Subyrėjus Pirmojo pasaulinio karo naštos neatlaikiusiai carinei imperijai, suomiams, kaip ir Baltijos kraštų tautoms, pavyko iškovoti nepriklausomybę, tačiau Maskvoje įsitvirtinęs bolševikų režimas liko toks pat imperialistinis, kaip ir senoji Romanovų valdžia. Sovietų Sąjungos remiamiems „raudoniesiems suomiams“ 1918 m. nepavykus užgrobti valdžios, SSRS ieškojo kitų būdų „susigrąžinti prarastas teritorijas“. 1939 m. vasarą tarp nacių ir sovietų pasirašytame Molotovo–Ribentropo pakte Suomija pripažinta sovietų įtakos zona. Stalinas nusprendė nedelsti ir iškart praryti gardų kąsnį.
1939 m. lapkričio 30 d., po pasienyje prie Mainilos surengtos provokacijos, kai sovietai patys apšaudė savo teritoriją, Raudonosios armijos pajėgos įsiveržė į nepriklausomą Suomiją. Šios šalies parlamentas nesutiko tenkinti įžūlių ir ultimatyvių Maskvos reikalavimų. Puikiai suvokta, kad pasidavimas Kremliaus teritoriniam bei politiniam šantažui reikštų nepriklausomybės praradimą.
„Suomijos klausimą“ Kremliuje tikėtasi išspręsti per kelias savaites. Maskvoje suformuota Stalino parankinio O. Kuusineno marionetinė vyriausybė nekantriai laukė akimirkos, kai paskui raudonuosius durtuvus galės įžengti į Helsinkį ir kloti pamatus krašto inkorporavimui į SSRS sudėtį. Tačiau „išvaduojamasis žygis“ į suomių žemes komunistinei ordai virto pačiu tikriausiu lediniu pragaru. Atkakli šiaurės tauta kilusiame Žiemos kare sugebėjo apginti savo nepriklausomybę.
Knyga „Ledinis pragaras. Žiemos karas 1939–1940 m.“ itin aktuali dabar vykstančio karo Ukrainoje kontekste. Be to, 1939-ųjų Suomija dažnai lyginama su 2022-ųjų Ukraina. Istorija rodo, kad Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos užsienio politika mažai kuo skiriasi nuo Josifo Stalino laikų Sovietų Sąjungos politikos. Tie patys grasinimai, šantažas, provokacijos, o nepavykus – atvira ginkluota agresija, prisidengus vidinei publikai skirtais lozungais, tokiais kaip „darbo žmonių išvadavimas“ ar „kova su nacizmu“.
Bet panašumai tuo nesibaigia. Ir 1939 m., ir 2022 m. Kremlius užlipo ant to paties grėblio: gerokai pervertino savo jėgas ir neįvertino agresijos aukos ryžto priešintis. Prasidėjus Žiemos karui, suomių „valstiečiai ir proletarai“ nesukilo prieš teisėtą valdžią, o Rytų Ukrainos gyventojai, dažniausiai rusakalbiai, ne tik nepasitiko agresoriaus su gėlėmis, bet ir demonstravo lojalumą Kyjivui. 2022 m., kaip ir 1939-aisiais, išryškėjo lygiai tos pačios rusų kariuomenės problemos: visiškas neorganizuotumas, prastas karių bei karininkų parengimas, apgailėtinas aprūpinimas, kurį žūtbūt stengtasi kompensuoti „patrankų mėsos“ masiškumu ir vykdomais žiaurumais. O štai ukrainiečiai, lygiai kaip ir suomiai prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius, priešindamiesi okupantui demonstruoja tą patį ryžtą, tą patį sumanumą, tą patį išradingumą ir tvirtą motyvaciją siekti pergalės.
Williamo R.Trotterio knyga „Ledinis pragaras. Žiemos karas 1939–1940 m.“ buvo apdovanota Suomijos fondo premija menų ir literatūros srityje.
Siūlome šios knygos ištrauką
Baigiantis 1939 m. visi, kas skaitė Vakarų šalyse leidžiamus laikraščius, išmoko bent du suomių kalbos žodžius. Pirmasis, be abejo, buvo sisu (tvirtas charakteris), o antrasis – motti, dažniausiai vartojamas kalbant apie motti taktiką.
