganda veikė? Morrisas Janowitzas neturėjo supratimo. Į tokį klausimą neatsakysi kabinete rymodamas prie darbo stalo. Kartu su kolega sociologu Edwardu Shilsu jis nusprendė parengti išsamų klausimyną, kuris turėtų padėti įvertinti iš lėktuvų barstomų atsišaukimų poveikį. Po poros mėnesių Morrisas išvyko į išlaisvintą Paryžių, kur gavo progą apklausti kelis šimtus karo belaisvių.
Kalbantis su kariais paslaptis po truputį pradėjo aiškėti. Sąjungininkai, manydami, kad supranta vokiečių kareivių psichologiją, labai klydo.
Morrisas kelias savaites vykdė vokiečių karo belaisvių apklausą. Keista, bet atsakymai buvo iš esmės vienodi. Ne, kareivių atkaklumą lėmė ne patraukli nacizmo ideologija. Ne, jie jau neturėjo vilčių laimėti. Ne, jiems nebuvo išplautos smegenys. Priežastis buvo gerokai paprastesnė. Iš tikrųjų nežmonišką vokiečių kovos dvasią palaikė labai elementarus reiškinys.
Kameradschaft.
Draugystė.
Šimtai kepėjų ir mėsininkų, mokytojų ir santechnikų, tapusių Vermachto kariais, dantimis ir nagais priešinosi juos stumiantiems Sąjungininkams vien todėl, kad rūpinosi vieni kitais. Morrisas suprato, kad vokiečiai kovėsi labiau už Blut und Boden (kraują ir žemę), nei už Trečiąjį reichą. Jie kovojo už savo bendražygius, kurių tiesiog negalėjo palikti nelaimėje.
„Nacizmas prasideda už dešimties mylių nuo fronto linijos“, – taikliai pasakė vienas karo belaisvis. O draugystę galėjai rasti kiekviename bunkeryje ir apkase. Istorikai tik kur kas vėliau išsiaiškino, kad Vokietijos karo vadai tai gerai žinojo. Generolai darė viską, kad padėtų kariams susidraugauti ir puoselėti draugystę. Jie net laikinai ištisas divizijas atitraukdavo nuo fronto, kad suteiktų progą naujokams tapti ginklo broliais.
Turbūt truputį nejauku skaityti apie Vermachte egzistavusią tvirtą draugystę. Nieko keisto, juk kelis dešimtmečius Holivudo filmai įtikinėjo mus, kad amerikiečiai buvo didvyriai, o vokiečiai – niekšai. Sąjungininkų kariai guldė galvą vienas už kitą? Savaime suprantama. Iš jų išaugdavo bands of brothers? Tai žinoma, kad taip. Ar galime tą patį pasakyti apie vokiečių karius? Gal net galime tvirtinti, kad vokiečiai užmegzdavo dar tvirtesnę draugystę vieni su kitais nei Sąjungininkų kariai? Ir būtent todėl geriau kovėsi?
Kartais tiesa būna skaudi. Juk negali būti, kad pabaisoms vokiečiams taip pat buvo nesvetimi patys gražiausi žmogiški jausmai – drąsa, ištikimybė ir pareigingumas.
Vis dėlto būtent taip skambėjo Morriso Janowitzo išvada.
Pabaisoms vokiečiams taip pat buvo nesvetimi patys gražiausi žmogiški jausmai – drąsa, ištikimybė ir pareigingumas.
Psichologinio karo padalinio darbuotojai negalėjo patikėti savo ausimis ir akimis. Tik dabar jie suprato, kodėl gausiai barstomi propagandiniai lapeliai neturėjo beveik jokio poveikio. „Nepaisant milžiniškų pastangų aiškinant klaidingą Vokietijos lyderių ideologiją, – rašė Morrisas Janowitzas ir Edwardas Shilsas apie milijonus atsišaukimų, mėtytų vokiečių pusėje, – tik 5 procentai karo belaisvių užsiminė apie tai apklausoje.“
Dauguma vokiečių net ne iš karto prisiminė, kad atsišaukimuose buvo kritikuojamas nacionalizmas. Mokslininkams pasiteiravus vieno vokiečių seržanto apie jo politines pažiūras, šis pratrūko juokais. „Jei manęs to klausiate, akivaizdžiai visiškai nesuprantate, dėl ko kovoja karys.“
Taktika, pratybos ir ideologija – visa tai labai svarbu kariuomenei, priėjo prie išvados Morrisas ir jo kolega. Nepaisant to, lemiamą reikšmę kariuomenės galiai turi draugiški kareivių tarpusavio ryšiai. Draugystė – štai tas ginklas, kuriuo laimimi karai.
Mokslininkai paskelbė savo tyrimo išvadas netrukus po karo pabaigos. Paskui panašūs tyrimai užplūdo kaip banga. Galutinis taškas buvo padėtas 2001 m., kai istorikams į rankas pateko 150 000 puslapių apimties amerikiečių slaptųjų tarnybų užrašai. Pasirodo, Fort Hunto karinėje bazėje, įsikūrusioje Virdžinijoje, buvo klausomasi keturių tūkstančių vokiečių karo belaisvių pokalbių. Mašinėle surinkti dialogai tapo unikalia galimybe pažvelgti į eilinio Vermachto kareivio vidinį pasaulį.
Draugystė – štai tas ginklas, kuriuo laimimi karai.
Paaiškėjo, kad vokiečiai pasižymi stipriu „kariniu etosu“. Vertinamos tokios savybės kaip lojalumas, draugystė, pasiaukojimas, o neapykanta žydams ir ideologinis rasinio grynumo aukštinimas mažai būdingi. „Kaip matyti iš Fort Hunt karinės bazės klausymosi ataskaitų, – sako vokiečių istorikas, – labai daug eilinių kareivių buvo iš esmės apolitiški.“
Tą patį galima pasakyti ir apie amerikiečių kareivius, dalyvavusius Antrajame pasauliniame kare. 1949 m. sociologų komanda paskelbė milžiniško tyrimo, kurio metu apklausta pusė milijono Amerikos veteranų, rezultatus. Paaiškėjo, kad jiems taip pat ideologija nebuvo svarbiausia varomoji jėga mūšiuose. Mokslininkai nustatė, kad amerikiečiai kovėsi ne vedami patriotizmo, o britų kariai mažai mąstydavo apie demokratinės valstybės santvarkos reikšmę. Jie kovėsi ne už tėvynę, o už savo draugus.
Dėl tokio tarpusavio atsidavimo neretai susiklostydavo keisčiausios situacijos. Daugybė Sąjungininkų karių atsisakydavo paaukštinimo, jei tai reikšdavo perkėlimą į kitą dalinį. Nemažai sužeistųjų ir ligonių nenorėjo būti gydomi, nes bijojo, kad bus pakeisti ir nebegalės grįžti pas saviškius. Kai kurie net pabėgo iš ligoninės, kad grįžtų į frontą.
„Vėl ir vėl, – stebėjosi sociologas, – susiduriame su kareiviais, kurie nemoka galvoti vien apie save ir niekada nepalieka draugo nelaimėje.“
