Diskusiją „Renkuosi kūrybos kalbą“ moderavusi literatūros kritikė Jūratė Čerškutė teigė po trumpo tyrimo išsiaiškinusi, jog ne lietuvių kalba dažniausiai rašo į JAV Antrojo pasaulinio karo įkarštyje persikėlę rašytojai, savo kūryboje neretai besigręžiantys lietuvybę, – šiai pusei diskusijoje atstovavo Violeta Kelertienė ir Birutė Putrius.
Lietuvių kalba dažniausiai kuria jau kita užsienyje gyvenančių rašytojų karta – pvz. Prancūzijoje jau dvidešimt metų gyvenantis nacionalinės premijos laureatas Valdas Papievis ar savo namus Kipre radusi rašytoja Dalia Steponkutė.
Pasakodama apie savo santykį su lietuvių kalba, V.Kelertienė visų pirma pamini, kad iš Lietuvos išvyko būdama vos dvejų metų – iš pradžių jos tėvai persikėlė į Švediją, Kanadą, tuomet į JAV. Lietuvių kalbos ji mokėsi namuose ir šeštadieninėje mokykloje: „Buvo laikas, kai tėvai imdavo po centą už kiekvieną anglišką žodį, ištartą namuose.“
V.Kelertienė sako prisimenanti akimirką, kai suprato nebegalvojanti lietuviškai – jai buvo dvylika metų. „Labai daug priklauso nuo to, kokia kalba mokaisi, bendrauji. <...> Mūsų lietuvių kalba nebuvo funkcionali visuose registruose. Galim tik pavydėti rašytojams, kurie mokėsi lietuvių kalba, nes mes to neturėjom.“
Nors V.Kelertienė yra pripažinta lietuvių literatūros tyrinėtoja, ne vienerius metus dirbusi Ilinojaus universiteto lituanistikos katedroje, vis dėlto ji teigia, jog kalbėdama ir rašydama lietuviškai jaučiasi negalinti išreikšti visų kalbinių niuansų: „Kai rašau lietuviškai, jaučiu, kad nesu cool“, – sakė ji.
V.Kelertienė atskleidė, kad ne vienerius metus buvo atsiribojusi nuo lietuvybės, tačiau atmetė ne lietuvių k., o lietuvius, kuriuos anuomet laikė namaloniais „pletkininkais“. Kiek kitokia Birutės Putrius istorija – ji teigia, jog kuo labiau bandė tapti amerikiete, tuo mielesnė jai pasidarė Lietuva.
Niekada negalėsiu rašyti prancūziškai, prancūzų k. niekad iš manęs neištrauks tiek, kiek iš manęs ištraukia lietuvių k., – sakė V.Papievis.
„Tėveliai buvo patriotai, jie labai mylėjo Lietuvą, bet aš gimiau jau po karo, Vokietijoje, Amerikoje atsiradau būdama gal ketverių“, – pasakojo rašytoja, pabrėždama, jog vaikystėje, kai tėvai gręžėsi į praeitį, jai norėjosi žvelgti į ateitį, kartu radosi ir noras gyventi kitaip.
Juokaudama, jog šiandien, nelyg istorinė relikvija, kalba prieškarine lietuvių kalba, B.Putrius susirinkusiesiems pasakojo apie gimusį poreikį išsakyti, ką reiškia būti lietuve JAV – taip atsirado jos anglų kalba išleistas novelių romanas „Lost Birds“.
V.Papievis, paklaustas apie jo santykį su lietuvių kalba, teigė, jog ji yra jo tapatybė ir namai: „Mes sakome „gimtoji kalba“, prancūzai sako „motinos kalba“. Bet manau, kad nereikia to mitologizuoti. Tai yra pirmoji kalba, kuri tau atveria langą į pasaulį. Niekada negalėsiu rašyti prancūziškai, prancūzų k. niekad iš manęs neištrauks tiek, kiek iš manęs ištraukia lietuvių k.“
Savo kūryboje nuosekliai kalbos klausimą narstanti Dalia Steponkutė teigė, jog kalba yra tėvynė, tačiau kartu ir tam tikra derybų zona. „Esu globalizacijos paveiktas žmogus <...> Niekada nenustosiu dėrėtis, esu susidvejinęs žmogus ir autorius. Mano kalbėjimas apie kalbą yra vienintelis būdas būti nesusidvejinusiai“, – sakė D.Steponkutė, pridurdama, jog nekuria savy sienų, teigdama, jog yra tik lietuvė, neveikiama kitų kultūrinių įtakų. Vis dėlto rašytoja sakė abejojanti, ar galėtų kurti kita kalba.
Užbaigdamas diksusiją, V.Papievis siūlė „atsilapoti langus“, nes tik taip galime pamatyti Lietuvą pasaulio kontekste.