Suomiškai šis žodis reiškia rąstų rietuvę, iš visų pusių paramstytą kuolais, kad nesugriūtų. Paskui malkoms skirta mediena supjaustoma arba sukapojama į norimo dydžio trinkas. Sąvoka „motti taktika“ vartota Suomijos kariuomenės kovos metodui apibūdinti. Ji taikė šį metodą kovodama su sovietų pajėgomis. Suomiai apsupdavo ilgas, prie kelių prikaustytas raudonarmiečių kolonas ir suskaldydavo į gabalus tarsi malkas. Šią taktiką jie naudojo tiek į šiaurę nuo Ladogos ežero, tiek didžiulėse sniego dykynėse, plytinčiose šiaurinėje vidurio Suomijos dalyje. Klasikinę motti operaciją sudaro trys etapai:
1. Žvalgyba nustato, kur yra priešas. Tada puolantys kariai apsupa ir sukausto priešininko pajėgas, neleisdami joms pasitraukti iš nedidelės ovalo formos teritorijos.
2. Atakuojanti pusė sutelkia pajėgas, stengdamasi įgyti pranašumą tam tikrame ruože arba bent išlyginti jėgas, ir rengia staigius, tikslius antpuolius, smogdama į pažeidžiamas priešo kolonos vietas. Taip siekiama suskaldyti vieningą rikiuotę į norimą skaičių vienas nuo kito atskirtų darinių.
3. Puolanti pusė vieną po kito visiškai sunaikina besipriešinančių priešų židinius. Pradedama nuo silpniausių padalinių, kad per tą laiką stipresnės priešininkų grupės nusilptų iš bado ir šalčio.
Net šiuo metu, kai Vest Pointo (JAV karo akademija – vert. past.) auklėtiniai per karybos istorijos kursą supažindinami su Suomusalmio mūšio smulkmenomis, manoma, kad Suomijos kariuomenė sukūrė ir ištobulino šią taktinę doktriną, likus keleriems metams iki karo, o paskui išbandė mūšio sąlygomis.
Galbūt tai tėra mitas. Suomijoje apie motti mūšius rašantys istorikai mėgsta šiek tiek gudrauti. Regis, nėra tiesioginių įrodymų, kad prieškarinėje karinio rengimo doktrinoje, taikytoje Suomijos ginkluotųjų pajėgų, aprašyta būtent motti taktika, taip pat kad jos buvo mokoma. Kita vertus, vertėtų pagalvoti, ar galėjo atskiri karininkai spontaniškai ir visiškai savarankiškai sugalvoti tą patį pavadinimą, dar nevartotą iš Helsinkio rašančių Vakarų šalių korespondentų. Vėliau jie trumpam išgarsino šį suomišką žodį, kaip prieš porą mėnesių visus išmokė kito karybos termino – blitzkrieg (žaibo karas – vert. past.).
Maršalas Mannerheimas ir generolai puikiai išmanė karinę Raudonosios armijos doktriną. Prasidėjus karui, Mannerheimą nustebino ne sovietų taktika, o strategija. Jis nesitikėjo, kad šiaurinėje vidurio Suomijos dalyje priešas mes į kovą tokias didžiules pajėgas bekraščiuose miškuose.
Rusijos pilietinis karas buvo išskirtinis įvykis, iš esmės nulemtas politinių aspektų, todėl iš jo nebuvo galima pasisemti pakankamai karybos patirties. Raudonosios armijos karininkų korpusas – beje, kaip ir daugumos kitų Europos valstybių karininkai – mokėsi įprastinio karo paslapčių. Jie žinojo, kad reikia judėti keliais ir pulti įprastinius taikinius: miestus, geležinkelio mazgus, tiltus ir t. t. Per Stalino valymus buvo išžudyta trys ketvirtadaliai geriausių kadrinių vadų. Tiesą sakant, stalinistai nukirto Raudonajai armijai galvą. Mannerheimas labai paniekinamai žvelgė į tos kartos karininkus, kurie, sulaukę paaukštinimo, užėmė nužudytų ar įkalintų kolegų vietas. Maršalo nuomone, tuo metu karininkų uniformas užsivilko iš darbininkų klasės kilę banditai. Šio fakto negalėjo nuslėpti joks laipsnis. Mannerheimas žinojo, kad naujoji raudonarmiečių vadovybė bus baili, neturės vaizduotės ir atidėlios sprendimus. Dar reikėtų prisiminti, jog sovietų armijoje viešpatavo aklo paklusnumo politiniams vadovams (politrukams) doktrina. Fronto linijoje karininkai, negavę šių komisarų pritarimo, negalėjo duoti kariams nė vieno taktinio įsakymo. Taigi Raudonoji armija priminė milžinišką, bet nerangų gyvūną. Suomijoje tokios pajėgos neišvengiamai turės žygiuoti keliais, nes kitu atveju kiltų grėsmė, kad bus visiškai prarasta padalinių kontrolė, pakriks drausmė ir suvešės politiniai nusikaltimai. 1939 m. iniciatyvą rodantis raudonarmietis karininkas galėjo sulaukti veikiau kulkos į pakaušį nei paaukštinimo.
