Nors naujasis romanas dar tik pradeda savo kelią, tačiau viešojoje erdvėje jau matyti šio kūrinio paskleisti ratilai. Knygos pristatymo renginyje dalyvavę literatūrologė Dovilė Kuzmickaitė, poetas Arnas Ališauskas bei žurnalistas ir rašytojas Dovydas Pancerovas vienu balsu pripažino, kad T.Vaisetos romanas – mažiausiai dviejų perskaitymų reikalaujantis tekstas.
Tai kūrinys apie iš viduramžių atėjusį mažąjį žmogelį Šarlį – paprastą teatro darbuotoją, besirūpinantį visais teatro reikalais, taip pat ir kūnų sutvarkymu po vaidinimų. Šio teatro išskirtinumas – vaidinimai vyksta iki aktorių mirties.
Pasak paties rašytojo, po šiuo siužetu slepiasi dar bent keli sluoksniai – tai teatro kasdienybė, nužudytos dukros gedinčio tėvo istorija, skaistyklos alegorija bei žmogaus, apsimetusio pranašu, pasakojimai apie civilizacijos bei kultūros pabaigą.
Kas esi, Šarli?
Pradėjęs skaityti ši romaną, poetas Arnas Ališauskas prisipažino susinervinęs: „Norėjau, kad Šarlis kuo greičiau užsičiauptų. Jo kalbėjimas nenuoseklus ir varginantis: ką nors pasakęs jis čia pat savimi suabejoja ir ima neigti. Pradžioje maniau, kad jam reikia kreiptis į psichoterapeutą. Tačiau kuo ilgiau skaičiau šį romaną, tuo labiau įsitikinau, kad jam būtinas psichiatras.“
Pasak poeto, daugelio mūsų minčių srautas užrašytas ant popieriaus ir būtų Šarlio kalbėjimas – nelogiškas ir nenuoseklus. „Tai vidinės žmogaus komunikacijos stenograma“, – pabrėžė A.Ališauskas.
Vis dėlto, anot jo, nors savo pasakojime T.Vaiseta ir vaikšto kalbos paribiais, tačiau paleidęs pasakotojo sąmonės srautą, jis sugeba jį ir valdyti sukurdamas tam tikras siužetines saleles, kurios šiame ištisiniame kalbėjime skaitytojui tampa nors ir trumpalaikiu, tačiau atokvėpiu.
„Tekstas, kuris pradžioje atrodo kaip nesibaigiantys brūzgynai, kalbėjimas į nieką, ilgainiui pasimato kaip gerai struktūruotas pasaulis, kuriame nėra jokių atsitiktinumų“, – teigė A.Ališauskas.
Vidinio monologo kūrimo principu, pasakojimo įtampa bei įtaigumu šio romano kalbėjimas poetui priminė rašytojo Romualdo Granausko apysaką „Jaučio aukojimas“.
Pasak Dovilės Kuzmickaitės, esminė šio romano dalis ir yra pats pasakotojas Šarlis, iš kurio perspektyvos skaitytojas ir mato visą teatrą, aktorius bei pasaulį. „Tai nėra veiksmo romanas, siužetui čia išvis palikta pats minimumas. Romano ašis – Šarlio kalbėjimas: tikras, autentiškas, laisvas. Skaitytojas stebi, kaip romano pasakotojas klysta, mąsto, teisinasi, sukasi iš padėties ir tai išties yra labai tikra. Šis kalbėjimas be jokio atokvėpio yra esminė romano ašis“, – teigė D.Kuzmickaitė.
Į klausimą, ar Šarlis yra patikimas pasakotojas, literatūrologė atsakė klausimu: „O kuris pasakotojas yra patikimas?“
Žurnalisto ir rašytojo Dovydo Pancerovo paklaustas, kaip galėtų apibūdinti Šarlio pasaulėžiūrą, T.Vaiseta pabrėžė, kad tai būtų be galo sunku dėl jo nenuoseklaus mąstymo.
„Personažo mąstymas nėra identiškas mano paties mąstymui. Romane esama daug vietų, kur aš ginčyčiausi su Šarlio išsakytomis mintimis. Pavyzdžiui, kad valdyti šalį turi tie, kurie nori valdyti. Su šitokiu požiūriu niekaip negaliu sutikti. Bet rašydamas aš kūriau personažą ir leidau jam gyventi taip, kaip norėjo jis“, – teigė rašytojas.
