Knygos autorė – tinklalaidės „Sąmoninga mama“ (Mindful mama) vedėja, daugiau kaip du dešimtmečius praktikuojanti meditaciją ir jogą, gali padėti kiekvienam, kuris susiduria su vaikų auklėjimo iššūkiais, o galvoje nenustoja skambėti mintis: „Esu bloga mama/tėvas“. Knygoje „Užauginti gerą žmogų“ apstu praktinių sąmoningumo patarimų, kurie padės jums išlikti kantriems ir neprarasti savitvardos, paskatins konstruktyviai ir atjaučiančiai kurti meile bei abipuse pagarba grįstus santykius su savo vaikais.
„Didžiausi mano, kaip mamos, laimėjimai kyla iš nesėkmių. Leiskite pasidalyti vienu iš didžiausių:
Verkdama sėdėjau antrojo aukšto koridoriuje. Ne šiaip švelniai verkiau, o raudojau krokodilo ašaromis – tai buvo toks verkimas, po kurio mano veidas atrodo raudonas ir paburkęs. Lyg būčiau kovojusi dėl prizo. Dar svarbiau buvo tai, kad jaučiausi taip, tarsi būčiau sumušta iš vidaus. Man už nugaros, už uždarų durų verkė ir mano dviejų metukų dukra, nes aš savo pykčiu ją išgąsdinau. Jos verksmas tarsi kiaurai skrodė man širdį, sukeldamas dar vieną gailaus verkimo bangą.
Susisukau į kamuoliuką ant medinių grindų. Rankomis užsidengiau veidą. Ar kas nors sakė, kad tėvystė sukels tokius jausmus? Niekas. Juk ji turėtų būti kupina švelnaus susitelkimo akimirkų, kai aš meiliu žvilgsniu žvelgiu į savo vaiką, tiesa? Tai kas man negerai? Jaučiausi apgailėtinai. Tačiau po kurio laiko pripažinau sau, kad visas šis tėvystės reikalas yra S.U.N.K.U.S <...> Kūdikystės realybė man smogė labai netikėtai. Mano vaikas ne tik manęs neklausė, bet ir atkakliai priešinosi beveik viskam, ką sakiau. <...> Jeigu esate irzlūs, nusivylę, prislėgti, ir jaučiate kaltės jausmą – jeigu šaukiate, trypiate kojomis ar verkiate – patikėkite manimi, jūs toli gražu tokie ne vieni. <...> Gera žinia jums ta, kad jeigu aš sugebėjau susidoroti su savo vis pasikartojančiomis nesėkmėmis ir užmegzti tvirtus, šiltus santykius su savo vaikais, galite ir jūs.“
Leidyklos VAGA išleista knyga „Užauginti gerą žmogų“ ne vienam suteiks aiškų suvokimą, kad dorais žmonėmis vaikus užauginti galime tik tuo atveju, jeigu patys tapsime jiems pirmuoju ir vaikystės metais nepamainomu pavyzdžiu to, kaip svarbu jausti įvairias emocijas ir jas priimti. Kaip svarbu atpažinti neigiamus jausmus ir vis tiek leisti sau juos patirti.
Knyga sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji – skirta akistatai su iššūkiais, kurie kliudo tapti labiau sąmoningais mums patiems. Šioje dalyje Hunter Fields pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kodėl mums tampa sunku suvaldyti emocijas, pateikia išsamių patarimų ir praktikų tam, kad pradėtume gyti ir auginti savo sąmoningumą. Antrojoje dalyje autorė kviečia leistis į produktyvaus bendravimo su vaikais kelią. Čia taip pat pateikia patarimų ir meditacijos praktikų, svarbių minčių apie tai, kaip kalbėti ir elgtis su savo vaikais, kad su jais užmegztume gilų, tvarų, visą gyvenimą trunkantį ryšį, įkvėptume vaikams pasitikėjimo savimi ir suteiktume galimybes išmokti patiems susidoroti su iškylančiais sunkumais.
„Kai mano jaunesniajai dukrai buvo dveji, ji nubėgdavo pas žaidžiančią vyresniąją seserį, paimdavo jos žaislą ir sutrukdydavo visą žaidimą – tai darė norėdama atkreipti sesers dėmesį. Kai kalbama apie santykių mezgimą, vaikams tai dažnai yra visiška nesėkmė. Jie iš esmės yra nesubrendę (žmogaus smegenys nėra visiškai išsivysčiusios, kol nesulaukiame dvidešimties.) Jiems reikia, kad mes padėtume ir parodytume, kaip reikia elgtis, kad sutartume su kitais. Laimei, vaikams natūraliai rūpi kiti žmonės.
Laimei, vaikams natūraliai rūpi kiti žmonės.