Suomijos ginkluotosios pajėgos labai gerai pažinojo galimą priešininką. Suomiai buvo dar geriau susipažinę su gimtosios šalies vietovėmis. Nieko keisto, kad šalies kariuomenė kūrė karinę doktriną, vadovaudamasi šiais principais. Prieš karą nerengti motti taktikos kursai – buvo mokoma įgūdžių, kurių gali prireikti ateityje kaunantis. Motti – tai natūralus šio proceso rezultatas. Suomių kariai be paliovos tobulino gebėjimus ryžtingai veikti, rodyti iniciatyvą mažame kariniame padalinyje, tobulai užsimaskuoti, greitai šliuožti slidėmis, nedelsiant susitelkti ir išsisklaidyti, dalyvauti rengiant dideles pasalas, taip pat spęsti nedidelius spąstus. Mẽtus taip parengtas karines pajėgas į kovą su keliais judančiomis ilgomis rusų kolonomis, motti taktika gimė savaime. Tiesą sakant, yra įrodymų, kad kai kuriuose fronto ruožuose suomiai tik iš laikraščių sužinojo, jog jų naudojamas kovos būdas vadinasi motti. Paskui, žinoma, šis žodis prigijo.
Gruodį Vakarų šalių spaudoje pradėta skelbti apie sėkmę, kurią Suomijos kariuomenei padėjo pasiekti nauja neįtikėtina taktika. Be abejo, suomiai nepasistengė atverti akių apie tai rašiusiems draugiškiems užsienio žurnalistams. Greičiau priešingai: jie siekė sukurti įspūdį, kad Mannerheimas ir jo štabas ilgus metus tobulino šias idėjas, laukdami progos nustebinti ir sukrėsti jomis visą pasaulį.
Deja, realybė nebuvo tokia graži. Motti taktika neretai padėdavo pasiekti neįtikėtiną taktinę pergalę, bet dažniau lemdavo reikšmingą strateginę nesėkmę. Suomių ginkluotosios pajėgos stengėsi suardyti užpuolikų rikiuotę, juos kuo greičiau sunaikinti arba priversti netvarkingai sprukti atgal, į savo sienos pusę. Jei pavykdavo suskaldyti raudonarmiečių kolonas, bet iš vieno ilgo rąsto susiformuodavo stiprios gynybinės trinkos, t. y. motti, Suomijos armijai nepasisekdavo pasiekti strateginių tikslų. Ypač turint omenyje tai, kad raudonarmiečiai buvo linkę į gynybinio pobūdžio kovas. Jei suomiai būtų turėję pakankamai artilerijos, tankų ar taktinės aviacijos, jie būtų galėję gana nesunkiai sunaikinti kiekvieną motti, įskaitant vadinamąją didžiąją motti, į kurią prie Kitelės pateko visa Raudonosios armijos divizija. Deja, būtent tokios ginkluotės labiausiai trūko Suomijos pajėgoms, todėl teko rinktis kitus būdus: marinti badu kiekvieną motti, leisti jį sustingdyti šalčiui ir tik tada sukapoti į gabalėlius. Siekiant šio tikslo, reikėjo dviejų kitų gyvybiškai svarbių išteklių: karių ir laiko. Mannerheimas neturėjo pakankamai nei vieno, nei kito. Tiesą sakant, maršalas vylėsi, kad pavyks užkirsti kelią tokiems stipriems pasipriešinimo židiniams kaip didesnės motti. Jis turėjo daug patirties vadovaujant rusų kariams. Be to, maršalas buvo susipažinęs su Raudonosios armijos doktrina. Raudonarmiečiai, prisimindami neseniai praūžusius valymus, besąlygiškai jos laikėsi. Vadovaujantis šia doktrina, kiekvienas iš priešo atimtas žemės lopinėlis tapdavo „sovietinis“ ir jį reikėdavo ginti.
Generolas majoras Woldemaras Hägglundas prisiminimuose apie karą pažymi, kad suomiai per jo ilgai rengtą kontrpuolimą suvarė priešus į vienuolika motti. Jis taip pat atvirai pripažįsta, kad buvo suplanuota tik didžioji apsuptis prie Kitelės. Visos kitos „atsirado atsitiktinai“. Hägglundas palygino šias motti su pakeliui išsibarsčiusiomis „skiedromis“ – norint jas pašalinti ar suvaldyti, reikėjo išskaidyti Suomijos armijos padalinius. Dėl visų šių pasipriešinimo židinių generolui nepavyko pasiekti numatytos pergalės.