Pasak literatūros kritikės D.Kuzmickaitės, savo stilistika, temomis, kalbėjimo būdu T.Vaiseta labiau įsiterpia ne tiek prie lietuviškos literatūros tradicijos, kiek į platų vakarietiškos kultūros lauką, todėl čia nesunkiai galima rasti asociacijų tiek su M.Prousto, tiek ir su Jorge Luiso Borcheso kūryba. „Skaitant šį kūrinį, susidaro įspūdis, kad skaitytum verstinį tekstą ir tai tik parodo, kokį didelį dėmesį romano kalbai skiria pats autorius.“
Ką darysime po pabaigos?
Dar vienas šio romano paradoksas – tai pati pasakojimo atmosfera. Nors romane justi viduramžių dvasia, tačiau iš teksto užuominų, tam tikrų ženklų – pats teatras yra įsikūręs buvusioje gamykloje – akivaizdu, jog romano laikas – nūdiena.
Pasak T.Vaisetos, romano veikėjas Šarlis išsako mintį, kad kultūra prasideda biblioteka, o baigiasi teatru – ir tai dar vienas šio romano simbolinis sluoksnis.
Kultūra prasideda biblioteka, o baigiasi teatru – ir tai dar vienas šio romano simbolinis sluoksnis.
„Šis teatras yra įsikūręs buvusioje gamykloje, kuri yra modernaus pasaulio simbolis, – sako T.Vaiseta, – Tai akivaizdus ir mūsų dienų simbolis: senosioms gamykloms ištuštėjus, jose dažnai įsikuria menininkai. Tai yra paskutinis pabaigos etapas. Lygiai taip pat ir romane pagrindinė Šarlio veikla – mąstymas apie pabaigą: ar mes artėjame prie pabaigos? Kieno tai pabaiga? Ką darysime po pabaigos?“
A.Ališauskas pažymėjo, kad šį romaną galima skaityti ir kaip socialinės kritikos kūrinį: „Senasis pasaulis – Biblioteka, kuriam atstovauja buvęs bibliotekininkas Šarlis, – miršta, modernus pasaulis – Gamykla – taip pat miršta. Postmodernus pasaulis suryja pats save tuomet, kai visuomenė, kuriai užtenka duonos ir žaidimų, pramoga paverčia mirties stebėjimą.“ Pasak jo, šia prasme romaną galima perskaityti kaip katastrofistinį pasakojimą.
Nors mirties ir pabaigos tema romane išties yra viena esminių, tačiau, anot T.Vaisetos, už jos slepiasi dar skaudesnė – nevilties – tema. „Kas yra mirtis, mes labiausiai suprantame išgyvendami juodą neviltį. Šia prasme už individualią neviltį dar baisesnė yra kolektyvinė neviltis“, – teigė rašytojas.
Kas yra mirtis, mes labiausiai suprantame išgyvendami juodą neviltį. Šia prasme už individualią neviltį dar baisesnė yra kolektyvinė neviltis.
Paklaustas, kokios šių dienų aktualijos prisidėjo prie romano siužeto vystymo, T.Vaiseta atsakė, jog esminė problema – tai modernaus ir postmodernaus pasaulių susidūrimas, kuris akivaizdžiai matomas ir mūsų dienomis.
„Šiandien mes bandome apsispręsti, ar gyvensime kaip bendruomenė, ar kaip individai, kokias grupes pripažįstame, o kokių ne, ką darome su mūsų viešosiomis erdvėmis ir koks turėtų būti menas... Visa tai ironiškai ir žaidybiškai savo apmąstymuose romane sprendžia ir Šarlis“, – teigia romano autorius.
Nors pagrindinis veikėjas ir keikia visą kultūrą, kuri, anot jo, stipriai prisideda prie, jo manymu, neišvengiamos pabaigos artėjimo, tačiau, T.Vaisetos teigimu, į kultūrą jis kabinasi tartum į paskutinį šiaudą, nes čia ir yra esminės mūsų jungtys ir pamatai.
„Kultūra yra žymiai tvaresnė jungtis nei ekonomika, politika ar bet kurios kitos gyvenimo formos“, – teigė rašytojas.