Lygiai taip pat, kaip mes suvokiame, kad tai, ką praktikuojame, stiprėja, reikia prisiminti, kad tai, ką praktikuojame, persiduoda ir mūsų vaikams. Galime modeliuoti tai, ką norime matyti: gerumą ir empatiją. Galvokite apie gerumą, kaip apie savybę būti draugiškiems, atsidavusiems ir dėmesingiems – norą matyti kitus laimingus, o apie empatiją – kaip apie būdą visa tai pasiekti. <...> Gerumas prasideda nuo mūsų pačių, todėl darbas stengiantis nutraukti ir pakeisti savo griežtąjį vidinį kritiką yra puiki pradžia. Galime pažvelgti ir į kitas mūsų nuostatas bei įsitikinimus. Pavyzdžiui, ar manote, kad rūpintis savimi yra savanaudiška? Daugelis iš mūsų buvo šito išmokyti ar bent jau kažkur savo gyvenimo kelyje įsisąmoninome šią mintį. Galbūt išmokome, kad norėdami būti gerais žmonėmis turime būti „nesavanaudiški“, rūpintis kitais netgi asmeninės gerovės sąskaita. Tačiau gerumas sau yra esminis gerų santykių su kitais pagrindas. Tai ne savanaudiška – tai išmintinga. <...> Jeigu būsime draugiški, dosnūs ir dėmesingi sau, galėsime būti draugiški, dosnūs ir dėmesingi su kitais. Gražus ciklas, tiesa?“, – klausia knygos autorė.
„Užauginti gerą žmogų“ – į pagalbą ir tėvams, ir tiems, kurie nori labiau pažinti save, išmokti sąmoningo emocijų valdymo metodų, praktikuoti ilgalaikę gerumo ir empatijos būseną, augti patys ir padėti tokiais tapti mažiesiems.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Įtakos galia
Kai liaujamės vaikams demonstruoti savo galią, mūsų įtaka tik auga; tai nauda, kurią įvertinsime vaikams ūgtelėjus. Aš manau, kad paauglių maištas nukreiptas ne į pačius tėvus, o į nekvalifikuotus ar griežtus tėvų taikomus drausminimo metodus. Po daugelį metų trukusio vaikų vidinio pasipriešinimo ir pasipiktinimo, paauglystėje jie įgyja daugiau savarankiškumo ir natūraliai maištauja prieš tėvų autoritarinius auklėjimo metodus. Tačiau, jei užuot pasitelkę galią didinome savo įtaką, vaikai labiau mumis pasitikės ir bus atviresni mūsų nuomonei. Tarpusavio santykiai bus stipresni, glaudesni ir paremti atviresniu bendradarbiavimu. Visa tai lemia, kaip sprendžiame vaikystėje kylančius konfliktus.
Kai dirbame kartu spręsdami problemas ir pripažįstame kiekvieno žmogaus poreikius, konfliktai mus suartina.
Kai dirbame kartu spręsdami problemas ir pripažįstame kiekvieno žmogaus poreikius, konfliktai mus suartina. Neišspręsti konfliktai, kurie laikui bėgant pradeda pūliuoti, gali būti labai toksiški santykiams. Vaikai dažnai prisimena senas nuoskaudas ir kreivai žiūri į tėvų motyvus, jeigu konfliktas nėra aptariamas. Kai su meile ir nesmerkdami sugebame aptarti tai, kas įvyko, mūsų vaikai suvokia, kad jie bus matomi ir išgirsti, ir kad mums rūpi jų poreikiai. Jų pasitikėjimas mumis laikui bėgant auga ir stiprėja. Jie taip pat išmoksta mūsų klausytis ir įsiklausyti į mūsų poreikius.
Tai ne visada pavyks. Pasitaikys ir tokių atvejų, kai vaikams kontroliuoti pasitelksite galią. Gali pasitaikyti net tokių atvejų, kai tai bus geresnis pasirinkimas. Tačiau kuo mažiau naudositės savo galia ir kuo dažniau į problemas žvelgsite iš poreikių tenkinimo perspektyvos, tuo stipresni bus jūsų santykiai ir didesnė įtaka. Vaikams reikia mūsų įtakos neramiais paauglystės metais. Žengiant nepriklausomybės link, kai gyvenimas gali pasirodyti neaiškus, jiems reikia, kad būtume jų pusėje kaip mokytojai ir mentoriai.
<...> Svarbiausia šio požiūrio dalis yra jūsų intencija būti šalia ir domėtis – jūsų ketinimas padėti savo vaikui. Tomis sunkiomis akimirkos nesiimkite jokių veiksmų iš karto. Sustokite, būkite toje akimirkoje ir leiskite sau sumaniai, užjaučiančiai sureaguoti. Kokį poreikį bando patenkinti jūsų vaikas? Kokie yra jūsų poreikiai?
Hunter Clarke-Fields „Užauginti gerą žmogų“, iš anglų kalbos vertė Giedrė Bacevičienė, leidykla VAGA, 2022.
